Nereikia tikėtis, kad seni drabužiai mus taip pat džiugins, kaip džiugino seniau, – asmeninis stilius keičiasi drauge su mumis ir mūsų gyvenimo aplinkybėmis, pastebi dizainerė, stilistė ir knygos „Antroji oda“ autorė Ieva Daugirdaitė. Vis dėlto ji neragina pirkti daugiau – veikiau pataria, kaip iš gausos atsirinkti tai, ką dėvėdami jausimės geriausiai.
Drabužius antrąja mūsų oda vadinanti garsi drabužių dizainerė ir stilistė Ieva Daugirdaitė pristatė pirmąją savo knygą, kurią taip ir pavadino – „Antroji oda“. Savaitės pradžioje ją pristatė ir gausiai sostinės MO muziejuje susirinkusiai publikai. Čia daugiau papasakojo apie stilių ir pasidalijo paprastais patarimais, kurie kiekvienam gali būti naudingi kuriant asmeninį garderobą.
Ieva sako, kad per maždaug 15 profesinės veiklos metų įsitikinusi, kokią didelę įtaką drabužis daro mūsų savijautai ir kiek daug iš tiesų apie mus pasako, netgi tampa savotišku tiltu tarp mūsų ir aplinkinių. „Nesvarbu, ar esate mados entuziastas, ar žmogus, stiliui neteikiantis tiek daug dėmesio, vis tiek greičiausiai susiduriate su klausimu, ką apsirengti. Ypač kai reikia pasiruošti svarbiai progai ar atnaujinti garderobą kitam sezonui.
Nereikia manyti, kad stiliaus pojūtis yra kažkokia įgimta duotybė, iš tiesų tai kasdienis įgūdis, kurį išsiugdyti gali kiekvienas. Tiesiog reikia skirti laiko ir susikurti patogų garderobą, išvaduosiantį nuo kasdienių galvosūkių“, – patikina I. Daugirdaitė, siūlanti ne spintos gidą ar patarimų rinkinį, o kviečianti į savo aprangą pažvelgti plačiau – juk asmeninis stilius prasideda nuo geresnio savęs pažinimo. Jos tikslas – ne daugiau papasakoti apie drabužius, bet padėti į juos pažvelgti kiek kitaip.
Tiesa, anot Ievos, apie stilių dažnai pradedame kalbėti ne iš tos pusės – nuo tendencijų, dizainerių, prabangių prekių ženklų, ir pamirštame pačius elementariausius dalykus, iš kurių susideda geras stilius ar tiesiog tinkama apranga.
Suprasti, kas geriausiai tinka būtent jums
Būtent todėl pirmiausia svarbu prisiminti: mada ir stilius – skirtingi dalykai. Populiariausi audiniai, kirpimai, siluetai, spalvos, raštai – kasmet besikeičiančios tendencijos, o asmeninis stilius veikiau yra supratimas, kas atitinka mus, mūsų figūrą, gyvenimo ritmą ir būdą, gebėjimas iš didelės gausos atsirinkti tai, kas tinka būtent mums ir ką vilkėdami iš tiesų jaučiamės geriausiai.
Tiesa, šią užduotį apsunkina ir tai, kad gyvename interneto klestėjimo laikais, kai informacijos apie madą ir stilių gauname apsčiai: vos paėmus telefoną į rankas, gali išvysti naujausių drabužių kolekcijų pristatymus, semtis įkvėpimo iš nuomonės formuotojų, lengvai atrasti ne itin žinomus dizainerius iš visai kito pasaulio krašto.
„Puiku, tačiau yra kita medalio pusė – tokiame dideliame sraute lengva pasiklysti, jis tave išbalansuoja ir nebesupranti, ar, tarkime, kokio nors švarkelio užsimanei, nes jau daug kartų matei, kaip jį dėvi kitas, ar jis iš tiesų tau patinka ir tikrai tinka. Čia labai svarbus įgūdis save sustabdyti, padėti į šalį telefoną ir paklausti savęs, ar tau tikrai reikia to daikto, ar jis tikrai atitinka tave ir tavo gyvenimo būdą“, – pataria I. Daugirdaitė.
Kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai atspindi mus šiandien
Pasiklysti lengva ne tik informacijos gausoje, bet ir tarp daugybės drabužių savo spintoje. Nesvarbu, kad durys jau sunkiai beužsidaro, apsirengti vis tiek neturime kuo. Pasak I. Daugirdaitės, taip yra dėl kelių priežasčių.
Dalį vietos užima drabužiai, atkeliavę iš ankstesnių mūsų gyvenimo laikotarpių, ant pakabos skaičiuojantys ne vienus metus. Nors jie galbūt mums vis dar puikiai tinka, nuolat nustumiame juos į šoną. „Atrodo, kad tie drabužiai mums kažkada patiko, dėvėjome juos ir vis dar galėtume tai daryti, bet nebenorime. Kodėl?
Su laiku pasikeitė mūsų gyvenimo aplinkybės, statusas – labiau subrendome, galbūt sukūrėme šeimą, pradėjome dirbti kitokį darbą. Visa tai paprastai prašosi kitokios aprangos. Galiausiai tie drabužiai iš esmės mūsų nebeatspindi. Nepaisant to, išmesti gaila, tie daiktai pasilieka spintose ir toliau kaupiasi“, – paaiškina stilistė. Nereikia tikėtis, kad seni drabužiai mus taip pat džiugins, kaip džiugino seniau, nes asmeninis stilius keičiasi drauge su mumis.
Tarp senų daiktų neretai įsimaišo ir sentimentų keliantys drabužiai. Ieva ir pati turi mamos bei močiutės drabužių, kurie jai labai brangūs emociškai: „Vis išsitraukiu seną, gėlėtą močiutės suknelę, pagalvoju, kokia ji graži ir vasarą reikėtų apsivilti, bet taip ir neapsivelku. Vis dėlto nesakau, kad reikia visko atsikratyti, – kai kurie drabužiai turi ypatingą reikšmę ir tikrai nebūtina jų išmesti.“ Čia verta atsirinkti, ką reikėtų pasilikti, o ką atėjo metas perleisti į kitas rankas.
Nėra blogų drabužių
Taip, blogų drabužių nėra – įsitikinusi I. Daugirdaitė. Drabužis yra blogas nebent tada, kai yra jums netinkamas, varžo, verčia jaustis prastai ir lieka gulėti spintoje nenešiojamas. Todėl žinoma stilistė pabrėžia sąmoningo pirkimo svarbą ir pataria vengti emocinio pirkimo. Juk daugiausia neapgalvotų ir spontaniškų sprendimų padarome, kai pasikelti nuotaiką tikimės nauju drabužiu ar aksesuaru ir pasiduodame akimirkos impulsui.
Nereikia manyti, kad stilingi būsime tik susikūrę prabangų garderobą – viskas prasideda nuo dalykų, kurie nieko nekainuoja. „Nuo vaikystės mama ir močiutė diegė, kad svarbiausia – švarūs ir tvarkingi drabužiai. Tarkime, išlyginti, balti marškiniai iškrakmolyta apykakle gali padaryti didesnį įspūdį nei susiglamžęs, dėmėtas, nemalonų kvapą skleidžiantis garsaus dizainerio drabužis“, – pastebi knygos „Antroji oda“ autorė.
Panašiai ji kalba ir apie greitosios mados (tinklų, kone kas savaitę išleidžiančių naujas drabužių kolekcijas) parduotuvėse įsigytus drabužius. Ji ir pati sako turinti drabužių iš greitosios mados tinklų – svarbiausia, kad jie iš tiesų būtų dėvimi ir rastų vietą mūsų garderobe. „Lygiai taip pat nebus naudos iš brangaus dizainerio drabužio, jei jis kabos nedėvimas“, – sako ji.
Didesnė bėda, anot jos, yra tai, kad greitosios mados drabužiai, nors ir yra lengviau prieinami, pigesni, yra ir prastesnės kokybės, todėl neretai neatitinka vartotojų lūkesčių ir šie vėl žvalgosi ko nors naujo.
„Patirtis ir laikas man patvirtino, kad geriausi pirkiniai vis dėlto yra kokybiški pirkiniai. Nebūtinai jie bus itin brangūs, tačiau svarbu skirti laiko ir atsirinkti kokybiškesnius audinius, tiesesnes, tvarkingesnes siūles, rasti daiktą, kurį būtų malonu dėvėti ir po pirmo skalbimo ar apsilankymo valykloje jis neištižtų. Tokia investicija į geresnį daiktą mums suteiks ir daugiau pasitenkinimo, emocinio bei vizualinio, juo ilgiau džiaugsimės ir ilgiau dėvėsime“, – primena I. Daugirdaitė.
Negailėkite tam, kas dažniausiai ir labiausiai matoma
Į kokius drabužius labiausiai verta investuoti? Stilistės atsakymas paprastas – į tuos, kurie dažniausiai ir labiausiai matomi. Pavyzdžiui, artėjant žiemai, visi iš spintų traukiame jaukius paltus, ilgas striukes, kuriais šildysimės iki pat pavasario. Tikėtina, kad ne kartą gatvėje būsime matomi vilkintys būtent juos. „Net jei paltas kainuoja kelis šimtus eurų, suskaičiavus jo cost per wear – vieno dėvėjimo kainą, pamatysite, kad ji nebus labai didelė“, – paprastą formulę primena ji.
Jei dirbate sėdimą darbą ir dažniausiai kolegos mato tik viršutinę jūsų kūno dalį, Ieva pataria nepagailėti gero kirpimo švarkui, kuris jums puikiai tiks, atrodys gerai ir puikiai jus reprezentuos. Nešiojantiems akinius ji pataria investuoti į gerus rėmelius – jie visuomet yra jums ant nosies ir, tikėtina, yra vienas iš daiktų, kuriuos aplinkiniai pirmiausia pastebi su jumis bendraudami.
Beje, stilistė taip pat pataria nenuvertinti aksesuarų svarbos – verta pagalvoti, kokią vietą jie užima jūsų įvaizdyje ir kiek gali prie jo prisidėti, galbūt netgi gali tapti tam tikru skiriamuoju jūsų stiliaus bruožu. Visa tai pravartu apgalvoti dėliojant savo aprangos derinius.
Kiekvienas miestas turi savo stilių
Kalbantis su stilistu ir mados industrijos žinovu, klausimas, kaip vertina vietinių stilių, taip ir sklando ore. Šio klausimo savo knygos pristatymo vakarą neišvengė ir I. Daugirdaitė.
„Manau, kiekvienas miestas turi savo bendrą stilių, prašosi tam tikros aprangos. Turbūt Paryžiuje ir aš sau leidžiu daugiau nei Vilniuje. Tačiau tai nereiškia, kad Vilniuje rengiamės neskoningai.
Kaip sakė „Lanvin“ mados namų kūrybos vadovas, per kovidą miręs dizaineris Alberas Elbazas, dažniausiai gabiausi ir protingiausi žmonės rengiasi paprastai. Jis pasakojo, kad jo darbuotojai į darbą ateidavo su džinsais ir marškinėliais, viskas tilpdavo jų galvose.
Manyčiau, šis pastebėjimas tinka ir lietuvių stiliui – esame rūpestingi savo šeimoms, mokame kurti savo miestą, aplinką, esame darbštūs, protingi ir labiau susitelkę į savo veiklą, o ne į aprangą. Neturime tikslo nuolat puoštis ir save parodyti kasdienybėje. Tačiau jei yra proga, pasipuošti taip pat mokame“, – svarsto I. Daugirdaitė.
Dar prieš knygos pristatymo renginį ji apsilankė ir LRT RADIJO laidoje „10–12“, kur daugiau papasakojo ne tik apie savo knygą, bet ir apie savo bei savo šeimos stilių. Tiesa, savąjį ji apibūdino kaip kiek nuobodoką:
„Dažniausiai dėviu džinsus, ypač mėgstu vintažinius, švarką. Esu apsiribojusi tam tikromis spalvomis: juoda, pilka, ruda, žemės spalvomis. Mano spintoje nerasite raštuotų, margų ar gėlėtų drabužių. Buvo laikas, kai bandžiau, eksperimentavau, bet dabar esu atradusi ramesnį kelią, dažniau pažaidžiu siluetais, bet iš esmės esu kuklesnė.“
Radijo klausytojai nepraleido progos paklausti ir apie atlikėjo, laidų vedėjo ir I. Daugirdaitės vyro Marijaus Mikutavičiaus įvaizdį. Pasak klausytojų, šis pagerėjo tuomet, kai jiedu su Ieva tapo pora.
„Galbūt natūraliai gludinantis vienam prie kito, gludinome ir savo garderobus. Iš pradžių mano vyras man galbūt turėjo daugiau klausimų, aš – šiek tiek pastabų, – šyptelėjo Ieva. – Tačiau dabar jokių klausimų nebekyla – per tiek daug metų kartu viskas tapo mums įprastu dalyku, žinome, kas mums tinka, kokį gyvenimą gyvename, kokį ritmą turime, taigi drabužiai, kuriuos perkame, nekelia klausimų ir spintoje nugula natūraliai. Galbūt kartais pasitariame, kai kyla noras įsigyti ką nors ekstravagantiškesnio. Mano vyro stilius su laiku keitėsi natūraliai, nusprendė save kitaip reprezentuoti, geriau pradėjo jaustis dėvėdamas kitokius drabužius nei anksčiau.“
Daugiau apie mūsų antrąją odą, pirmąją I. Daugirdaitės knygą ir kodėl joje atsirado rekomenduojamų filmų sąrašas – laidos „10–12“ įraše:
