Lietuvoje

2020.10.05 05:30

Išreitingavo švietimo bėdas, skaudžiausios – kokybės skirtumai ir gerų mokytojų stygius

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.05 05:30

Ugdymo kokybės tarp mokyklų atotrūkis ir gerai pasirengusių pedagogų stygius – tokias problemas kaip didžiausias švietimo srityje nurodė LRT užsakymu atliktoje apklausoje dalyvavę gyventojai. Pernelyg mažas dėmesys kokybei tiek studijų, tiek bendrojo ugdymo, vis dar nesutvarkytas švietimo įstaigų tinklas, mokymosi visą gyvenimą menki rodikliai – tokias bėdas įvardijo švietimo ekspertai.

Prezidentas Gitanas Nausėda prieš kelis mėnesius išvardijo, jo manymu, didžiausias Lietuvos švietimo problemas. Tai socialinė atskirtis švietime, per menkas mokslo tyrimų finansavimas, švietimo įstaigų kokybė, taip pat buvo išskirtos mokytojų rengimo bėdos.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse šalies vadovas nurodė, ko pirmiausia reikėtų imtis sprendžiant Lietuvos švietimo problemas.

Anot jo, derėtų ankstinti priešmokyklinį, pradinį ugdymą, puoselėti įtraukųjį ugdymą, kai bendrojo ugdymo mokyklose mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, plėsti privalomą ikimokyklinį ugdymą socialinės rizikos šeimų vaikams. Siūlymas dėl ugdymo ankstinimo jau skinasi kelią Seime.

O kokių švietimo problemų regi šalies gyventojai?

2020 metų rugpjūčio 31–rugsėjo 28 dienomis UAB „Norstat LT“ LRT užsakymu atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Tyrimo metu buvo apklausta 1 000 Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 18 metų. Respondentams buvo pateiktos 5 tyrimo užsakovų suformuluotos problemos, iš kurių jie turėjo pasirinkti, jų nuomone, svarbiausią.

Gerų specialistų (mokytojų ir dėstytojų) stygių kaip didžiausią švietimo problemą pabrėžė Kauno (43 proc.) ir Vilniaus (40 proc.) respondentai. Miesto gyventojams ši bėda atrodo aktualesnė (37 proc. apklaustųjų išskyrė šią bėdą kaip itin svarbią), kaimo respondentams gerų specialistų stygius atrodė ne toks svarbus (25 proc. apklaustųjų).

Gerai pasirengusių mokytojų ir dėstytojų stygių labiausiai pabrėžė namų šeimininkės (49 proc.), smulkieji verslininkai (46 proc.).

Mokyklų kokybės atotrūkį kaip didžiausią problemą nurodė 27 proc. apklaustųjų – 33 proc. kaimo ir 24 proc. miesto respondentų. Tai labiausiai pabrėžė 18–24 metų apklaustieji, 43 proc. studentų ir mokinių. Atotrūkis atrodo didžiausia švietimo bėda specialistams (31 proc.) ir ūkininkams (30 proc.), aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą įgijusiems žmonėms (35 proc.).

Kur kokybės atotrūkio problema aktualiausia? 49 proc. Telšių apskrities respondentų pabrėžė būtent mokymo kokybės atotrūkio problemą. Kitur šis rodiklis buvo gerokai žemesnis. Šią bėdą labiausiai pabrėžė 1 251–1 500 eurų mėnesines pajamas (atskaičius mokesčius) gaunantys žmonės.

LRT.lt paklausė ir švietimo ekspertų nuomonės. Kokios didžiausios problemos kamuoja mūsų šalies švietimą, įvardijo Vyriausybės strateginės analizės centro (SRTATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė ir Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vicekanclerė Lina Kaminskienė.

Anot ekspertės, nuotolinio mokymo reikės dar ilgai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N. Putinaitė sudėliojo tokį pagrindinių švietimo problemų trejetuką.

1. Pernelyg mažas dėmesys ugdymo ir studijų kokybei.

„Tai susiję ir su tuo, kad labai didinamas vietų skaičius aukštajame moksle, nedidinant finansavimo vienam studentui. Profesinėse mokyklose kyla daug problemų dėl mokymo kokybės, tos kokybės patikrinimo. Ir, žinoma, atotrūkis bendrojo ugdymo mokyklose, vadinamosios kokybės žirklės. Tai šiemet vėl patvirtino Valstybės kontrolė“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Ji apgailestavo, kad pastaraisiais metais apie kokybę, kaip apie sisteminę problemą, mažai kalba ir politikai.

Visada kalbėjome, kad karantinas galėtų mums atverti nuotolinio mokymo galimybių. Bet matyti, kad tai laikoma tam tikra nelaime, kurią reikia išgyventi, o paskui bus matyti. (N. Putinaitė)

2. Prasti mokymosi visą gyvenimą rodikliai.

„Apie šią problemą kalbama labai mažai. Pinigų tam yra, Europos Sąjungos lėšų šiam klausimui mes turime, kiek norime, bet niekaip nesugebame rasti modelio, kuris būtų priimtinas. Tai reiškia, kad ir perkvalifikavimo efektyvumas yra menkas. O juk per mokymąsi visą gyvenimą vėl į darbo rinką įtraukiami sisteminiai bedarbiai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, įtraukiami ir žmonės, kurie yra socialiniuose pakraščiuose“, – problemą apibūdino N. Putinaitė.

Anot jos, visa tai rodo, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie yra švietimo ir kvalifikacijos kėlimo užribiuose.

„Kadangi apie tai mažai kalbame, mokymasis visą gyvenimą nenoriai patenka į politinę darbotvarkę. Tad ir lankstesni sprendimai negreit ateis“, – pabrėžė N. Putinaitė.

3. Nuotolinio mokymo organizavimas.

N. Putinaitė sudvejojo, gal šią problemą derėjo nurodyti kaip pirmąją.

„Visada kalbėjome, kad karantinas galėtų mums atverti nuotolinio mokymo galimybių. Bet matyti, kad tai laikoma tam tikra nelaime, kurią reikia išgyventi, o paskui bus matyti. Viskas palikta labiau mokyklų iniciatyvai. Nėra sisteminio požiūrio. Ateities ekonomikos DNR plane, net ir įdėmiai ieškodamas, rasi labai mažai punktų, kurie būtų skirti nuotoliniam mokymui“, – kalbėjo švietimo ekspertė.

Ji mano, kad nuotolinis mokymas turėtų tapti normalia šiuolaikinės mokyklos praktika.

„Tai svarbu, ypač svarbu dabar, juk šiuo metu ištisos klasės pereina į nuotolinį mokymą. Ir pereis iki pat kitos vasaros, o gal net kitų metų pabaigos. Mokyklos yra paliktos naudotis ta praktika, kurią įgijo pavasarį“, – sakė N. Putinaitė.

Daug problemų – dėl nesutvarkyto mokyklų tinklo

Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas G. Jakštas išskyrė penkias, anot jo, pagrindines švietimo problemas.

„Švietimo problemų yra nemažai, jos susijusios tarpusavyje ir kartais sunku suprasti, kuri problema pirminė, o kuri – pasekmė, nuo ko reikėtų pradėti keisti padėtį“, – sakė G. Jakštas.

Štai jo penketukas:

1. Vis dar nesutvarkytas bendrojo ugdymo mokyklų ir aukštojo mokslo institucijų tinklas.

„Ši problema aktuali pradedant bendrojo ugdymo tinklu, kuris nepritaikytas pasikeitusiai demografinei padėčiai. Aukštųjų mokyklų tinklas yra šiek tiek patobulintas, buvo atlikta sujungimų. Bet nemanau, kad sujungimai buvo atlikti kokybiškai ir kad buvo sujungtos tos aukštosios mokyklos, kurios turėjo jungtis. Žodžiu, problema buvo sprendžiama, bet gal ne visai tinkamai“, – apibūdino analitikas.

G. Jakštas pabrėžė ir kolegijų padėtį. Anot jo, iki galo neaišku, koks šių aukštųjų mokyklų vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje ir švietimo sistemoje.

„Kai kurios – lyg profesinės mokyklos, kai kurios – lyg universitetai. Kolegijos neturi aiškios nišos. Kai kurios merdi su keliais studentais, dalis klesti. O tai didina atskirtį. Šis tinklas turėtų keistis prisitaikydamas prie pasikeitusios demografinės padėties, technologinės pažangos“, – nurodė G. Jakštas.

G. Jakštas pabrėžė, kad kaimo vietovėse esančiose mažose mokyklose daugiausia lieka mokytis socialiai jautresnių šeimų vaikai, o labiau pasiturintys tėvai pasirūpina vaikų pavėžėjimu.

2. Lietuvoje vis dar per menki mokymosi visą gyvenimą rodikliai.

G. Jakštas pabrėžė, kad Lietuvoje nemaža dalis žmonių nustoja mokytis baigę bendrojo ugdymo mokyklą ar universitetą, mano, kad to užtenka, nebetobulina žinių, o sulaukę vidutinio amžiaus ima atsilikti nuo šiuolaikinės darbo rinkos poreikių, sunkiai prisitaiko.

„Matome, kad kuo toliau, tuo labiau didėja atskirtis tarp jaunų ir vyresnių žmonių. Reikėtų smarkiai keisti ir požiūrį, ir sistemą – suteikti galimybių mokytis visą gyvenimą, pritaikant mokymosi formas“, – pabrėžė STRATA atstovas.

3. Ugdymo ir studijų įstaigų finansavimo modelis, kuris orientuotas į masiškumą, o ne į kokybę ir gerus rezultatus.

„Turime studijų krepšelius, kurie suteikiami nepriklausomai nuo to, kokio pasirengimo studentai priimami ir kaip pasirengę išleidžiami, aukštosios mokyklos finansuojamos vienodai. Tad natūralu, kad jos suinteresuotos, kad kuo daugiau būtų priimama studentų. Mažinamos kartelės, kad jie tik galėtų įstoti, o tai mažina jaunimo motyvaciją, nes žinai, kad vis tiek įstosi.

G. Jakštas mano, kad didelė bėda yra ir tai, kad Lietuvoje neišplėtotas profesinis orientavimas.

Būtina sutvarkyti ir bendrojo ugdymo mokyklų tinklą. Kol jis nesutvarkytas, gal reikėjo likti prie mokinio krepšelio, nes tai skatina tvarkyti tinklą. O kai yra klasės krepšelis, nėra spaudimo tvarkyti tinklą, nes mokyklos gali išsilaikyti su mažesniu skaičiumi mokinių“, – svarstė G. Jakštas.

Jis pabrėžė, kad kaimo vietovėse esančiose mažose mokyklose daugiausia lieka mokytis socialiai jautresnių šeimų vaikai, o labiau pasiturintys tėvai pasirūpina vaikų pavėžėjimu.

„Tokiu būdu atskirtis didinama, nes jie nemato kitokio socialinio statuso vaikų, neturi į ką lygiuotis. Tad reikėtų tinklą keisti, bet tai turėtų būti daroma protingai, rūpinantis, kad vaikams būtų prieinamas kokybiškas švietimas.

Jei mokykla už kelių šimtų metrų, tai didina prieinamumą prie švietimo, bet mažina prieinamumą prie kokybiško švietimo“, – pabrėžė G. Jakštas.

Jis mano, kad, sutvarkius mokyklų tinklą, susitrauktų ir mokytojų trūkumas.

„O jei sieksime išlaikyti esamą tinklą, ir toliau mokytojų trūks“, – sakė STRATA atstovas.

4. Profesinio orientavimo stygius.

G. Jakštas mano, kad didelė bėda yra ir tai, kad Lietuvoje neišplėtotas profesinis orientavimas.

„Pavasarį tik kas trečias dvyliktokas žino, ką norėtų dirbti baigęs mokslus. Tai kaip jie gali protingai pasirinkti, kur stoti? Juolab valstybė lyg sako: stokite, kur norite, o mes, remdamiesi tuo, kur stojate, pakeisime valstybės finansuojamų vietų paskirstymą.

Kur nori stoti, mokiniai patys nežino, tad renkasi tai, ką girdi iš draugų, ką sako tėvai. O tai didina socialinę atskirtį, mat labiau išsilavinę tėvai gali taikliau patarti.

Neapsisprendęs jaunimas pasirenka studijas tų dalykų, kurių specialistų darbo rinkoje yra perteklius, tad dirba kitus darbus ar vyksta į užsienį“, – problemą apibūdino STRATA atstovas.

Jei mokykla už kelių šimtų metrų, tai didina prieinamumą prie švietimo, bet mažina prieinamumą prie kokybiško švietimo.

(G. Jakštas)

5. Profesinis ugdymas.

„Profesinio mokymo prestižas vis dar yra nepakankamas, vis dar laikomasi nuostatos, kad tai skirta tik prastesniems mokiniams. O jeigu gerai mokaisi, privalai eiti į aukštąją mokyklą. Dalis baigusiųjų aukštąsias paskui stoja į profesines – apie tūkstantį kasmet.

Siekis spręsti profesinio ugdymo prestižo klausimą turėtų būti vienas kertinių“, – sakė STRATA atstovas G. Jakštas.

Pabrėžė pedagogų rengimo bėdas

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vicekanclerė L. Kaminskienė sudėliojo savo ketvertuką.

1. Pedagogų rengimo, pedagogų profesinio tobulėjimo nepakankamas užtikrinimas.

L. Kaminskienė pabrėžė, kad iššūkių kelia pedagogų pasirengimas dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, itin gabiais vaikais.

„Viena iš problemų – kaip į mokyklą pritraukti jaunų žmonių, kaip pasiekti, kad tie, kurie baigia ugdymo programas, norėtų ateiti dirbti į mokyklas, kad atneštų naują požiūrį į ugdymą“, – sakė VDU atstovė.

Ji pabrėžė, kad stojimo į ugdymo studijų programas, kurios susijusios su gamtos mokslais, matematika, informatika, rodikliai yra labai kuklūs.

Be to, ji priminė, kad Lietuvoje didžioji dalis pedagogų yra vyresni. Tad vis lieka neišspręstas galimo mokytojų stygiaus ateityje klausimas.

2. Ugdymo kokybės problema.

L. Kaminskienė pabrėžė, kad tai ne tik Lietuvos problema.

„Reikia atnaujinti ugdymo programas. Stokojama bendrojo ugdymo ir aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo. Tarkim, suomiai prieš ketverius metus, matydami prastėjančius matematikos rezultatus, paleido nacionalines programas – kartu dirba mokytojai ir mokslininkai, tyrinėja priežastis, išbando naujas metodikas, žiūri, kaip jos veikia. Kokybės siekiama ne mokytoją paliekant vieną, nes tai būtų neteisinga, o diegiant sisteminį požiūrį, kurio mes stokojame“, – kalbėjo Švietimo akademijos vicekanclerė.

Anot jos, reikėtų sisteminio požiūrio, mokytojų ir mokslininkų bendradarbiavimo ir nacionalinių investicijų.

3. Nepakankama įtrauktis.

„Mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, bet pati sistema neleidžia įtraukties užtikrinti taip, kaip turėtume. Jei į klases įtrauktume vaikus, kuriems reikia papildomos pagalbos, bet paliktume mokytojus be padėjėjų, nes padėjėjams bendrojo ugdymo mokyklose finansavimas nenumatytas, kentėtų visi. Viena vertus, norime padaryti gerą darbą, bet nepadarome kitų darbų“, – kalbėjo L. Kaminskienė.

Ji pabrėžė, kad stinga ir specialiųjų pedagogų.

4. Socialinė atskirtis.

„Vaikų pasiekimai yra smarkiai susiję su socioekonomine šeimos situacija. Tame regione, kur socioekonominė padėtis yra sunkesnė, yra ir didesnis procentas vaikų, kuriems sunkiau sekasi mokytis“, – sakė VDU atstovė.

Populiariausi

Rugsėjo 1-oji

Lietuvoje

2021.03.05 12:48

Pradinukų sugrįžtuves į klases ketinančios skelbti Plungės meras: baubas nėra toks didelis, kokį jį piešia

iki antradienio vakaro laukia mokyklų, kurios nori atverti duris, apsisprendimo; atnaujinta 15.58