47-erių viekšniškis Vilmantas Lukauskas – medžio virtuozas. Jo dirbinių sąraše – mediniai namai, pavėsinės, baldai. Ne taip seniai, gimus trečiam vaikui, vyras savo dirbtuvėse ėmė gaminti ir medinius žaislus. „Nusipirkti gali visko, bet kai padarai savomis rankomis, maloniau ir man pačiam, ir vaikui“, – sako jis.
Visas pokalbis su Vilmantu – LRT RADIJO laidos „Savaitgalis už Vilniaus“ įraše:
Medžio mylėtojas ir meistras – taip drąsiai galima apibūdinti Mažeikių rajono, Viekšnių gyventoją Vilmantą. Vyras iš medžio stato namus, pavėsines, baldus, tiltelius, kryžius.
Dar Vilmantas – ir trijų vaikų tėtis. Du iš jų jau suaugę, o prieš trejus metus gimus jaunėliui, savo dirbinių sąrašą Vilmantas papildė ir mediniais žaislais.
„Pradėti gaminti žaislus mintis kilo visų pirma todėl, kad turiu mažą vaiką. Ko daugiau vaikui reikia – tik žaisliuko. Padirbi kad ir mažą mašinėlę, duodi vaikui – kiek jam džiaugsmo“, – sako Vilmantas.
Gavęs pirmąjį tėčio rankomis gamintą žaislą, vaikas juo taip džiaugėsi, kad su mašinėlė norėjo net miegoti. „Vaikui – džiaugsmas, o tėvui džiaugsmas, kad vaikas džiaugiasi tuo, ką padarei“, – kalba laidos pašnekovas.
Iš medžio jis gamina traukinukus, mašinėles, priekabas. Pasirūpina ir kalėdinės eglutės papuošimais: mediniais saldainiais, snaigėmis, grybukais.
„Nėra nė vienos vinies – viskas iš medžio, – gražia žemaičių tarme patikina Vilmantas, rodydamas ąžuolinį traukinuką. – Į trobą tų medinių žaislų nenešam, nes vaikai gali nudaužyti sienas. O pirtyje viskas pamūryta iš plytų, sukaltas storas medis – jei kur ir atsidauš, nelabai ką sužalos.“
Mediniai žaislai – tvirti, ant jų gali ir atsistoti, nesulūš, sako pašnekovas. Pasakoja, kad iš medžio žaislus gaminti jam paprasta: „Iš ąžuolinių lentų dariau terasą. Kai nusipjovėme, liko galiukai. Aš jų nemetu lauk. Ar išleisi per kaminą – geriau pasidedu į šoną ir kai kyla kažkokia mintis, padirbu.“
Nors šiais laikais žaislų vaikams tikrai netrūksta, Vilmantas įsitikinęs – smagu, kai pavyksta ką nors sukurti savomis rankomis. „Manau, nėra nieko maloniau už tai, kas padirbta savomis rankomis. Nusipirkti gali visko, bet kai padarai savomis rankomis, maloniau ir man pačiam, ir vaikui“, – kalba vyras.
Besidarbuodamas dirbtuvėse, Vilmantas visuomet klausosi radijo. Tiesa, ne bet kokio, o ypatingo. Šypsosi, kad savojo radijo imtuvo neparduotų už jokius pinigus.
„Kažkada su broliu sėdėjome pirtyje, pasijungėme tą radijėlę. Brolis pradėjo skaičiuoti – pasirodo, tą radiją turi jau penkta mūsų šeimos karta. Kai buvau mažas, pamenu, ji buvo padėta pas mano babą antrame gale, kadangi ji gyveno dviejų galų name“, – prisimena Vilmantas.
Tiesa, per ilgus metus radijo imtuvą teko taisyti. „Kai buvome maži, niežėjo nagai. Pamenu, lindau į vidų, buvau išėmęs ruporą. Kadangi dabar mane traukia prie senoviškų daiktų, kažkada nuvežiau radiją pas meistrą, kad sutaisytų“, – sako Vilmantas.
Radijo imtuvas vėl gaudo bangas ir groja iki šios dienos. Jo skambesį galima išgirsti ir šio teksto pradžioje bei pabaigoje esančiame laidos įraše. „Tikiuosi, ir toliau eis iš kartos į kartą“, – šypteli Vilmantas.
