Lietuvoje

2019.10.04 21:13

Tamkevičius prieš iškilmingą kardinolo regalijų įteikimą: popiežius taip įvertino visus, kovojusius už laisvę

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.10.04 21:13

Šeštadienį nuo 17 val. LRT TELEVIZIJA pradės transliaciją iš Romos, iš kardinolų konsistorijos – kardinolų susitikimo, kuriam vadovaus popiežius Pranciškus. 13 naujai paskirtų kardinolų per ceremoniją popiežius įteiks kardinolų simbolius. Toje ceremonijoje dalyvaus ir Sigitas Tamkevičius – ketvirtasis kardinolas Lietuvos istorijoje. „Dienos temoje“ pokalbis su kardinolu S. Tamkevičiumi.

– Kokie bus tie atributai, kuriuos jums įteiks popiežius?

– Popiežius įteikia kardinolo kepuraitę, kardinolo žiedą ir bulę, kokia man Romos bažnyčia priskiriama, nes kardinolai yra įsijungę į Romos kunigiją.

– Tai, kitaip sakant, dabar jūs dar nežinote, kuri Romos bažnyčia priklausys jums?

– Tikrai nežinau.

– Ar jaudinatės prieš ceremoniją?

– Baigiu apsiprasti. Pripratau. Čia irgi tam tikras iššūkis, jis buvo netikėtas, bet turiu priprasti ir baigiu priprasti.

– Ką jums reiškia asmeniškai kardinolo titulas? Ar tapęs kardinolu jaučiatės šiek tiek išskirtiniu žmogumi? Vis dėlto tai nėra, sutikite, eilinis įvykis. Jūs dabar galite būti išrinktas popiežiumi, esate pagal rangą tik šiek tiek žemiau negu popiežius.

– Kaip čia pasakyti, jeigu būčiau 60 metų, turbūt viskas truputį būtų kitaip, bet mano metuose, jeigu dvasiškis yra protingas ir turi tikėjimą, tai jis jau pradeda mąstyti ne apie paaukštinimus, o apie susitikimą su Viešpačiu. Tai čia truputį mane iš pusiausvyros išmušė.

Manau, paskyrimas kardinolu nėra tik manęs įvertinimas. Popiežius šituo skyrimu įvertino visus, kurie 50 metų ėjo kryžiaus kelią, kurie kovojo už laisvę, kentėjo už tai. Manau, šita mano kardinolystė yra skirta tiems visiems – ir vyskupams, ir kunigams, ir vienuoliams, ir pasauliečiams – kurie ėjo tą kryžiaus kelią.

– Ar kas nors pasikeis jūsų gyvenime po to, kai tapsite kardinolu? Pavyzdžiui, kauniečiai dažnai mato jus važinėjantį dviračiu Kaune, tai dabar, tapęs kardinolu, keisite savo šitą įprotį ar ir toliau važinėsite dviračiu?

– Ne, ne, įprotis liks tol, kol Viešpats duos sveikatos. Dviratis, manau, ne tik kunigams, vyskupams ar kardinolams, bet visiems, visiems tinka. Turi galimybę pabūti gamtoje, gamtoje būdamas gali dairytis, koks gražus Viešpaties pasaulis, gali medituoti, gali melstis, tai šito įpročio tikrai nekeisiu.

Manau, kad mano gyvenime daug kas nepasikeis, nes tie kardinolai, kurie yra jauni, jiems dažniau tenka būti Romoje, o iš manęs, manau, popiežius kažko nesitiki. Jis nori, kad savo vietoje būčiau dar ištikimesnis Evangelijai, Bažnyčiai, nei buvau iki šiolei.

– Bet jūs vis tiek gausite važinėti į Romą, bent jau į tą parapiją, tą bažnyčią, kuri bus jums priskirta.

– Retkarčiais, be jokios abejonės, teks apsilankyti Romoje ir priskirtoje parapijoje, ten mišias paaukoti, bet tikiuosi, kad per daug dažnai to nebus.

– Iki to laiko, kol atėjote iki šio titulo, teko labai nemažai ištverti, kad apsaugotumėte savo tikėjimą, į kurį kėsinosi sovietmečio patriotai, buvote verbuotas KGB, kalintas, ištremtas, jums buvo uždrausta kunigystė, buvote priverstas dirbti gamyklose. Bet tie apribojimai ir išbandymai jūsų nusistatymo niekaip nepaveikė, netgi atvirkščiai. Ar tai nulėmė noras priešintis to meto santvarkai ir ginti žmogaus teises, ar religija, tai yra meilė ir tikėjimas Dievu?

– Manau, kad viskas susidėjo į krūvą. Jeigu nebūtų buvę to persekiojimo, aišku, mano kunigystė būtų buvusi kitokia, tikiuosi, būčiau sąžiningai atlikęs kunigo pareigas. O tuometės sąlygos – buvome ujami, diskriminuojami – vertė mąstyti, kokiu būdu galima pasipriešinti. Mes tarpusavyje kunigai, ypač jaunesni, aktyvesni, diskutuodavome, taigi ir tų diskusijų išvada buvo rinkti persekiojimo faktus, leisti pogrindžio leidinį. Labai džiaugiuosi, kad tam leidiniui vardą davė, krikštatėviu tapo kardinolas Vincentas Sladkevičius, kuris mane ir paskui konsekravo vyskupu.

– Kalbate apie „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“?

– Taip.

– Beje, užsiminėte apie kardinolą V. Sladkevičių. Taip sutapo, kad jūs abu iš Kauno, abu kardinolai. Jums teko dirbti su V. Sladkevičiumi, tiesa, buvote jo pagalbininkas, bene septynerius metus kartu dirbote?

– Penkerius metus. Pradėjęs dirbti Kauno arkivyskupijoje metus buvau dvasios tėvu, kitus metus – seminarijos rektoriumi ir taip penkerius metus, kol kardinolas išėjo į emeritūrą.

– Ir paskui jūs perėmėte iš jo vyskupiją. Ar jis kokį nors poveikį darė jūsų ganytojo kelyje?

– Su juo aš pažįstamas labai seniai, nuo 1955 m., kai stojau į kunigų seminariją. Jis tada buvo Kauno kunigų seminarijos prefektas, faktinis vadovas. Rektorius pasimaišydavo tik sekmadieniais, konferenciją pakalbėdavo, o kunigas Vincentas buvo kiekvieną dieną šalia mūsų. Labai įtaigiai kalbėjo, manau, jo įtaka ir man, ir visiems to meto klierikams buvo tikrai didelė. Kai jis kalbėjo, jutai, kad tuo tiki, jis kalbėdavo labai įtaigiai, labai.

Paskui mūsų keliai išsiskyrė. Aš gavau šventimus, jis buvo Nemunėlio Radviliškyje ištremtas. Gana dažnai nuvažiuodavau pasitarti, kai reikėjo pasitarti dėl pogrindžio leidinio. Norėjosi, kad koks vyskupas aprobuotų leidinį, nes pas savo tiesioginį vyskupą nedrįsau kreiptis, žinojome, kad kurijose yra pasiklausymas, tai apie tokius dalykus šnekėti neverta.

– „Katalikų Bažnyčios kronika“ – tai buvo neabejotinai vienas didžiausių nuopelnų Lietuvos valstybei, jūsų nuopelnas. Pogrindinis leidinys, kurio sumanytojas, redaktorius ir koordinatorius buvote jūs.

– Ne tik aš, vienas tai būčiau tikrai nieko nepadaręs, šalia turėjau daug ir labai gerų pagalbininkų, daug ir labai gerų, kuriais galėjau visiškai pasitikėti ir kurie tame darbe padėjo.

– Bet vis dėlto, kai jus suėmė ir nuteisė, tai nuteisė praktiškai be įrodymų, nes niekas taip ir nesusekė. 11 metų dirbote tokioje įtampoje, su nerimu, taip ir gyvenote, jums nebuvo baisu?

– Nuteisė, pirmiausia, už Katalikų komiteto dokumentus, kurie buvo vieši, kuriuos mes, penki kunigai, pasirašydavome, tai buvo vienas mūsų „nusikaltimas“. Kronika buvo antra, jie nedaug ką įrodė, jų ekspertizė įrodė, kad aš tikriausiai keturis straipsnius, tiesa, panašu, parašęs. Tai man labai buvo linksma.

Nesakyčiau, kad tai buvo kažkokia įtampa, tada ir aš jaunas buvau, mano pagalbininkai buvo jauni, pavojų jautėme, saugojomės. Jei būtume visai nesisaugoję, tai, aišku, 11 metų nebūtų ištempta, bet ta įtampa buvo ganėtinai pakeliama. Be to visi, kurie buvome arti Kronikos, mums buvo ir tikėjimas normalus, ir melsdavomės, kai, žmogus, meldiesi, labai daug ką gali padaryti, pakelti.

– Kardinole, tapęs vyskupu emeritu, užuot sau ramiai ilsėjęsis apsisprendėte važinėti į Rusiją. Važinėjote ne vien į artimus miestus ir didmiesčius. Vykote ten, kur tremties vietos, kur yra lietuvių dar palikuonių likę, kur yra katalikų, kur niekas nenori važiuoti. Kodėl jūs taip apsisprendėte, kodėl jūs sau ramiai negyvenate?

– Turbūt toks buvau suformuotas ar susiformavęs gyventi ne ramybėje ir ne patogume. Kai išėjau į emeritūrą, man parūpo aplankyti lietuvius, kurių yra plačiai išsibarsčiusių Sibire. Taigi ir važiavau su draugais palaimintojo Teofiliaus keliais ir į Solovkas.

Šiais metais aplankėme Mordviją, kur palaimintasis Teofilius buvo, aplankėme Vladimiro miestą, prie Vladimiro kalėjimo mišias aukojau. Taigi man šitos kelionės buvo labai natūralios, nors nuolat ten, Rusijoje, buvo eitas kryžiaus kelias. Tačiau tai, kas sunku, jau kažkur po truputį nublanksta, o išlieka geri prisiminimai. O tarp tų gerų prisiminimų yra žmonės.

– Ketinate tęsti šias keliones?

– Tikrai dar į Rusiją nuvažiuosiu ir tikiuosi Viešpats duos sveikatos, tai gal ir ne vieną kartą.

– Linkiu jums, kardinole, didelės sveikatos. Pagal seną Romos tradiciją Vatikanas šeštadienį po konsistorijos bus atvertas visiems, kurie norės ateiti pasveikinti naujai paskirtųjų kardinolų. Jūs žinote vietą, kur jūs būsite, kur galima ateiti sveikinti?

– Tiksliai nežinau, bet Vatikano radijo žiniose skaičiau, kad tai bus Pauliaus šeštojo audiencijų salėje. Ten trečiadieniais žiemos metu, kai blogas oras, būna tikinčiųjų susitikimas su popiežiumi. Tai toje didelėje salėje, manau, visi nauji kardinolai ir būsime.

Dienos tema. Kardinolas Sigitas Tamkevičius: turbūt mano paskirtis – gyventi ne ramybėje ir ne patogume