„Nenorėčiau išeiti su jausmu, kad galėjau daugiau, kad ko nors nespėjau“, – žvelgdamas į tolimą ateitį ir savo gyvenimo saulėlydį sako menininkas Algirdas Gataveckas, itin vertinantis kitų žmonių sąžiningumą, empatiškumą ir norą padaryti pasaulį geresnį. Ir gerų darbų, jis sako, nereikia daryti tyliai – galbūt taip ką nors įkvėpsite.
19 a. tai buvo populiarus salonų žaidimas, padėjęs geriau pažinti pašnekovo būdą, pomėgius ir vertybes. Į panašius klausimus savo bičiulės Antoinette Faure, būsimo Prancūzijos prezidento dukros, užrašų knygoje buvo atsakęs ir rašytojas Marcelis Proustas, kurio vardu vėliau ir buvo pavadintas klausimynas, laikomas asmenybės testų pirmtaku.
– Kas jums yra laimė? Laimė yra, kai gerai jautiesi, esi atsipalaidavęs, o veide – šypsena.
– Kas yra jūsų didžiausia baimė? Mirties.
– Kurio savo būdo bruožo labiausiai nemėgstate? Esu ganėtinai kategoriškas, galiu būti grubokas.
– Kokia kitų savybė labiausiai erzina? Veidmainystė, melas ir viskas, kas susiję su kenkimu savo valstybei dėl įtakos, pinigų ar kitų savanaudiškų paskatų.

– Kokia asmenybe žavitės labiausiai? Tokių yra ne viena – meno kritikė Monika Krikštopaitytė, Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen, operos-performanso „Saulė ir jūra“ atlikėjos, ypač operos solistė Asmik Grigorian, krepšinio treneris Jonas Kazlauskas, sportininkė Rose Namajūnas.
– Kam išleidžiate daugiausia? Kūrybai reikalingoms priemonėms.
– Kokia šiuo metu yra jūsų dvasios būsena? Galėtų būti geresnė, bet išties nebloga, džiaugiuosi ja ir tokia, kokia yra.
– Ką pavadintumėte labiausiai pervertinama dorybe? Savotišką kuklumą, kai gerus darbus žmogus daro tyliai. Nemanau, kad tai reikia daryti tyliai – juk savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus.
– Kokiais atvejais sakote neteisybę? Nesu linkęs meluoti. Net jei tiesa būna nepatogi, dažniausiai ją išsakau. Sakau neteisybę nebent tada, kai tiksliai žinau, jog galiu labai įskaudinti, įžeisti kitą. Taip pat galėčiau pameluoti dėl valstybės saugumo, tam tikrų jos paslapčių išsaugojimo.

– Kuris paties išvaizdos bruožas labiausiai erzina? Man viskas manyje patinka, esu tobulas (nusijuokia). Gal nebent kiek pastiprinčiau kairę koją, kuri yra šiek tiek mažesnė už dešinę.
– Žmogus, kuris jums kelia panieką? Veikiantis prieš mūsų valstybę. Deja, tokių yra ne vienas ir ne du. Nedarysiu jiems reklamos ir vardų neminėsiu, bet manau, kad visi juos ir taip puikiai žino.
– Kokią žmonių savybę labiausiai vertinate? Sąžiningumą, norą padaryti pasaulį geresnį, jautrumą, empatiškumą, kurie neretai skatina daryti gera ne tik sau, bet ir šalia esančiam.
– Kokį žodį ar frazę vartojate per dažnai? Nepastebėjau tokio. Gal „gandriukas“?
– Kas yra didžiausia jūsų gyvenimo meilė? Šiuo metu – brolis dvynys, artimiausias man žmogus, kurio niekas neatstos.
– Kada ir kur buvote laimingiausias? „Herbert Smith Freehills Kramer Portrait Award 2026“ parodos atidaryme Londono Nacionalinėje portretų galerijoje. Buvo labai karšta diena (bet man karštis patinka), susirinko daug žmonių, buvo labai graži šventė – išties įspūdinga akimirka. (Menininkų brolių Gataveckų kūrinys „Genealoginė deformacija“ iš 1 474 konkursui pateiktų darbų buvo atrinktas tarp 51 kūrinio, pristatomo parodoje – LRT.lt past.)

– Kokį talentą labiausiai norėtumėte turėti? Norėčiau mokėti groti smuiku.
– Jei galėtumėte savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų? Sušvelninčiau savo kategoriškumą. Be to, nors man ir patinka mano balsas, patobulinčiau jį, kad galėčiau išdainuoti aukštas natas – norėčiau turėti bent kruopelę A. Grigorian gebėjimų.
– Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu? Mūsų su broliu piešinys „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“, šiuo metu eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijoje.

– Jei po mirties galėtumėte grįžti kitu žmogumi, gyvūnu ar daiktu, kokiu pavidalu sugrįžtumėte? Būčiau šuo. Jis atspindi ne vieną vertybę, pvz., ištikimybę, kuri man atrodo labai svarbi.
– Kur labiausiai norėtumėte gyventi? Ten, kur ir gyvenu, – Lietuvoje. Pakeisčiau nebent gyvenamąją erdvę – kur gyvenu, neturiu erdvios studijos, nors, kaip ir visi menininkai, apie tokią vis pasvajoju.
– Kas yra jūsų brangiausias turtas? Mano brolis ir kūryba.
– Kokia yra jūsų svajonių profesija ar užsiėmimas? Mano svajonė – užsiimti tuo, kuo ir užsiimu. Kaip minėjau, norėčiau mokėti groti smuiku, išgauti nuostabų garsą savo balso stygomis, bet jei Dievas staiga apdovanotų šiais talentais, vis tiek pasirinkčiau tapybą, piešimą, kūrybą.
– Kokia ryškiausia jūsų būdo savybė? Reikėtų klausti aplinkinių, bet kiek teko iš jų išgirsti, esu ganėtinai supratingas.
– Už ką labiausiai vertinate savo draugus? Už istoriją, kurią kūrėme ir vis dar kuriame drauge tiek daug metų. Labai vertinu mūsų komandiškumą ir vienybę.

– Kas yra jūsų mėgstamiausi rašytojai? Pastaruoju metu perklausiau labai daug audioknygų ir, deja, turiu pasakyti, kad esu kiek nusivylęs. Net ir Marinos Abramovič knyga nepateisino lūkesčių. Tiesa, pastaruoju metu skaičiau labai daug daktaro disertacijų, iš kurių bene didžiausią įspūdį paliko menotyrininkės Linos Michelkevičės „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“.
– Kuris grožinės literatūros personažas yra jūsų mėgstamiausias? Literatūros nepasakysiu, tačiau pirmasis į galvą šovęs – serialo „Draugai“ herojė Fibi, labai kitokia ir meniška. Paliko man įspūdį.
– Kaip manote, su kuria istorine asmenybe turite daugiausia bendro? Jaučiuosi taip, lyg nedidelį sielos gabalėlį būčiau gavęs ne iš vienos istorinės asmenybės, viena jų – olandų tapytojas Janas van Eyckas.
– Kas yra jūsų herojai realiame gyvenime? Jau minėtoji Asmik Grigorian. Nors ji visai kito stalčiuko ir kalibro kūrėja, ji mane labai įkvepia – klausausi jos tapydamas. Skambant jos balsui mano varikliai dirba visai kitaip, pasiekiu kažkokią būseną, kuri labai padeda kurti. Taip pat išskirčiau skulptorių Anishą Kapoorą, tapytoją Gerhardą Richterį, menininką Anselmą Kieferį, tapytoją Lucianą Freudą, menininką Gottfriedą Helnweiną, tapytoją Antonio Lópezą Garcíą.
– Kokie vardai – jūsų mėgstamiausi? Paprastai ne vardas puošia žmogų, o žmogus vardą. Tarp mano mėgstamiausių – Remigijus, Kamilis, Kotryna, Greta.

– Ko labiausiai nemėgstate? Man nepatinka žmonių nenoras keistis. Ypač tais atvejais, kai jie laikosi įsikibę pasenusių klaidingų įsitikinimų ir net nebando pasigilinti, pasidomėti ir pagrįstai pakeisti savo nuostatų, jaučiasi teisūs ir nesupranta, kad elgiasi toksiškai ir taip veikia kitus. Ypač kai tai susiję su žmonių teisių klausimais ir pan. sritimis. Tai nereiškia, kad nemėgstu paties žmogaus, veikiau nemėgstu būtent šios savybės.
– Dėl ko labiausiai gailitės? Dėl nieko. Nesėkmės yra patirtis, kuri mums taip pat reikalinga.
– Kaip norėtumėte numirti? Jausdamas, kad šioje žemėje padariau pakankamai gero, palikau nemažai darbų, kūrinių, įkvepiančių kitus, galbūt aktualių ne vienam dešimtmečiui ar šimtmečiui. Turbūt apie tai pagalvoja kiekvienas kūrėjas. Nenorėčiau išeiti su jausmu, kad galėjau daugiau, kad ko nors nespėjau.

– Koks yra jūsų moto? Esu sugalvojęs porą posakių, kuriais gyvenime neretai vadovaujuosi. Pirmasis – „Žvakę gali pavadinti lempute, bet jos lempute nepaversi“. Šią mintį naudoju, kai žmonės žemina, pila purvą ant kito žmogaus, kūrėjo darbo. Tokiu atveju noriu pasakyti, kad galite piktintis, kiek norite, tai nebūtinai taps prastu ar kitokiu dalyku. Kitas mano posakis – „Piniginė ir pinigai yra, bet dar ne kišenėje“. Tai mano atitikmuo lietuvių mėgstamam pasakymui „Neperšokęs griovio, nesakyk „op“.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.









