„Manau, kad universitetas turi užauginti sparnus. Kaip dėstytojas ir mokslininkas visuomet savęs klausiu, ar prie to prisidėjau“, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas profesorius Tomas Davulis.
LRT.lt tęsia interviu ciklą su kandidatais į Vilniaus universiteto rektoriaus postą.
Kaip vieną didžiausių Lietuvos aukštojo mokslo bėdų 44 metų teisininkas nurodė universitetų uždarumą, per menką tarptautiškumą, kai dėl talentų turime konkuruoti ne tik šalies viduje, bet ir visoje Rytų ir Vidurio Europoje ar dar plačiau.
T. Davulis – vienas iš kandidatų į VU rektoriaus postą. Kas nugalės, paaiškės sausio 22 dieną.
– Lietuva jau seniai deklaruoja, kad būtina pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą. Kaip jūs vertinate vykstančius pokyčius? Jie pakankami?
– Pirma, aukštojo mokslo plėtros strategija nelabai panaši į strategiją – joje stinga vizijos, nematyti perspektyvos. Kalbu apie 10, 20 ar 30 metų laikotarpį. Kaip visuomenės narį mane labiau domina ne ką darysime per artimiausius penkerius metus, o kokią Lietuvą matysime po 20 ar net 50 metų.
Mano nuomone, Lietuvos visuomenė patiria šiokią tokią stagnaciją – kalbu apie mūsų žmonių gebėjimą mokytis ir prisitaikyti prie pokyčių.
Esama švietimo ir aukštojo mokslo sistema neįskiepija noro būti smalsiam, nuolat tobulėti ir nebijoti pokyčio – tai yra įgyti gebėjimų paketą, kuris būtų tinkamas ir šiandienos, ir rytojaus darbui.
Priekaištas, kad universitetai parengia žmones, kuriuos dar reikia perkvalifikuoti, padėti prisitaikyti prie rinkos poreikių, matyt, nėra iš piršto laužtas.
– Dažnai sakoma, kad universitetas turi suteikti labiau bendrąjį išsilavinimą.
– Tai jau daugelį metų trunkantis ginčas: universitetinis išsilavinimas turi būti daugiau universalus ar specialusis? Mano supratimu, siauras specialusis išsilavinimas šiuolaikiniam žmogui yra prapultis – mes apribotume jo gebėjimą atskirais gyvenimo etapais rinktis įvairius gyvenimo kelius, priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, ūkio sektorių kaitos ar net besikeičiančių asmeninių prioritetų.
Taip pat skaitykite
Būsimą mūsų absolventą matyčiau kaip plačios erudicijos žmogų, kuris užvėręs universiteto duris nebijo patekti į kiek chaotišką, dinamišką, tačiau begalę galimybių siūlantį pasaulį.
– Pastaruoju metu aukštojo mokslo pasaulyje ganėtinai nuožmiai buvo tampoma paklodė: kas su kuo jungsis, kas prie ko jungsis, nestigo intrigų. Kaip jūs vertinate tokią situaciją ir koks vaidmuo turėtų tekti Vilniaus universitetui?
– Manyčiau, kad šiuose procesuose pernelyg daug blaškymosi. Esamos padėties vien techninio pobūdžio sprendimais nesutvarkysime – niekas per daug nepasikeis nuo to, kad prijungsime vieną universitetą prie kito, pergrupuosime skirtingas akademines bendruomenes griežtais administraciniais metodais.
Būsimą mūsų absolventą matyčiau kaip plačios erudicijos žmogų, kuris užvėręs universiteto duris nebijo patekti į kiek chaotišką, dinamišką, tačiau begalę galimybių siūlantį pasaulį.
Mums reikalingas pokytis žmonių galvose, tai yra mąstysenoje. Svarbu žadinti žmonių suvokimą, kad būtina keistis, judėti į priekį link vizijos tikslų. O tam reikia lyderystės – sutelkti visus ir padėti sutarti dėl vizijos, kur nueitume, jei veiktume kartu.
Jei į aukštojo mokslo, studijų situaciją žvelgsime per vienos institucijos prizmę, tai padaryti bus labai sunku.
Išties universiteto žmonės pokyčių procesuose dalyvauja, bet dažnai po vieną, kaip laisvai samdomi ekspertai. Jie yra išties kompetentingi, bet nejusti universiteto noro pasiūlyti politikams savo viziją, noro vienyti akademines jėgas, formuoti bendrą poziciją, kuri būtų girdima. Kai kam gal tai ir naudinga, kad to bendro balso nebūtų.
– Kam?
– Vizijos neturėjimas yra naudingas tiems, kurie nenori pokyčių – nenori keisti sustabarėjusių procedūrų, finansavimo mechanizmų, nemato globalių procesų. Galima atvirai teigti, kad esame už Lietuvos gerovę, bet to siekiant reikalingi konkretūs žingsniai.
Vilniaus universitetą, seniausią ir geriausią Lietuvos aukštąją mokyklą, matau kaip lyderę akademinių protų ir institucijų konsolidavimo procese.
Ar Vilniaus universitetui tai pavyktų? Manau, kad taip, tačiau reikia būti atviresniems ir daugiau kalbėtis tarpusavyje ir su kitais. Reikėtų išklausyti, stengtis suprasti ir siekti kompromiso. Net jei esi visiškai teisus, kompromisas yra būdas pasiekti tvaresnio pokyčio.
Kiekvienos šalies aukštojo mokslo sistema yra sudėtinga ir brangi, interesų kovos dėl resursų vyksta visur. Bet nuo to, ar pavyks mums susitarti Lietuvoje, priklauso mūsų ir mūsų vaikų ateitis.
– Deklaruojate tarptautiškumo svarbą. VU jo stinga?
– Žvelgdami į universiteto reitingus, matome blogėjančias pozicijas (pvz., pagal QS reitingą universitetas įsitvirtinęs penktojo pasaulio universitetų šimtuko viduryje, tačiau pagal Šanchajaus reitingą esame aštuntajame šimtuke, o pagal THE esame tik 800–1000 vietoje).
Kodėl universiteto reitingai krenta? Juk per pastaruosius metus padarėme išties daug. Bet juk ir kiti universitetai nestovi vietoje. Kaip institucija mes judame tinkama linkme, bet turbūt judame per lėtai, tad kiti mus aplenkia. Kalbu apie Rytų ir Vidurio Europos universitetus, kurie yra mūsų tiesioginiai konkurentai.
Jie lenkia mus mokslo ir studijų vertinimo rezultatais, jie pritraukia daugiau talentų – studentų ir dėstytojų iš kitų šalių, yra labiau patrauklūs verslui, nes sėkmingiau kuria ir diegia inovacijas. Prie jų sėkmės prisideda ir geresnis jų finansavimas viešosios valdžios lėšomis.
VU yra stipriausias žaidėjas Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje. Bet kodėl esame antri Baltijos šalyse? Kodėl esame šešti ar septinti Rytų ir Vidurio Europos šalyse? Ko mums trūksta?
Pirma, mes neturime pakankamai šiandienos ir rytojaus poreikius atitinkančių programų anglų kalba.
Antra, vos 4–5 proc. studentų yra iš užsienio, ir jie studijuoja gana izoliuotose grupėse. Trečia, neturime nuolatinių užsienio dėstytojų. Ketvirta, turime labai nedaug doktorantų – 4 proc., arba 880, (Varšuvos universitetas – per 3 tūkst., o Prahos – 7 tūkst. doktorantų), o tarp jų – labai mažai užsieniečių.
Estijos Tartu universitetas yra 40 proc. mažesnis, tačiau mus lenkia ir doktorantų skaičiumi (1400 doktorantų), ir gaunamais tarptautiniais grantais. Ten dirba dešimt procentų užsienio dėstytojų, tiek pat procentiškai jie turi ir užsienio studentų, daug magistrantų. Itin didelį dėmesį jie rodo ir savo mokslo kokybei, ir tarptautiniam pripažinimui.
Vilniaus universitetui yra būtina stipri tarptautinė dimensija.
Man imponuoja tie pokyčiai, kuriuos matau Vilniaus mieste kaip ekonominėje ekosistemoje. Į Lietuvos įmones ar tarptautinių kompanijų filialus Vilniuje ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui atvyksta kolegos iš užsienio šalių.
Jie dirba, bendrauja, dalijasi patirtimis ir potyriais su kolegomis lietuviais – taip nevalingai keičia įmonių ir darbuotojų mentalitetą, praturtina jų žinias. Vyksta ne tik profesinis, bet ir kultūrinis virsmas. Taip mes tampame pasaulio piliečiais, o Vilnius darosi kosmopolitiškas, koks buvo prieš kelis amžius savo klestėjimo metais.
Panašūs procesai turėtų vykti ir universitete. Geriausi pasaulio ir Europos universitetai pasižymi dideliu tarptautiškumu – ten vyksta idėjų, kultūrų, patirčių mainai, kurie akademinės laisvės sąlygomis subrandina kritiškai mąstančią ir inovacijas kuriančią asmenybę. Tokia pasaulio asmenybė gali praturtinti kiekvieną visuomenę, todėl dėl jos konkuruoja ir įmonės, ir miestai, ir valstybės.
Sieksiu, kad jaunimas rinktųsi VU dėl to, ką jis gali suteikti, kokias galimybes atverti, o ne dėl to, kad tiesiog norisi gyventi Lietuvoje ir daugiau nėra kur studijuoti.
Vilniaus universiteto žmonės yra nuostabūs – jie nuoširdžiai atlieka didžiulį darbą už esamą atlygį. Mūsų Teisės fakultete turime dvigubo magistro laipsnio, jungtinės doktorantūros, tarptautinių vasaros mokyklų ir akademinių tinklų kūrimo patirties. Tačiau būtinas ir kryptingas koordinuojantis universiteto vadovybės dėmesys, ir valstybės parama tarptautiškumui ir konkurencingumui stiprinti.
– Kalbėjote apie visapusišką asmenybę, kurią turi parengti universitetai. Bet būsimų jūsų studentų, kurie dabar mokiniai, rezultatai, anot tyrimų, prastėja.
– Nenoriu vienareikšmiškai vertinti šiandienos mokinių pasiekimų – jie nėra tokie jau blogi. Ne paslaptis, kad universitetas pritraukia geriausius abiturientus. Bet galiu pasakyti, ką daugiau galėtų padaryti universitetas.
Pirmas dalykas – universitetas jau ėmėsi pedagogų rengimo. Šio proceso sėkmei reikalinga aktyvi tinklaveika su mokyklomis ir gimnazijomis, padedant ugdyti individualiai stiprų bei šiuolaikinėmis kompetencijomis ir asmenybės bruožais pasižymintį mokytoją.
Antra, turime padėti ir patiems mokiniams. Pasaulis tapo labai margas, triukšmingas ir blaškantis. Šis triukšmas mokiniams trukdo suvokti save ir suprasti, ko jie nori iš gyvenimo. Šioje nežinioje jiems reikalingas vyresnis draugas, partneris, autoritetinga nuomonė, žmogus, kuris galėtų paprastai paaiškinti, ko jis gali pasiekti, ką universitetas siūlo, paaiškinti, kuo universitetas skiriasi nuo kolegijos, ir net paaiškinti, ar jam išties reikia studijuoti universitete, kad įgyvendintų savo svajones.
Bendravimo formų galima rasti įvairių – tai ne tik parodomosios universiteto auditorijos mokyklose, mokinių praktiniai užsiėmimai universiteto laboratorijose ar kiti bendri renginiai. Gyvas žodis, kurį skleidžia mūsų studentai, alumnai ir dėstytojai, gali padėti jaunuoliui rasti savo kelią.
– Kandidato į rektorius programoje pateikiate kritišką mintį. Sakote, kad VU pritraukia geriausius Lietuvos abiturientus, bet tai yra ne jo nuopelnas, taip yra, nes smuko kitos aukštosios mokyklos.
– Pastaraisiais metais priėmimo į Vilniaus universitetą skaičiai pagerėjo, tačiau tai įvyko ne dėl kokybinių pokyčių ar investicijų į marketingą, o dėl to, kad kitų universitetų veiklos modelis ir viešoji nuomonė padarė juos mažiau patrauklius.
O kai konkuruojame su kitomis šalimis, geriausių jaunuolių žvilgsniai krypsta į užsienį.
Sieksiu, kad jaunimas rinktųsi VU dėl to, ką jis gali suteikti, kokias galimybes atverti, o ne dėl to, kad tiesiog norisi gyventi Lietuvoje ir daugiau nėra kur studijuoti.
