Kol tėvai po darbų sukasi virtuvėje ir tvarko namus, vaikai dažnai laiką leidžia prie ekranų. Šeimų edukatorė Vaida Ivaniukaitė įsitikinusi – įtraukti vaikus į buities darbus būtina nuo pat mažens, kad tai taptų natūraliu jų įpročiu.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ko su vaikais mokotės vasaros sezonu?
– Mūsų šeimoje auga trys paaugliai, jau gimnazistai, todėl šiame etape labiausiai norime lavinti jų buvimą ne komforto zonoje, gebėjimą priimti sprendimus. Esame suplanavę įvairių žygių, darbų aplink namus. Stipriname kartą, kuri užaugo labai patogioje aplinkoje.
– Ar jums dar tenka kažką žadėti savo vaikams, kad jie atliktų tam tikrus darbus?
– Mes juos stipriai motyvuojame ir sakome – ateityje bus lengviau. Nuo mažų dienų norėjosi įdiegti žinutę, kad mes gyvename bendruose namuose, visi turime jais rūpintis. Vaikai nuo pat mažų dienų turėjo įvairių atsakomybių ir pareigų, todėl nuo indų plovimo keliaujame prie malkų krovimo ir žolės pjovimo.
– Kaip paskirstydavote, kas ir kuo užsiims buityje?
– Su vyru nusprendėme, kad nenorime, jog vaikai sėdėtų prie ekranų, kol gaminame maistą, tvarkomės buityje, todėl nusprendėme viską daryti kartu. Kadangi turime tris vaikus, tikrai ginčų būdavo, kodėl vienas turi daryti vieną darbą, kitas – kitą. Sukūriau įpročių korteles, sekmadieniais susitikdavome ir jas pasidalindavome.
Kiekvienas žinojo savo savaitės darbus, po savaitės darbai keisdavosi. Vėliau prie to prisidėjo ir mūsų draugai, jie perėmė pavyzdį. Vaikai anksti suprato, kiek daug visko reikia nuveikti per vieną savaitę, tai kuria ir bendrystės jausmą.
– Ar atsimenate, kiek metų buvo Jūsų vaikams, kai jie pradėjo tvarkytis namuose?
– Viskas prasidėjo nuo 4–5 metų. Jau nuo dvejų metukų galima vaikams skirti mažesnius darbus, kaip, pavyzdžiui, nusinešti savo puodelį, uždaryti skalbimo mašinos dureles. Pradėjome nuo mažų pareigybių ir su metais jos vis sunkėjo.
Pradėjusi dirbti supratau, kad mes, tėvai, labai užsisukame savo buityje ir sakome, kad patiems viską pasidaryti yra greičiau ir paprasčiau, tačiau vėliau gali nutikti taip, kad 12 metų vaikas negalės susitepti sumuštinio.
Manau, kad tėvai turėtų dėti prioritetą ne akademinėms žinioms, o pasaulio suvokimui – vaikams reikia papasakoti, kaip viskas veikia šioje žemėje. Man atrodo, kad raidelės ir skaičiai prioritetų sąraše turėtų keliauti į žemesnę vietą.
– Kam jūs, augindama vaikus, skiriate prioritetą?
– Mes keliame klausimą – ko mūsų vaikams reikės suaugus ir kokių gyvenimo įgūdžių jie turi išsinešti. Tai tapo mūsų tėvystės pagrindu. Mes nuo labai ankstyvo amžiaus pradėjome lavinti ir jų finansinį raštingumą, tai daro įtakos daugeliui gyvenimo aspektų – kokį maistą jie valgys, kaip taupys, kaip paskirstys pajamas.
– Kaip jūsų vaikai mokėsi finansinio raštingumo?
– Vaikai turėjo taupykles – pradėjome aiškinti, kam išvis pinigai yra reikalingi, kad tai yra mainai. Kol vaikai nemokėjo skaičiuoti, bandėme jiems paaiškinti, kas yra pinigų vertė. Kai keliaudavome į parduotuvę, leisdavome jiems išsirinkti po vieną saldumyną, sakydavome, kad jie gali išsirinkti vieną skanėstą, kurio kaina prasideda 0. Tada jie suprato, kad reikia atkreipti dėmesį į kainas.
Išskridę atostogų, jie turėdavo po 10 eurų biudžetą. Kol mes su vyru apsipirkinėdavome, jie strateguodavo, kiek ir kokių saldumynų jiems reikės visai savaitei (...). Sykį mėnesiui išvykome į Tailandą. Vaikams pasakėme, jog vienai dienai turime 250 eurų biudžetą – vaikai galėjo rinktis, kur gyvensime, kur valgysime, pramogausime. Buvo įdomu stebėti, į ką jie atkreipia dėmesį.
– Kaip manote, ar vaiko gebėjimai vaikystės pradžioje yra susiję su jo lytimi?
– Kelerius metus skaičiau tyrimus, ruošiausi programai apie mergaičių ir berniukų skirtumus. Tendencijos egzistuoja, moksliniai tyrimai tai tikrai patvirtina. Tačiau, kai sakau tendencija, tikrai neturiu omenyje, kad visi berniukai pradės kalbėti nuo 2 ar 3 metų. Viskas priklauso nuo tėvų, gal jie labai daug skaito, gal jie klauso labai daug klasikinės muzikos.
Man labai norisi tėvams akcentuoti, kad jie turėtų daryti ne tai, ką sako tyrimai, o tai, kas jiems patinka. Svarbu klausti savęs, kas jums yra svarbu, ką jūs mėgstate daryti – tai, kuo gyvena tėvai, praturtina vaiką ir leidžia jo individualumui skleistis.
– Ar jums pasitaiko dienų, kai atrodo, jog neturite jėgų įsitraukti į problemų sprendimą?
– Būdavo tokių dienų, ypač kai vaikai buvo mažesni, tikrai tekdavo nubrėžti ribas ir reikiamoje vietoje pasakyti „ne“. Labai smagu, kad mes nuo mažų dienų dirbome su jų emocijomis. Jie anksti matė, kad griežtesnis pasakymas nėra nukreiptas tiesiogiai į juos.
– Kur yra protinga riba, norint vaikui leisti būti savarankiškam, bet kartu užtikrinti jo saugumą?
– Perdėtos globos apraiškų savo darbe matau labai daug, ir nieko keisto tame, jog tėvai nori saugoti savo vaikus. Tačiau tyrimai sako, jog vaikus turime paleisti, pavyzdžiui, žaidimų aikštelėje. Tam ji ir yra skirta, jei vaikas ją naudoja pagal paskirtį, jis gali joje žaisti savarankiškai.
Manau, kad daug vaikų per mažai išsipurvina, nusibrozdina, jie nepatiria natūralių pasekmių. Mes saugome vaiką žaidimų aikštelėje, bet nuperkame jam batutą – tai vienas pavojingiausių išradimų vaiko sveikatai.
