Naujienų srautas

Laisvalaikis 2026.11.15 18:45

„Nebūtina gyventi Londone“: „YouTube“ kanalas iš Šalčininkų apie gyvenimą mažame krašte

00:00
|
00:00
00:00

Keičiantis informacijos vartojimo įpročiams Lietuvoje, keičiasi ir regioninės žiniasklaidos padėtis. Regioninių laikraščių tiražai mažėja, leidiniai sunkiai randa finansavimą, iššūkiu tampa ir sparčiai besikeičiančių tendencijų diegimas žurnalistikoje, kuri vis labiau remiasi socialinių tinklų algoritmais. Šalčininkai – ne išimtis: čia dešimtmečius leidžiamas laikraštis „Šalčia“ šiandien tapo „YouTube“ projektu „Yesli“. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

STRAIPSNIS TRUMPAI

  • Dešimtmečius Šalčininkuose leidžiamas laikraštis „Šalčia“ tapo „YouTube“ projektu „Yesli“: ši idėja, ėmus mažėti laikraščio tiražui ir skaitytojų skaičiui, kilo jo redaktorei D. Jankelaitienei.
  • „Yesli“ kuria keturi žmonės, kurių gyvenimo istorijos labai skirtingos.
  • Projekte pateikiamas lengvas turinys apie Šalčininkų krašto gyventojus, siekiama parodyti, kad norint gyventi prasmingą, pagarbos vertą gyvenimą nebūtina įsikurti Londone ar Vilniuje.
  • „Yesli“ norėtų skelbti daugiau kritinių reportažų apie rajono problemas, tačiau vietos valdžia nelabai nori bendradarbiauti.
  • Vaizdo formato pasirinkimą projekto kūrėjai aiškina „spausdintinio žodžio mirtimi“.

Idėja sukurti internetinį projektą su vaizdo interviu ir reportažais apie Šalčininkų rajono gyventojus pirmiausia kilo „Šalčios“ redaktorei Daliai Jankelaitienei, nuo 2014 m. leidusiai laikraštį rusų kalba. Priežastys buvo objektyvios: mažėjo laikraščio tiražas ir skaitytojų skaičius.

„Ir tada ėmė suktis mintys, kad visgi reikia kažką daryti“, – pokalbyje su LRT.lt sakė D. Jankelaitienė.

Šios mintys ne iš karto virto konkrečiais darbais. Iš pradžių Dalia tiesiog bendravo su būsimaisiais „Yesli“ kolegomis: nebuvo nei aiškios idėjos, nei koncepcijos, tik jausmas, kad tai turėtų būti žurnalistinis projektas apie šio rajono gyventojus. Po kurio laiko atsirado „Yesli“. Projektas gyvuoja jau antrus metus, kanale yra apie šimtą vaizdo įrašų.

„Norėjau, kad visa Lietuva pamatytų šiuos žmones“

Šalčininkų centre įsikūrusioje „Yesli“ studijoje juntama kompaktiškos šiuolaikinės žiniasklaidos atmosfera. Kameros, apšvietimas, o virš jų – difuzorius, užtikrinantis geresnę akustiką; dėl to patalpą per pusę skiria stora juoda užuolaida. Ant sienos – logotipas, ant stalo – kompiuteris, jame – kitos laidos montavimo projektas.

Pasak Dalios, galutinė koncepcija buvo ilgai aptariama ir tobulinama, tačiau prašyte prašėsi šiuolaikiškesnis vaizdo formatas – reportažai apie vietos gyventojus.

„Apie tuos, apie kuriuos yra ką papasakoti. Kad jie turėtų galimybę pasidalinti savo istorijomis. Man buvo labai svarbu, kad šiuos žmones pamatytų visa Lietuva. Tuomet galvojau, kad Šalčininkų krašte yra tiek daug įdomių žmonių su savo idėjomis, mintimis ir neįprastais darbais. Tai taip pat ir stereotipų griovimas“, – sako D. Jankelaitienė.

Šiandien tarp pašnekovų – vietos verslininkai, aktyvūs jaunuoliai, sportininkai, amatininkai ir kiti žmonės, turintys ką papasakoti. Dažniausiai kanale skelbiami vaizdo interviu ir reportažai apie žmones, renginius, šventes ar rajono kultūros objektus. Vaizdo įrašai skelbiami trimis kalbomis: dažniausia lietuvių, tačiau, kaip teigia autoriai, jei pašnekovui patogiau kalbėti rusų ar lenkų kalba, tai ir šiomis kalbomis.

„Yesli“ komanda nedidelė – ją sudaro keturi žmonės: Dalia Jankelaitienė, Virginijus Gustas, Valentina Konovalova ir Albertas Žolnerovičius.

Dalia: nuo „Šalčios“ iki „Yesli“

Viena iš „Yesli“ lyderių ir idėjinių įkvėpėjų D. Jankelaitienė gimė Šalčininkuose, nors jos tėvai kilę iš kraštų, esančių gana toli nuo šių vietų, – iš Radviliškio ir Druskininkų.

Šeima čia persikėlė sovietmečiu, kai D. Jankelaitienės tėvas buvo paskirtas dirbti mokytoju keliose rajono mokyklose. „Jis dirbo ir rusų, ir lietuvių mokykloje“, – prisimena pašnekovė.

Šių vietų daugiakalbystė ir daugiatautiškumas D. Jankelaitienei buvo šioks toks iššūkis – reikėjo priprasti prie daugelio dalykų. Nors ir ji pati, ir jos seserys gimė Šalčininkuose, namuose buvo kalbama lietuviškai, o mieste, ypač anksčiau, – daugiausia rusiškai ir lenkiškai.

„Mums teko prisitaikyti prie daugelio dalykų, tarp jų – ir prie kalbos: turėjome išmokti rusų kalbą, galbūt šiek tiek ir lenkų. Jaunystėje mane kartais apimdavo jausmas, kad čia mes tarsi svetimi“, – pasakoja D. Jankelaitienė.

Ji svajojo vos baigusi mokyklą išvykti iš Šalčininkų, tačiau viskas susiklostė kitaip ir moteris čia praleido visą savo gyvenimą. Nuo pat pirmųjų metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ji dirbo žurnaliste laikraštyje „Šalčia“. Kartais sustodavo laikraščio leidyba, kartais jis keisdavo pavadinimą, tačiau beveik visą laiką D. Jankelaitienė buvo glaudžiai susijusi su šiuo leidiniu.

Šiandien Šalčininkai pašnekovei yra namai, kur „viskas gerai“ ir šalia artimi žmonės. „Tai mano kraštas“, – sako ji.

Virginijus: ne žurnalistas, imantis interviu

Kitas „Yesli“ veidas ir kūrėjas – V. Gustas. Jis daug juokauja ir keletą kartų pakartoja, kad „Yesli“ yra bendras projektas, prie kurio dirba visa komanda.

„Paprastai žmonės mėgsta prisiimti nuopelnus, o pas mus, kaip matote, viskas atvirkščiai – kiekvienas stumia nuo savęs idėją [sukurti „Yesli“]. Galbūt tai taip pat yra geras ženklas“, – svarsto V. Gustas pokalbyje su LRT.lt.

Skirtingai nei Dalia, Virginijus kilęs ne iš Šalčininkų, o iš Biržų. Baigęs mokyklą aštuoniolikmetis vaikinas atvyko čia „pas tėvus“, kuriuos dėl darbo paskyrė į šį kraštą. „Vėliau čia sukūriau šeimą: žmona, vaikai“, – pasakoja jis.

Virginijaus profesinė veikla nesusijusi su žurnalistika: jis yra filosofas ir pedagogas ir, jo paties žodžiais tariant, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame gyvenime. Būtent artimas ryšys su šiuo kraštu atvedė jį į „Yesli“, kurio idėją jis išsamiai aptarė su savo sena pažįstama D. Jankelaitiene.

Nors V. Gustas sako nelaikąs savęs žurnalistu, jo vaidmuo „Yesli“, be ideologinio, yra visiškai žurnalistinis: jis ima interviu ir rengia reportažus apie rajono žmones bei čia vykstančius įvykius.

Valentina: kai per anksti suaugi

Dar viena projekto „Yesli“ narė – V. Konovalova iš Ukrainos. Į Lietuvą ji atvyko būdama 16 metų, kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas. Zaporižios srityje esantį jos gimtąjį Huliaipolės miestą vieną iš pirmųjų užpuolė Rusijos karinės pajėgos.

Pirmosiomis invazijos savaitėmis Valentinos šeimos namai liko be elektros, šildymo ir dujų. Reikėjo išvykti: kaip prisimena mergina, teko rinktis tarp pabėgimo ir „apsupimo ir okupacijos“.

Valentina atvyko į Šalčininkus, nes čia gyveno jos tėtis. Čia ji baigė mokyklą, o dabar studijuoja Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje.

„Išvykome [iš Ukrainos] trims savaitėms, tiesiog norėdami palaukti, nes visi manė, kad dvi ar trys savaitės ir viskas baigsis“, – prisimena ji.

Iš pradžių dėl su emigracija susijusio streso jai buvo sunku planuoti ateitį Lietuvoje.

„Iš pradžių net nesusimąstai, kad reikia sau kelti tikslus, galvoji, ką aš čia apskritai veiksiu, ko čia atvykau. Galvoje vyrauja sumaištis, labai daug minčių – sunki, apatiška būsena“, – pasakoja Valentina.

Palaipsniui, kai tapo aišku, kad vargu ar pavyks greitai grįžti namo, šis jausmas virto atsakomybe už savo ateitį: jai teko suaugti gerokai anksčiau nei bendraamžiams ir atsirado noras įsilieti į vietos bendruomenę.

„Laikui bėgant atsibosta tiesiog sėdėti namuose, todėl bandai kažko ieškoti. Nuėjau į mokyklą ir radau projektą, kuriame buvo galima išbandyti save žurnalistikoje“, – sako ji.

Šiek tiek vėliau apie ją sužinojo dar tik ruošiamo projekto „Yesli“ kūrėjai ir pasiūlė prisijungti. Per Lietuvoje praleistus metus Valentina išmoko lietuvių kalbą ir pokalbyje su LRT.lt kartais įterpia vieną kitą lietuvišką frazę, tačiau projekte laidas veda rusų kalba.

Čia ji išbando įvairius vaidmenis: „Aš pati filmuoju, montuoju ir išleidžiu vaizdo įrašus, kartu dirbu ir reportere.“

Albertas: už kadro

Pristatydamas mums A. Žolnerovičių, V. Gustas jį apibūdina kaip tą, „ant kurio viskas laikosi“. Tačiau pats Albertas, projekte atsakingas už filmavimą, montažą, postprodukciją ir visą techninę dalį, taip nemano. „Žinoma, galutinis produktas – vaizdo įrašas, bet visa užkulisinė veikla yra labai plati“, – sako jaunuolis.

A. Žolnerovičius – tikras šalčininkietis. Nuo pat jaunystės jis buvo pasinėręs į kūrybą: nuo pirmos klasės lankė meno mokyklą, ten mokėsi groti akordeonu, vėliau prisidėjo ir fortepijonas. Albertas prisimena, kad sulaukus 13 metų jam į rankas pateko bosinė gitara. Vėliau jis su draugais grojo keliose muzikos grupėse, vietos scenose ir renginiuose atliko pankroko muziką, taip pat vyko į užsienį mokytis pas kitus muzikantus.

„Mano gyvenimas – viena ilga kūrybinė kelionė“, – šypsodamasis sako A. Žolnerovičius.

Baigęs mokyklą jis įstojo į Vilniaus universitetą, buvo pašauktas į kariuomenę. Baigęs universitetą, vaikinas išėjo tarnauti, o būsimi kolegos iš „Yesli“ laukė, kol jis sugrįš, kad galėtų pradėti įgyvendinti projektą.

Tada Albertas jau fotografuodavo ir filmuodavo ir tam buvo įkūręs privačią įmonę, todėl Šalčininkuose buvo pakankamai gerai žinomas.

„Galbūt „Yesli“ būtų atsiradęs anksčiau, jei man nebūtų tekę tarnauti kariuomenėje. Tačiau projektą planavome jau tada, kai aš tarnavau. Savaitgaliais kartais grįždavau namo, mes susitikdavome, aptardavome, ką ir kaip daryti. O po tarnybos sudėliojome galutinius akcentus ir darbai paspartėjo“, – pasakoja A. Žolnerovičius.

Daug ką studijoje suplanavo Albertas. Jis su entuziazmu pasakoja, kaip pats pagamino tą difuzorių ant lubų, sutaupydamas kelis tūkstančius eurų, arba apie tai, kad užuolaida yra atspari ugniai.

Nors žurnalistinį darbą atlieka A. Žolnerovičiaus kolegos, laidų kokybe jis rūpinasi pats.

„Žinoma, aš esu videografas ir montuotojas, bet kartu esu ir savotiškas filtras: stengiuosi neskelbti visko iš eilės, – sako jaunuolis. – Mano filtras reiškia, kad turi būti kokybė.“

„Kam įdomus bitininkas?“

„Yesli“ komandos nariai iš esmės sutaria dėl pagrindinės projekto idėjos: jie kuria lengvą turinį apie Šalčininkų kraštą ir jo gyventojus.

„Šiuo metu mes siūlome pokalbius – kartais reportažus – apie gyvenimą, kultūrą… Kažką tarp gyvenimo būdo, kultūros, apmąstymų ir gerų pavyzdžių“, – apie projekto formatą sako V. Gustas.

„Kaip aš juokauju, pradėjome nuo bebrų – mūsų pirmasis reportažas buvo apie tai, kaip bebrai apgraužė medžius prie upės. Galbūt tai atrodė primityvu, bet mes pasikalbėjome su rimtu žmogumi – ekspertu, medžiotoju ir mūsų savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vadovu“, – prisimena D. Jankelaitienė.

V. Konovalova „Yesli“ vertina kaip galimybę parodyti, kad įdomi istorija gali vykti net ir nedideliame miestelyje.

„Man šis projektas labai įdomus: jis leidžia suprasti, kad, norint rasti ką nors įdomaus, nereikia keliauti toli, nereikia vykti į užsienį. Galima pažiūrėti, kas vyksta tokiame, atrodytų, mažame miestelyje kaip Šalčininkai“, – pasakoja mergina.

Jai antrina ir V. Gustas: jo teigimu, „Yesli“ padeda akcentuoti vietos bendruomenės gyvenimo būdo svarbą.

„Manau, kad pagrindinis šio projekto indėlis yra tai, kad jis leidžia suprasti: palauk, tau nebūtina gyventi Londone, netgi Vilniuje gyventi nebūtina, kad jaustum, jog gyveni tinkamai, prasmingai ir kad tavo gyvenimas vertas pagarbos. Gali gyventi Šalčininkuose ar Jašiūnuose, gali būti bitininkas, o gali mėgėjiškai piešti – ir tai puiku, ir tai tinkama, ir tai turi prasmę“, – aiškina jis.

Vietos bitininkas – vienas iš V. Gusto reportažo herojų. Pašnekovas juokauja, kad vietinis projekto pobūdis yra rimtas iššūkis jo plėtrai. „Kam gi gali būti įdomus bitininkas?“ – retoriškai klausia V. Gustas.

Pasak jo, kai toks reportažas surenka kelis šimtus peržiūrų, savaime kyla klausimas: o kokia viso to prasmė?

„Kam to reikia, jei tik 300 peržiūrų? Pagal dabartinius standartus turėtų būti 3 000 arba 30 000. [Vyrauja nuomonė, kad] reikia monetizuoti, gauti pajamų ir pan. Bet iš šito [regioninio projekto „Yesli“] neuždirbsi“, – aiškina V. Gustas.

Prasmė ir mecenatystė

V. Gustas išskiria du pagrindinius iššūkius, su kuriais šiandien susiduria „Yesli“. Pirmas – prasmės klausimas, atsižvelgiant į vietinį turinio pobūdį ir aprėptį. Šis klausimas sprendžiamas paprastai: reikia susitaikyti su nedideliu mastu.

„Reikia susitaikyti su tuo, kad tavo įtaka ir tavo darbo prasmė yra mikrolygmenyje. [Jei vadovaujiesi šiuo principu], po vaizdo įrašu jutube ar feisbuke radęs 2–3 komentarus, kuriuos rašę žmonės yra patenkinti, gali sakyti, kad pasiekei savo tikslą“, – aiškina V. Gustas.

Kiti „Yesli“ žurnalistai taip pat vertina nedidelės auditorijos teikiamą prasmės jausmą.

D. Jankelaitienė sako, kad žiūrovų reakcija komandai, be abejo, yra svarbi: kai į reportažą įdedama daug pastangų, o jį pažiūri vos keli žmonės, kartais būna gaila. Tačiau laikui bėgant situacija keičiasi.

„Pradėjome gauti laiškų, atsiliepimų, komentarų, žmonės ėmė siūlyti: „Atvažiuokite, mūsų kaime gyvena įdomus žmogus, papasakokite apie jį.“ Kitaip tariant, susiformavo artimesnis ryšys su auditorija, mes pradėjome ją stipriau jausti“, – teigia pašnekovė.

V. Konovalova prisipažįsta neretai sutinkanti žmonių, kurie dėkoja „Yesli“ už tai, kad projektas atspindi vietos gyvenimo būdą: „Manau, kad šis projektas turi ateitį, nes žmonės pradeda prie mūsų priprasti.“

Antras V. Gusto įvardytas iššūkis – finansavimas. Jo teigimu, projektas nebūtų galėjęs egzistuoti, jei pradžioje jo nebūtų parėmusi vietos bendruomenė.

„Mes gyvename iš mecenatų paramos. Mus remia tiek verslas, tiek pavieniai gyventojai. Mano nuomone, tai viena iš geriausių tendencijų – Šalčininkuose yra pakankamai sąmoningų verslininkų ar tiesiog aktyvių žmonių, pasirengusių remti tokį projektą“, – sako pašnekovas.

„Jie puikiai supranta, kad iš to negaus jokios naudos, tačiau taip prisideda prie mūsų krašto gyvenimo ir plėtros, kad ir kaip banaliai tai skambėtų“, – priduria V. Gustas.

Pasak pašnekovo, tokia formulė leidžia leidiniui išlikti nepriklausomam nuo politinių ar verslo interesų, nes parama teikiama neatlygintinai. Vis dėlto tarp dažniausiai „Yesli“ laidose pasirodančių veikėjų yra ir vietos verslininkų – kanale yra nemažai vaizdo įrašų apie vietines logistikos ar statybos įmones, gėlių pardavėjus, kavines ir restoranus.

Konkrečių rėmėjų pavardės ir įmonių pavadinimai viešai neskelbiami.

Politikai vengia bendrauti

Projektas „Yesli“ yra apie žmones, kultūrą ir vietos bendruomenės gyvenimą, tačiau, kaip teigia pašnekovai, kol kas nepavyko visapusiškai šio gyvenimo atskleisti. Komanda norėtų rengti daugiau kritiškų reportažų ir interviu apie politinius procesus ir rajono problemas.

„Nesakau, kad tikslas yra pereiti prie neigiamų dalykų, bet bent jau reikėtų parodyti ir šią pusę. Kol kas pas mus vyrauja pozityvas. Todėl artimiausių metų tikslas – pradėti skirti dėmesio ir problemiškesniems procesams“, – sako V. Gustas.

V. Konovalova taip pat pažymi, kad „kartais paliečiamos ir politinės temos“.

Tačiau yra viena problema – vietos politikai kol kas nelabai noriai bendrauja su redakcija.

„Man labai trūksta vietos valdžios atvirumo. Mes labai norėjome pasikalbėti su visais seniūnais paprastais klausimais: kaip gyvena seniūnija, kokios problemos kyla šiandien, kokie planai, – sako D. Jankelaitienė. – Atrodytų, seniūnams tai turėtų būti tik džiaugsmas – galimybė papasakoti visam rajonui, o ne tik savo seniūnijai, kuo ji užsiima, kuo išsiskiria, kokie žmonės joje gyvena.“

„Tačiau išsiuntėme visiems laiškus, – tęsia pašnekovė, – ir mane nustebino ne tai, kad jie nenori dalyvauti, jie net nesiteikė atsakyti. Tai man atrodo tiesiog neįtikėtina. Čia kultūros klausimas – bent jau parašyk: nenoriu, negaliu, turiu kokių nors priežasčių.“

Pasak jos, į laiškus atsakė tik trys seniūnai. Paklausta apie galimas priežastis, D. Jankelaitienė sako: „Man net susidaro įspūdis, kad žmonės jaučia tam tikrą baimę.“

Žurnalistė priduria, kad redakcija toliau bandys susisiekti su vietos valdžios atstovais.

Prioritetas – istorijų pasakojimas

Žiūrint „Yesli“ reportažus „YouTube“ platformoje, pirmiausia į akis krinta jų kokybė: estetiški viršeliai, kruopštus montavimas, bendras stilius. Tai daugiausia A. Žolnerovičiaus nuopelnas.

Pasak jo, plečiantis „Yesli“ tobulėjo ir jis pats – teko daug ko išmokti. Paprastai laidos trunka apie 40 minučių, tačiau filmavimas gali užtrukti ir dvi valandas, todėl reikia nuolat stebėti, kad kameros neperkaistų.

Visgi jam svarbiausia, kad vaizdo įrašas perteiktų tą istoriją, kurią pasakoja žurnalistai.

„Aš nesu iš tų, kurie kuria greitą turinį, nesu „reelsų“ kūrėjas ir nemanau, kad ekrane būtinai turi būti šokanti grafika. Man svarbus pasakojimas. Jei matau, kad istorija krypsta ne ta linkme, pakeičiu kryptį. Jei pokalbis ilgas, tarkime, valandos trukmės, didelė tikimybė, kad žmogus kažką pakartojo. Kam tai rodyti? Aš renkuosi tą vietą, kuri geriausia atskleidžia temą“, – pasakoja A. Žolnerovičius.

Ypatingą dėmesį jis skiria garso kokybei ir prisipažįsta, kad siekdamas dar aukštesnių standartų norėtų, kad postprodukcijos komanda būtų didesnė. Montuoti Albertui padeda Valentina, tačiau darbo tempas vis tiek yra didelis.

„Yesli“ stengiasi skelbti po du vaizdo įrašus per savaitę, o darbas prie jų vyksta beveik nepertraukiamai.

„Užvakar prie ekrano praleidau 15 valandų, vakar – 13. Šiandien bus mažiau. Rytoj taip pat bus lengvesnė diena – liks administracinis darbas: įkelti [vaizdo įrašą], pridėti aprašymus“, – sako A. Žolnerovičius.

Ar „spausdintinio žodžio mirtis“ lemia tendencijas?

Paklaustas, kaip taip atsitiko, kad būtent Šalčininkų laikraštis, kurio tiražas mažėjo, virto šiuolaikišku ir estetišku „YouTube“ kanalu, V. Gustas juokauja: „Gal Šalčininkams tiesiog pasisekė.“

Kalbėdamas rimčiau, jis paaiškina, kad sutapo keli veiksniai: D. Jankelaitienės noras tęsti darbą vietos žiniasklaidoje, verslo iniciatyva ir susibūrusi komanda.

„Yesli“ formą iš dalies nulėmė ir „spausdintinio žodžio mirtis“, kaip šį reiškinį vadina pašnekovas. Jo manymu, kalbama ne apie tekstinę žurnalistiką kaip tokią – baigėsi spausdintos žiniasklaidos era. Todėl iš karto buvo aišku, kad nauja forma turi atitikti šiuolaikinius informacijos vartojimo įpročius.

„Juk matome, kad vaizdo įrašai šiandien yra pačioje populiarumo viršūnėje. Būtent taip žmonės vartoja informaciją. […] Taip, kažkur gal yra ir tekstas, bet vaizdo įrašu greičiau pasieksi tikslą ir sudominsi kitus“, – sako jis.

Be to, pašnekovas dabartinį „Yesli“, be kita ko, vadina socialiniu eksperimentu, leidžiančiu įvertinti auditorijos reakciją. Kol kas, jo teigimu, susidaro įspūdis, kad žmonėms to reikia: „Yra tam tikras atgarsis, žmonės žiūri, jiems įdomu.“

Nors peržiūrų skaičius „YouTube“ platformoje nėra didelis, pastebima teigiamų tendencijų. „Mane nustebino štai kas: mes kalbėjomės su kunigu iš Dieveniškių, o „Facebook“ rodomi skaičiai yra neįtikėtini – 50 tūkstančių peržiūrų, nors tai juk labai lokali tema“, – pasakoja pašnekovas.

Nuo 2011 iki 2024 metų Lietuvos spaudos rinka smarkiai susitraukė: bendras metinis spaudinių tiražas sumažėjo nuo 176,2 mln. iki 40,8 mln. egzempliorių, o laikraščių skaičius – nuo 262 iki 120 pavadinimų. Taigi per šį laikotarpį bendras laikraščių tiražas Lietuvoje sumažėjo beveik 77 proc., o jų skaičius – 54 proc.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą