Signataras Vidmantas Povilionis prisimena, kad balsuojant dėl Kovo 11-osios daugelis suprato, jog Lietuva atsidurs pasipriešinimo smaigalyje ir neatmetė represijų galimybės. Vertindamas per trisdešimt metų nueitą Lietuvos kelią, V. Povilionis įžvelgia emigracijos ir patriotizmo neskatinančios švietimo sistemos grėsmes.
„Į Kovo 11-ąją ėjome skirtingu keliu: vieni sąmoningai, kiti buvo nukreipti tam tikrų jėgų, o treti – tarsi iškritę iš medžio. Jiems netyčia atsirado tokia galimybė, nes vyko pertvarkos ir organizatoriai turėjo įtraukti plačias mases.
Jau 1988-aisiais Sąjūdyje buvome diskutavę, ką Maskva šiame žaidime yra mums numačiusi. Buvo daug iliuzijų, kad tai yra tik ekonominis persitvarkymas, daugiau savarankiškumo sąjunginėms respublikoms“, – prisiminimais su LRT TEVELIZIJA dalijasi signataras.
Anot jo, reikėjo skubėti, nes tolimesni Maskvos ketinimai nebuvo visiškai aiškūs.
„Maskva suko galvą, kaip mus išleisti su kuo didesniu akmeniu, pririštu prie kojos. Supratome, kad, paskelbę nepriklausomybę, atsidursime pasipriešinimo smaigalyje. Aš neabejojau, kad per savaitę būsime suimti. Mus kruopščiai sekė. Rusai viską puikiai žinojo. Vos po kelių valandų mūsų susitikimo jie turėdavo visą medžiagą. Tai nebuvo jokia paslaptis – mes veikėme atvirai“, – sako V. Povilionis.
Supratome, kad, paskelbę nepriklausomybę, atsidursime pasipriešinimo smaigalyje.
Signataro manymu, procesai, prasidėję dar prieš Kovo 11-ąją, nesibaigė iki šiol. V. Povilionis sako, kad šiandieninė Lietuva didelio džiaugsmo neteikia.
„Dabar turime imituotą, europietiškai gražiai atrodančią Lietuvą. Perspektyva, kaip valstybei, yra labai bloga. Visuomenė traukiasi, jaunimas išvažiuoja. Po galimybe laisvai judėti ir važiuoti atostogauti paslėptas mūsų darbo jėgos išvežimas. [...] Per 30 metų švietimo sistema nesugebėjo išaiškinti, kad vertybės nėra vien alga“, – teigia signataras.
