Lietuvoje

2020.07.15 21:19

VU rektorius apie Žalgirio mūšį ir istorinį lūžį: regione atsirado nauja valdžia ir galybė – Lietuva ir Lenkija

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“2020.07.15 21:19

Mūšis, kurį vokiečiai vadina Tanenbergo, lenkai – Grunvaldo, o mes – Žalgirio, įvyko lygiai prieš 610 metų – 1410-ųjų liepos 15-ąją. Tai buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos įvykių ir vienas didžiausių vėlyvųjų viduramžių mūšių. Nors jis paminėtas daugelyje to meto kronikų, dar ir šiandien daug mitų tebelydi Žalgirio mūšį. Pavyzdžiui, kad lietuviai neišlaikė vokiečių spaudimo ir bėgo iš mūšio lauko, kad jie buvo kone laukiniai, ginkluoti kirvukais, o štai Rusijos prezidento Putino įkurta istorikų draugija net yra paskelbusi, kad mūšį laimėjo rusai, o lenkai su lietuviais tebuvo sąjungininkai.

Istorikai „Dienos temoje“ – VU rektorius Rimvydas Petrauskas ir Karo akademijos docentas Manvydas Vitkūnas.

Dienos tema. Rimvydas Petrauskas: Žalgirio mūšis simbolizavo Lenkijos ir Lietuvos reikšmės regione išaugimą

– Pone rektoriau, mūšiai nevyksta dėl to, kad dvi kariuomenės susitinka viename kelyje. Tam turi būti kažkoks rimtas pretekstas, rimta priežastis, kurią tik mūšis gali išspręsti. Kokia buvo Žalgirio mūšio tikroji priežastis?

Dr. R. Petrauskas: Jeigu jau visiškai tokia faktinė priežastis, tai turbūt buvo konkurencija dėl Žemaitijos, bet vis dėlto už to slypėjo daug gilesnis geopolitinis posūkis, kuris įvyko kaip tik tuo metu. 14 a. pb.–15 a. pr. Lietuva priėmė krikštą, sudarė uniją, personalinę su Lenkija, du lietuviai atsidūrė sostuose: vienas Lenkijos – Jogaila, kitas Lietuvos – Vytautas, ir staiga visiškai pasikeitė situacija. Vokiečių ordinas iš esmės atsidūrė neišvengiamai pralaimėjusiojo pusėje, tačiau faktiškai mums dabar iš laiko perspektyvos lengva taip įvertinti. Jie patys to nesuvokė.

Šiuo atveju pirmą kartą matome, kaip suvienytos pajėgos iš esmės – Lenkija, Lietuva. Elitas suprato, kad situacija keičiasi, kad reikia naudotis situacija, ir įvyko tai, kas turbūt turėjo įvykti. Dažnai sako, kad šitas mūšis išsprendė Lietuvos problemą, kad ordinas jau nebegalėjo puldinėti Lietuvos. Iš esmės lūžis įvyko anksčiau. Geopolitinis lūžis įvyko su unija ir krikštu. Žalgirio mūšis kažkuria prasme simbolizuoja tai, kas tapo geopolitiniu posūkiu regione, atsiranda regione nauja valdžia. Atsiranda nauja galybė per Lenkiją ir Lietuvą.

– Vokiečių ordinas sutriuškintas, prasideda Lenkijos dominavimas, taip pat Lietuvos galybė, bet kas Lietuvai liko iš to? Ką ji laimėjo? Ji gavo Žemaitiją, dėl kurios vyko mūšis, bet iki Vytauto mirties.

Dr. R. Petrauskas: Taip. Bet pažiūrėkite, kas įvyko po to, dar po 10 metų. Lietuva gavo Žemaitiją visiems laikams. Vakarinė siena tapo pačia stabiliausia Lietuvos siena per visą istorinį laikotarpį. Tai šiuo požiūriu Lietuva ir teritoriškai laimėjo. Kita vertus, Žalgirio mūšis labai pakėlė Vytauto autoritetą. Čia irgi reikia turėti omenyje. Išaugino autoritetą tiek Vytauto, kuris įtvirtino savo kaip suverenaus valdovo padėtį, ir ilgiems laikams Lietuva unijoj su Lenkija įgavo, galima sakyti, statusą, kurį išsaugo per visą unijos laikotarpį.

Antras dalykas, iš Lietuvos kilusi Jogailaičių dinastija, na, taip jau išėjo, Vytautas neturėjo palikuonių, nesusikūrė jo dinastija, tačiau Jogaila turėjo.

Čia lietuviška Gediminaičių, po to tapusi Jogailaičių dinastija. O dabar kaip tik jūsų „Nacionalinė ekspedicija“ eina jų keliais, bet tai yra irgi kažkuria prasme Žalgirio pasekmė. Tiesiog įgijo tokį autoritetą, kuris leido jai uždominuoti didžiulėje Europos dalyje: Vengrija, Čekija, Lenkija, Lietuva. Tai yra tas pats, kas šiandien visa Vidurio Europa.

– Pone Vitkūnai, ir vis dėlto kas vadovavo sąjungininkams – Vytautas ar Jogaila? Lietuviai sako, kad tai buvo Vytautas, lenkai sako, kad tai buvo Jogaila. Ar yra kokių nors patikimų šaltinių, kas buvo tas, kuris buvo pagrindinis karvedys šitame mūšyje?

Dr. M. Vitkūnas: Nusistovėjusi tradicija laikyti Vytautą pagrindiniu vadu mūšio lauke. Turimi šaltiniai neleidžia tuo abejoti, bet kad Jogaila, kaip politinis valdovas, yra numeris vienas, tai yra taip pat neabejotina. Taigi, Vytautas yra tas žmogus, kuris rikiuoja pulkus mūšio lauke, kuris veda juos į mūšį. Ir aš giliai įsitikinęs, kad Vytauto, kaip labai patyrusio karuose, turinčio patirties kovojant ir Vakaruose, ir Rytuose, patyrusio galiausiai Vorsklos mūšio skaudų pralaimėjimą, patirtis buvo labai svarbus veiksnys šiose kautynėse.

– Jie abudu – ir Vytautas, ir Jogaila – tuo metu jau nebuvo pirmos jaunystės, tiesa? Jiems buvo apie 60, ar gerai atsimenu?

Dr. M. Vitkūnas: Tiesa.

– O kas buvo kariai ir riteriai, kurie kovėsi neva šitoje sąjungininkų pusėje? Ar buvo valstiečiai, jėga suvaryti, bajorai? Ar tai buvo tikri kariai? Kas sudarė tą kariuomenę?


Dr. M. Vitkūnas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė patyrė didžiulių transformacijų 14–15 a. pradžioje. Vytauto laikai yra bajorijos įsitvirtinimo laikai, jos kūrimo laikai, ir tuo metu, be abejo, kad sunkioji Lietuvos kavalerija, paties valdovo aplinkos žmonės, tie kariai, kurie savo ginkluote ir šarvuote prilygo savo oponentams, o oponentas buvo labai rimtas. Juk Vokiečių ordinas yra turbūt tobuliausia karinė mašina, kokia buvo viduramžių Europoje apskritai.

Tai buvo aukštesnysis visuomenės sluoksnis. Bet tarp karių neabejotinai galėjo būti ir žemesnio sluoksnio atstovų, juo labiau kad archeologinių tyrimų metu, kai mes tyrėme, pavyzdžiui, 15 a. kapinynus, radome ir kaimo vietovėse labai ginkluotų žmonių, su visa sukaupta ginkluote palydėtų į anapilį. Buvo ir lengviau ginkluotų karių. Jeigu mes įsivaizduojame, kad kalba yra vien tiktai apie tą riterišką, kaip jūs sakote, sluoksnį, tai toli gražu ne. Ta paletė socialinė ir karinė būtų platesnė.

– O iš kur tuomet atsirado tos kalbos, kad ten buvo kažkokie vos ne laukiniai su kirvukais ir kailiais apsirengę?

Dr. M. Vitkūnas: Tai yra graži 19 a. amžiuje daugiausia lenkiškoje literatūroje susiformavusi tradicija, galiausiai įtvirtinta garsiame lenkų filme „Kryžiuočiai“, kuris sukurtas 1960 m. ir yra bene žiūrimiausias filmas Lenkijoje. Tas vaizdinys yra tikrai netikslus, nes ir ikonografiniai šaltiniai, ir istoriniai šaltiniai, ir archeologiniai tyrimai rodo visai ką kita. Mūsų kariuomenė buvo padariusi labai didelę pažangą. Apskritai baltų, kalbant apie senesnius laikus, ginkluotė buvo tikrai gera ir priešo geidžiamas grobis ne vieną amžių.

O kalbant apie 14–15 a. sandūrą Lietuvos kariuomenė, viena vertus, turėjo gerą savo ginkluotę, buvo perėmusi įvairias technologijas, kariavimo patirtį ir Vakaruose, ir Rytuose. Ko nepasigamindavo vietoje, pirkdavo. Mes juk žinome, kad ginkluotė buvo ir perkama, šarvuotė – taip pat. Ir mūsų ginkluotės, ir šarvuotės kompleksuose mes gražiai matome persipinančią vakarietišką ir rytietišką tradiciją. Taigi, tas vaizdinys apie kailiais apsirėdžiusius žemaičius, tūnančius už medžių ir laukiančius su kuoka, kaip nudobti kryžiuotį, yra tikrai labai labai netikslus.

– Nebuvo tokių karių, galima sakyti?

Dr. M. Vitkūnas: Tokių karių Žalgirio mūšyje iš esmės negalėjo būti. Juo labiau prisimenant, kaip Vytautas Didysis paliepė vykstantiems į karą parduoti žmonas, vaikus, bet atjoti ant žirgo.

– Pone Petrauskai, o ta Jogailos ir Vytauto kariuomenė reiškė ir tautų vienybę? Ar tai buvo meilė iš reikalo – jie tiesiog turėjo bendrą priešą ir reikėjo su juo kautis, ar ten buvo ir šiaip vienybė, ir tikra meilė?

Dr. R. Petrauskas: Na, manau, kad mūšio lauke jinai neišvengiamai vyko ir galbūt turėjo tam tikrų pasekmių. Bet reikėjo turėti omeny, kad visų pirma čia buvo Jogailos ir Vytauto sprendimas. Jogaila tikrai turėjo įtikinti lenkų didikus, kurie turėjo labai ilgą taikos periodą su ordinu. Visiškai kita santykių patirtis. Lietuva – karas per visą 14 a. Lenkijoje – beveik visas laikotarpis taika.

Šiuo atveju turbūt buvo vadų sprendimas įtikinti savo visuomenę, kad reikia kartu kariauti. Tačiau po to mes turime labai įdomų įvykį. Praėjus trejiems metams po Žalgirio turime Horodlės uniją. Tai yra kai lenkų bajorai priėmė savo gimines, lietuvių bajorus, ir suteikė jiems herbus. Aišku, iki tokios nuoširdžios draugystės dar ir buvo labai toli, bet tai yra tam tikri ženklai, kaip vis dėlto buvo manoma, kad galima sukurti kažką tvaresnio, visų pirma susiejant tą, kas daro politiką, tai, pasidaro, tuo metu gyvenimą. Tai yra elitus, tai yra bajorų kilminguosius.

– O jeigu kalbėtume apie Vokiečių ordiną, kas kovėsi toje pusėje? Ten irgi buvo vieninga grupė?

Dr. R. Petrauskas: Ne. Ten irgi tos vienovės daug nebuvo, nes Vokiečių ordinas buvo absoliučiai priklausomas nuo to, kiek jam pavykdavo pritraukti Europos kilmingųjų. Dėl to ordinas užsiėmė labai rimta propaganda. Dėl to netiesa, kad informaciniai karai yra šių dienų išradimas. Informaciniai karai vykdavo visada, o Žalgirio mūšio epochomis ypač matome informacinių karų suklestėjimą tiek prieš karą, tiek po karo.

Abi pusės ir toliau tęsia šitą karą, kaip mes, istorikai, vadinam – kanceliarijų. Ordino užduotis buvo kiek įmanoma daugiau pritraukti Europos kilmingųjų, nepaisant to fakto, kad Lietuva yra krikščioniška. Tai, aišku, ir šmeižė, aiškino, kad tas krikštas apgaulingas, Mindaugo istoriją dar prisiminė ir panašiai. Ordino pusė buvo labai marga. Marga publika, kuri dar mažiau buvo konsoliduota. Galbūt tai taip pat viena iš jų pralaimėjimo priežasčių.

– Pone Vitkūnai, aš dar noriu prisiminti tą, apie ką daug kalbama, tai yra lietuvių atsitraukimą tame mūšyje, kai kaltinama: vieni sako, kad jis bėgo, jog Vytauto kariai neatlaikė vokiečių puolimo. Kiti tikina, kad tai buvo gana apgaulingas manevras. Kuo tikėti? Bėgo jie?

Dr. M. Vitkūnas: Ne. Tai buvo taktinis manevras. Ir jisai buvo tikrai suvaldytas. Ir tam reikia tikrai didelių, gerų įgūdžių, kad apgaulingas bėgimas netaptų tikru bėgimu. Švedų kilmės istorikas Svenas Ekdahlis, dirbantis Vokietijoje, jau prieš kelis dešimtmečius yra atradęs slaptuosiuose Vokiečių ordino archyvuose dokumentą, kuriame aiškiai pasakoma, kas įvyko Didžiajame mūšyje, kaip tuo metu jis buvo vadinamas. Neabejotinai tai yra taktinis manevras, kuris buvo labai svarbus mūšio eigai.

Vėlgi mes čia matome tą patirtį, Lietuvos kariuomenės įtaką ir Rytuose, nes ypač Rytų karyboje, stepių klajoklių karyboje, tai yra labai įprastas ir dažnas manevras. Apgaulingas atsitraukimas siekiant suardyti taisyklingą priešo rikiuotę.

– Tai reiškia, kad jeigu jis nebūtų buvęs panaudotas, tai galbūt ordinas apskritai galėjo būti nenugalimas tame mūšyje?

Dr. M. Vitkūnas: Sunku pasakyti, ar tai buvo lemiantis momentas, bet be galo svarbus – tikrai taip.

– Ar turi pagrindo teiginys, kad sutriuškinus kryžiuočius Žalgirio mūšyje buvo sustabdytas ir civilizacijos, ir pažangos plėtimasis į Rytų Europą, į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją?

Dr. R. Petrauskas: Manau, vienąkart turime apversti šitą pasakymą. Vis tiek Žalgiris yra tikrai labai efektinga pergalė, labai daug kur minima, iš tiesų vienas didžiausių mūšių. Bet turime neužmiršti, kad po Žalgirio buvo labai daug propagandos. Vienas iš didžiųjų propagandinių dalykų – sovietų propaganda apie Žalgirio mūšį. 72 gatvės Lietuvoje Žalgirio mūšio vardu pavadintos.

Nemažai yra sovietinės antivokiškos tos istoriografinės isterijos rezultatas. Mes turime sakyti: nieko nesustabdė Žalgirio mūšis. Visų pirma Žalgirio mūšis – tikrai noriu pabaigti tuo, kuo pradėjau, – Žalgirio mūšis simbolizavo Lenkijos ir Lietuvos reikšmės regione išaugimą, Vytauto ir Jogailos tapimą galutinai tais krikščioniškais valdovais, kurie pradėjo. Jie ir jų palikuonys iš tiesų pradėjo dominuoti šitoje Europos erdvėje ir net turėjo galimybę ir toliau plėsti savo įtaką.

Populiariausi

Informacinių technologijų egzaminas

Lietuvoje

2020.08.05 07:50

Skelbiami brandos egzaminų sesijos rezultatai: matematiką įveikė vos 67,61 proc. abiturientų anglų kalbos egzaminą išlaikė beveik 99 proc. mokinių

13
Medikai

Lietuvoje

2020.08.05 09:08

Mirė koronavirusu sirgęs pranciškonų vienuolis iš Kretingos parapijos klebono ir NVSC komentarai; atnaujinta 09.41

Lietuvių kalbos brandos egzaminas

Lietuvoje

2020.08.05 10:01

Egzaminų centro vadovė: kad šiemetinio matematikos egzamino rezultatai bus prasti, ženklų buvo prieš dvejus metus egzamino vertintojas: kai kur pakako skaičius sudėti, bet ir to nesugebėjo

7
Mokiniai, mokykla, Jono Pauliaus II gimnazija, mokiniai, mokykla, abiturientai

Lietuvoje

2020.08.05 15:20

Lingienė: tendencijos rodo, kad mokslo metai galėtų prasidėti įprastai Kitą savaitę grįžusiesiems iš Lenkijos gali tekti izoliuotis

33