Lietuvoje

2020.06.10 05:30

Tikėjimas padėjo iškęsti tremtį: kardinolas mišias aukojo kameroje, o tremtiniai rinkdavosi kartu melstis

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.06.10 05:30

„Kai laikaisi Viešpaties rankos, tai visi kalinio sunkumai, su kuriais susidūriau, nėra sunkiai pakeliami“, – portalui LRT.lt kalbėjo kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jis, kaip ir ne vienas kitas tremtį ar kalėjimą lageriuose iškentęs lietuvis, kęsdamas sunkumus, atramą rado tikėjime.

LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakosime apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinsime apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki pat 1953 m.

„Atstumą, kuris iki tol buvo tarp kunigo ir tikinčiųjų Lietuvoje, tremtis sumažino“, – portalui LRT.lt pasakojo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doc. dr. Arūnas Streikus. Jis kalbėjo, kad net ir tremties sąlygomis lietuviai bandė palaikyti gyvas krikščioniškų švenčių tradicijas, nes taip stengėsi pasijusti esą arčiau namų.

Antireliginė sovietų veikla, kaip pasakojo A. Streikus, buvo gana platus ir daugiaplanis reiškinys. Tai nebuvo tik bažnyčių ar vienuolynų uždarinėjimas, kunigų represavimas. Buvo siekiama, kad žmonės nesusipažintų su religija apskritai: nebuvo religinio ugdymo, religinės spaudos, bendruomeninių religijos praktikavimo formų.

„Buvo varžoma ir tai per ilgus metus, turbūt, turėjo didžiausią reikšmę tam, kad visuomenė atitolo, sakyčiau, ne nuo bažnyčios, bet nuo tikėjimo turinio, nes neturėjo galimybės su juo giliau susipažinti“, – sakė A. Streikus.

Tačiau religija daugeliui lietuvių liko svarbia gyvenimo dalimi. Taip pat ir tremtiniams. Anot A. Streikaus, tremtiniai dažniausiai neturėjo galimybių vykdyti kai kurių apeigų taip, kaip buvo įprasta, tačiau, net ir esant nepalankioms sąlygoms, rasdavo būdų susirinkti bendros maldos.

Tikėjimas padėjo ištverti kančias

Kardinolas S. Tamkevičius portalui LRT.lt kalbėjo, kad jau tada, kai 1972-aisiais pradėjo leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, suvokė, kad tik laiko klausimas, kada jis bus teisiamas ir turės pasitikti kalinio, tremtinio dalią: „Savo lageriui ir tremčiai ruošiausi gana ilgai. <...> Sakyčiau, tam buvau visai neblogai pasiruošęs. Kadangi 1968 metais įstojau į Jėzaus draugiją, ten buvo ilgos, mėnesio trukmės rekolekcijos, taip pat dvejų metų noviciatas, tai gavau tokius dvasinius pagrindus, kad seminarijoje nedavė tiek, kiek tada gavau.“

Kaliniui leisdavo perduoti džiovintų vaisių, tai man razinų perduodavo ir aš, padaręs iš jų vyną, kai nutaikydavau kokį ramų laiką kameroje, buvo mėnesių, kai beveik kasdien aukodavau mišias.

S. Tamkevičius pasakojo, kad kai 1983-iaisiais buvo areštuotas, nors ir buvo labai sunku, tačiau tai nebuvo staigmena. Pusę metų jis buvo tardomas, kaip prisiminė, iš viso jis buvo tardytas 57 kartus. Kardinolas pasakojo, kad tardymai buvo sunkūs tarsi įtempta kova, kartais trukusi ir iki 7 valandų, nes tardytojai norėjo iš jo išpešti informaciją, kurios jis išduoti neketino.

„Su savimi turėjau Šventąjį Raštą, jį kasdien skaičiau. Paskui slapta įsigudrinau aukoti mišias. Kaliniui leisdavo perduoti džiovintų vaisių, tai man razinų perduodavo ir aš, padaręs iš jų vyną, kai nutaikydavau kokį ramų laiką kameroje, buvo mėnesių, kai beveik kasdien aukodavau mišias. Tas išgyvenimas Viešpaties artumo man, be abejo, nepaprastai daug padėjo“, – apie tai, kas labiausiai padėjo, pasakojo S. Tamkevičius.

Jis kalbėjo, kad kai po teismo buvo išsiųstas į lagerį Urale, ten taip pat turėjo galimybę slapta aukoti mišias, taip pat su savimi turėjo Šventąjį Raštą, kasdien po kelias rožinio dalis sukalbėdavo. Pasak kardinolo, maldos gyvenimas kalint lageryje buvo itin reikšmingas. S. Tamkevičius pasakojo, kad lageriuose, kuriuose jis kalėjo, katalikų buvo vos vienas kitas, tad ir patarnauti turėjo galimybę tik vienam kitam žmogui.

„Mačiau, kaip jiems buvo brangus mano patarnavimas. Pavyzdžiui, vienas kaukazietis, kurį pakrikštijau lageryje ir kuris tiesiog atsivertė į tikėjimą, nes tėvai buvo partiečiai, kai jį suėmė, mačiau, koks jis buvo laimingas, kaip gražiai toliau laikėsi. Tikėjimo praktika tokiomis sąlygomis buvo nepaprastai brangi. Turėjau, su kuo palyginti.

Mano daugelis draugų, su kuriais kartu kalėjau lageryje, kurie buvo toli nuo tikėjimo, mačiau, kaip juos kartais iš pusiausvyros išvesdavo net visokios smulkmenos, pavyzdžiui, kai konfiskuoja laišką ar pan. Jie taip išgyvendavo, o man tie visi atvejai buvo kažkaip labai lengvai išgyvenami. Vis tiek, kiekvieną dieną melsdamasis, galvodavau: „Viešpatie, ką čia tenka vargti, priimk kaip mano prašymą ir norą, kad Lietuvoje keistųsi viskas į gerą“, – portalui LRT.lt pasakojo S. Tamkevičius.

Tokiomis sąlygomis, kai turi tvirtą, aiškų tikėjimą, remiesi ne savo išmintimi ar jėgomis, bet remiesi į Viešpatį, tai yra nepaprastai brangu.

Kaip prisiminė kardinolas, pakirsti jo tikėjimo sovietams niekaip nebūtų pavykę. Tiesa, sovietai bandė jį užverbuoti, todėl siekė sugundyti įvairiais pažadais: sakė, kad jį išleis studijuoti į Romą, sudarys sąlygas Kaune, kad vyskupas paskirtų į didelę parapiją. Tačiau S. Tamkevičius gundymams nepasidavė.

„Kada kunigas eina į priekį su tikėjimu, tie gundymai buvo labai menki ir įtakos jokios nepadarė. <...> Kai laikaisi Viešpaties rankos, tai visi kalinio sunkumai, su kuriais susidūriau, nėra sunkiai pakeliami. Man atrodo, kad jei būtų buvę dar didesni, ir tai būčiau nedejavęs. Tokiomis sąlygomis, kai turi tvirtą, aiškų tikėjimą, remiesi ne savo išmintimi ar jėgomis, bet remiesi į Viešpatį, tai yra nepaprastai brangu“, – kalbėjo kardinolas S. Tamkevičius.

Rasti kunigą buvo sunku

Kaip portalui LRT.lt pasakojo A. Streikus, vykdyti religines apeigas ar susirinkti kartu melstis tremtiniai galėdavo, tačiau problema buvo tai, kad daugeliu atvejų jiems buvo itin sunku rasti kunigą. Pasak istoriko, ilgą laiką, iki Stalino mirties, tremtiniams tikėtis rasti kunigą buvo praktiškai neįmanoma.

„Tik tam tikrose vietose, gal net dėl tam tikro trėmimų organizatorių neapsižiūrėjimo, atsitiko taip, kad buvo ištremti kunigai. Keliolika kunigų buvo ištremti 1949-ais metais. Tuo metu jie dar buvo kunigų seminarijos klierikai, bet kai kurie gavę šventimus ar jau galėję vykdyti tam tikras kunigų funkcijas. Jie, atsidūrę tremtyje, bandė organizuoti tokias tremtinių pastoracijas. Tai kai kuriose vietovėse ir iki Stalino mirties buvo galima pasiekti kunigą“, – pasakojo A. Streikus.

Tremtinių atsiminimuose teko skaityti, kad krikštydavo vaikus ir net laimindavo santuokas.

Visgi dažniausiai tremtiniai religiniu gyvenimu turėjo rūpintis savarankiškai. Tais atvejais, kai nepavykdavo pasiekti kunigo, jie organizuodavo bendras maldas, kai kuriais atvejais kunigus keisdavo pasauliečiai, kurie, kaip pasakojo A. Streikus, galėjo turėti tam tikrų įgūdžių.

„Jie atlikdavo, pavyzdžiui, maldas tremtinių laidotuvių metu. Tremtinių atsiminimuose teko skaityti, kad krikštydavo vaikus ir net laimindavo santuokas. Be abejo, jie negalėjo teikti santuokos sakramento, nes neturėjo dvasininko šventimo, bet atlikdavo tokius palaiminimus jaunavedžių, juos vėliau kunigai sutuokdavo“, – kalbėjo VU istorikas.

Minėdavo šventes

Portalui LRT.lt A. Streikus pasakojo, kad tremtinių atsiminimuose dažnai kalbama apie religines praktikas, bandymus jas tęsti tremties sąlygomis, nes tai buvo savotiška dvasinio eskapizmo forma, padedanti pabėgti nuo niūrios ir sunkios tremties kasdienybės.

„Vasaros metu, esant geresnėms sąlygoms, dažniausiai tremtiniai rinkdavosi lauke ar tremtinių kapinėse bendros maldos. Šaltu periodu ir tremtinių barakuose rinkdavosi“, – sakė A. Streikus.

Jis kalbėjo, kad tremtinių atsiminimuose netrūksta pasakojimų apie tai, kaip buvo švenčiamos didžiosios krikščioniškos šventės – Kalėdos, Velykos. Jos, kaip sakė istorikas, tremtiniams buvo labai svarbios, todėl net ir tremties sąlygomis jie nenutraukė tradicijų tokias šventės paminėti.

„Tai buvo kaip būdas savotiškai grįžti į prarastą laiką, prarastą tėvynę per tų tradicijų palaikymą. Aišku, sudėtinga buvo tremties sąlygomis kažkaip labiau pasiruošti toms šventėms, pasirūpinti geresnio maisto ar net apsirengti kokį normalesnį drabužį.

Tačiau buvo stengiamasi ir, iš tikrųjų, yra nemažai išlikusių ne tik pasakojimų, bet ir nuotraukų, kuriose galima matyti tremtinius, susirinkusius per šventes ar kartu melstis lauke, kapinėse ar kieno nors namuose. Tai tik patvirtina, kad tai buvo svarbu tremtiniams“, – kalbėjo A. Streikus.

Vietinė valdžia bausmėmis nesirūpino

Nors krikščionybė Sovietų Sąjungoje buvo draudžiama, tremtyje religijos prasme tremtiniai buvo kiek laisvesni nei tie, kurie, pavyzdžiui, liko Lietuvoje. Kaip pasakojo istorikas, vietinė sovietų administracija, buvusi tremties vietose, rodė abejingą požiūrį ir ne itin didelį entuziazmą bandydama ateizuoti tremtinius, vykdyti religinę propagandą ar drausti religinį gyvenimą.

„Spėčiau, kad vienas iš pagrindinių faktorių buvo tai, kad sovietinė valdžia į tremtinius žiūrėjo kaip į tam tikra prasme antrarūšius žmones, kurie buvo pasmerkti išnykti, būti sunaikinti. Tad pastangų rūpintis jų ideologiniu auklėjimu ar bandyti paversti juos tais sovietiniais piliečiais buvo dedama mažiau“, – portalui LRT.lt sakė A. Streikus.

Be to, įtakos turėjo ir tai, kad vietovės Sibire, kur buvo tremtinių gyvenvietės, buvo gana toli nuo didesnių administracinių centrų, todėl vietinė administracija buvo mažiau kontroliuojama centrinės valdžios. Tai reiškė, anot istoriko, kad ideologinis indoktrinavimas ir pan. vietinei valdžiai rūpėjo mažiau ir buvo silpnesnis.

„Galima tai matyti net iš sovietų valdžios dokumentų, tos aukštesnės valdžios. Man teko tirti, analizuoti Irkutsko srities religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio dokumentaciją. Jis kartais vykdavo vizitų į tremtinių gyvenvietes, darydavo inspekcijas. Jis būdavo šokiruotas ir pasibaisėjęs, kad tremtinių religinių praktikų niekas nekontroliavo, nes vietinė administracija buvo visiškai nusišalinusi nuo tų dalykų.

Aukštesnei administracijai tai rūpėjo, jie galvojo apie tai, bet imtis priemonių, pasiekiamų Sibiro sąlygomis, buvo ne tiek ir daug. Atstumai dideli, didžiąją dalį metų sunkiai įveikiami, todėl net galima sakyti, kad tremtiniai paradoksaliu būdu religijai praktikuoti kasdienybėje turėjo šiek tiek geresnes sąlygas nei Lietuvoje, kur buvo varžomas religijos praktikavimas kasdienybėje“, – pasakojo istorikas.

Priartino kunigus prie žmonių

Jis taip pat kalbėjo, kad nors skamba ir labai paradoksaliai, tremtis lietuvių religiniam gyvenimui turėjo ir teigiamų pasekmių dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, kaip ir minėjo A. Streikus, tremtis padidino pasauliečių vaidmenį religiniame gyvenime, bažnyčioje.

„Iki tol lietuvių religiniame gyvenime buvo labai svarbus kunigo vaidmuo, jo autoritetas. Tačiau kai nelieka galimybės palaikyti ryšio su kunigu tremties sąlygomis, automatiškai didėja pasauliečių vaidmuo, jų svarba bažnyčioje“, – sakė A. Streikus.

Kitas svarbus aspektas, anot jo, buvo tai, kad kunigai buvo priartinti prie žmonių. Kaip pasakojo istorikas, vėlesniais metais, kai kunigai buvo paleisti iš lagerių, jie važinėjo po tremtinių gyvenvietes ir bandė atkurti normalią pastoracinę veiklą.

Tačiau tokie kunigai religine veikla turėdavo užsiimti laisvalaikiu, nes jie, kaip ir kiti tremtiniai, turėjo dirbti miško darbus, statybose ar vairuotojais.

„Todėl ta dvasinė, pastoracinė tarnystė dažnai būdavo laisvalaikio užsiėmimu. Kunigo santykis su tikinčiaisiais buvo artimesnis, kunigas buvo praktiškai lygus su jais, dirbo tuos pačius darbus, buvo jų kasdienybė, iš aplinkos neišsiskyrė kokiu nors kitokiu apsirengimu.

Galimybė būti su tikinčiaisiais jų kasdienybėje, manau, tą atstumą, kuris iki tol buvo Lietuvoje tarp kunigo ir tikinčiųjų, tremtinių atveju sumažino“, – portalui LRT.lt sakė VU istorikas A. Streikus.