„Visą laiką pasaulis mane bandė pakeisti, o dabar pasaulį pakeisti bandau aš. Pažiūrėsim, kuris kurį“, – svarsto LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ pašnekovas, Seimo narys, Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, LGBT aktyvistas Tomas Vytautas Raskevičius. Su lėlėmis, o ne mašinėlėmis būdamas vaikas mėgęs žaisti politikas pamena: sykį grįžęs namo iš darželio savo mėgstamų žaislų neberado.
„Šiandien jis yra žymiausias Tomas Lietuvoje. Sykį pasakęs, jog yra profesionalus gėjus, jis nesiteisina, šypsodamasis, be pykčio kovoja savo kovą ir neketina pasiduoti. Stipriausias jo užnugaris – šeima: tėvai, sesuo ir sūnus, kuriam, Tomas tikisi, neteks patirti to, ką teko jam“, – kalba LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Visą laiką sakiau, kad esu miesto vaikas, kad man reikia gyventi kuo labiau centre, o pastaruoju metu, ypač kai atsirado sūnus, kažkaip labiau reikia ramybės.
– Kiek dabar tavo sūnui?
– Pusantrų. Pastarosiomis dienomis jis išmoko sakyti žodį „burbuliukas“. Labai juokiasi sakydamas.
– O koks buvo pats pirmas žodis?
– „Mama“, „tėtis“... Labai tvarkingai.
– O koks buvo tavo paties pirmas žodis?
– Nežinau, tik žinau, kad mama rašydavo į tokią mažą knygutę su drambliuku: pirmas žingsnis, pirmas apsivertimas... Nežinau, ar mama dar turi tą knygutę, bet ten turėtų būti užfiksuota.
– O koks tavo pats pirmas vaikystės prisiminimas?
– Mano tėtis vienu metu dirbo biržoje. Buvo pati nepriklausomybės pradžia. Toje biržoje jie pirkdavo prekes, perparduodavo. Būdavo tokių situacijų, kai namie atsirasdavo keistų daiktų dideliais kiekiais. Atsimenu – obuolių tyrelės kūdikiams. Tų slojikėlių – paletėmis. Aš jau buvau ne kūdikis – berniukas. Atsimenu, tėtis man sakė: tų tyrelių gali valgyti, kiek tik nori. Ir valgiau. Buvo žalios etiketės, raudoni obuoliukai...
Visą laiką save matydavau kaip vaiką, kuris ne toks, kaip visi, neįprastas. Manau, kad ir tėvams iš dalies buvo nejauku, nes jie irgi tą matė. Aš su mašinėlėmis nežaisdavau, žaisdavau tik su lėlėmis, prašiau mamos barbių.
– Turi tokią vietą, kurioje būtų iš tikrųjų gerai?
– Kai buvo tas sunkusis periodas užlipau ant Gedimino kalno. Stovėjau, žiūrėjau į Vilnių, per ausinuką paleidau „Laisvės“ dainą... Toje dainoje randu daug. „Stovėk, kaip stovi laisvė.“ Klausiau, žiūrėjau į Vilnių ir kažkaip buvo gerai, teisingai, tvarkingai.
– Vilniaus erdvė sava, artima? Juk tu kaunietis.
– Taip, labai. Aš gimiau, užaugau Kaune, bet po mokyklos labai norėjau išvažiuoti į Vilnių. Man atrodė, kad čia ir daugiau žmonių, ir daugiau veiklos, daugiau skirtumų. Išvažiavau ir man labai „prilipo“. Visiškai Kauno nepasiilgstu. Gal negražu taip sakyti, bet neturiu ten ką veikti, lankausi ten tiek, kiek lankausi pas tėvus.
– Palaikai su jais ryšį?
– Taip, nuolatos. Priėmimo klausimas tarp manęs ir tėvų buvo aktualus tikrai labai ilgą laiką. Sakyčiau, dabar esame tokiame santykių etape, kai tėvai labai palaiko. Turime kokybišką ryšį. Kartais, ypač šiuo laikotarpiu, kai to viešumo mano atžvilgiu labai daug, matau, kad tėvai irgi turi savo kovą: turi atstovėti, atsakyti į kai kurių žmonių, kurie žino, kad mes susiję, klausimus.
Vakar mama rašė, kad gauna neapykantos žinučių. Įsivaizduok: neapykanta man, žmogus randa motyvacijos ieškoti feisbuke mano mamos, rašyti tokias žinutes... Man tai kažkas neįtikėtino.
– Koks buvai vaikas?
– Vienišas, sakyčiau. Visą laiką buvau kitoks, sakydavo, kad esu labai protingas vaikas, nes daug laiko leidžiu su suaugusiais. Iš tikrųjų daug būdavau su seneliais, tėvais.
– Tu mažas save lengvai priėmei tokį – kitokį? Tai amžinas karas, sako, kad tai sugadinti, kažkaip paveikti vaikai.
– Aš tai konkrečiai suvokiau būdamas 12-os. Įvardijau sau, kame to kitoniškumo priežastis. Visą laiką save matydavau kaip vaiką, kuris ne toks, kaip visi, neįprastas. Manau, kad ir tėvams iš dalies buvo nejauku, nes jie irgi tą matė. Aš su mašinėlėmis nežaisdavau, žaisdavau tik su lėlėmis, prašiau mamos barbių.
Atsimenu, po nepriklausomybės mamos tėvai išvažiavo į Jungtines Valstijas, nes turėjo ten giminių. Jie parvežė lauktuvių visokių pliušinių žaislų ir mašinų. Viena buvo su pulteliu, baterijomis, važiavo. Tais laikais tai buvo kažkoks kosmosas, o man buvo neįdomu. Visi stebėdavosi: turi tokią ir jam neįdomu.
Vieną kartą pareinu iš darželio ir tų lėlių nebėra. Klausiu: kur lėlės? Tėvai sako: kokios lėlės? Aš suprantu, kad jie norėjo, kaip geriau.
– Tu įpratai savo gyvenime taip reaguoti į pasaulį, kad jis stengiasi tave keisti?
– Visą laiką pasaulis mane bandė pakeisti, o dabar esu unikalioje vietoje, kai pasaulį pakeisti bandau aš. Pažiūrėsim, kuris kurį.
– Šiaip tu svajoklis ar tas žmogus, kuris veikia, kuriam reikia būti su kitais žmonėmis, bendrauti?..
– Galvoju, kad žmonėms atrodau esantis didelis ekstravertas, bet man nėra gražesnio garso, kai vakare grįžtu namo, uždarau duris ir būna tas klikt. Tai vienas nuostabiausių momentų dienoje. Visą laiką taip buvo: daug žmonių, klausimų, problemų, bendravimo, bet norėčiau daugiau laiko skirti sau.
– O kai „tai“ suvokei, išsiaiškinai ir tvarka?
– Ne, jokiu būdu. Pirma mintis, kuri nuskrodžia kaip žaibas, yra kibirkštis. Tada pradedi ją savyje nešiotis, tau atrodo, kad su tavimi kažkas labai negerai, kad tu nenormalus... Tais laikais informacijos išvis nebuvo. Buvo tik interneto pradžia, ten šiek tiek jau paskaitinėdavau, nes ir angliškai šiek tiek mokėjau, buvau moksleivis, šeštokas septintokas.
Informacinį vakuumą labai gerai iliustruoja tai: būdavo tokia laida „Robinzonai“, ją vesdavo a. a. Kernagis; latviai, lietuviai, estai važiuodavo į Malaizijos salą, išlikimo žaidimas. Kai man buvo 14 metų, tame žaidime buvo vaikinas iš Estijos – estai visą laiką labai pažangūs. Ir jis kalbėjo, kad yra homoseksualus. Atsimenu, žiūrėjau, net jo nuotrauką buvau išsikirpęs iš žurnalo, į dienoraštį įsiklijavęs... Man atrodė vau – yra tokių žmonių ir ne taip toli – Estijoje! Nė vienas jaunas LGBT žmogus neturėtų taip jaustis.
– O negalvojai apie tai kalbėtis su tėvais?
– Apsaugok Viešpatie. Man tikrai atrodė, kad su manimi kažkas labai negerai. Kad gal praeis, gal taip nebus... Kam pasakydavau, tai per susirašinėjimus internete.
Jos nesiūlė man tapti donoru, jos man siūlė tapti tėčiu. Jos norėjo, kad vaikas turėtų tėvą, kad su tėvu bendrautų. Tai, tiesą sakant, buvo pagrindinė priežastis, kodėl priėmiau tą pasiūlymą.
– Aš vis galvoju apie tavo 1,5 metų sūnelį. Ar įsivaizduoji, kad jis irgi augs tokioje situacijoje, kai nežinos, į ką kreiptis, jeigu jaus nesvarbu ką? Nebūtinai kalbėkime apie homoseksualumą. Pirma meilė, nemeilė, atmetimas, patyčios... Net neabejodamas sakai: ne, į tėvus nesikreipsiu.
– Niekas manęs nemokė, ką reiškia, kaip būti tėvu. Bet labai tikiuosi, kad mums pavyks sukurti sūnui tokią aplinką, kurioje jis žinos, kad pirmiausia, kam jis gali pasakyti, tai savo tėvams.
– Kaip tu apskritai apsisprendei tapti tėvu?
– Mamos pasiūlė. Jos turėjo tokią svajonę, suformulavo tokį pasiūlymą, bet jos nesiūlė man tapti donoru, jos man siūlė tapti tėčiu. Jos norėjo, kad vaikas turėtų tėvą, kad su tėvu bendrautų. Tai, tiesą sakant, buvo pagrindinė priežastis, kodėl priėmiau tą pasiūlymą.
Tai fantastiška patirtis, apskritai tėvystės patirtis yra fantastiška. O mes einame neišbandytu keliu. Socialinėje erdvėje nėra jokių pavyzdžių, kai vaikas augtų trijų tėvų šeimoje. Ta patirtis labai suartina. Tos moterys man padovanojo ne tik sūnų, bet jos šiuo metu yra vienos geriausių mano draugių. Turėjau progą pažinti du nuostabius žmones.
– Vieną dieną tėvai rado tavo dienoraštį.
– Buvau 16-os. Rašiau ten viską labai atvirai: apie sapnus, simpatijas, jausmus... Ir tėvai surado. Kai sužinojau, kad tėvai skaitė, atsimenu jausmus. Man buvo labai sudėtinga. Jaučiausi taip, kad iš manęs atėmė privatumo dalį, kad aš nepasiruošęs nei sau, nei jiems pasisakyti. Bet dabar, praėjus dvigubai tiek laiko, galvoju, kad labai gerai, jog taip buvo, įvyko, kaip įvyko.
Tėvai tikrai stengėsi priimti pagal savo to meto galimybes. Kai tą „didžiąją paslaptį“ sužino tavo artimiausi žmonės, kaip ir neturi ką prarasti. Jeigu žino tėvai, koks skirtumas, kiti žino ar nežino.
Jie verkė. Ir tėtis verkė, ir mama. Dramatiškas epizodas, bet jie sakė, kad priims mane ir mylės tokį, koks esu. Manau, kad jie iš pradžių tikėjosi, jog tai praeis, tai laikina. Po to jie pamatė, kad tai yra tai, kas aš esu. Po to buvo įvairių kitų problemų. Bet po dienoraščio suradimo atsirado pirmosios ne intymios, o draugiškos pažintys.
– Tu įsivaizdavai, kad liksi gyventi Lietuvoje?
– Tai nebuvo didelė dilema. Atsimenu, po vidurinės iš mano klasės tikrai labai daug žmonių išvažiavo mokytis į užsienį. Aš kažkaip tokio noro neturėjau. Dabar galvoju, kad tai ženklas. Jeigu būčiau tada išvažiavęs, nebūtų sūnaus, politikos, galbūt tos pokyčių vilties, kuri yra.
– Nesigaili, kad neišvažiavai?
– Ne. Dabar tikrai ne. Taip turėjo būti.
– Net nesigaili, kad „tai“ kažkada padarei visiems žinomu dalyku?
– Ne. Aš esu laisvas ir, tiesą sakant, aš nieko nebijau. Aš bijau bendražmogiškų dalykų, kurių gali bijoti visi žmonės: aukščio, paslysti, užsigauti, kad kažkas atsitiks brangiems žmonėms... Bet neturiu tos fundamentalios baimės gyventi tamsoje.
Visas pokalbis – kovo 16 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
