Jos namuose pokalbis gali lengvai pereiti iš armėnų kalbos į lietuvių ir atvirkščiai, o vaikai – beveik nepastebimai – įtraukia anglų, vokiečių ar net estų kalbas. Tačiau yra kalba, kurios niekam nereikia versti – tai armėniškų patiekalų kalba. Per ją menininkė Anuš Jaralian jau daugiau nei dvidešimt metų palaiko ryšį su tėvyne, gyvendama Lietuvoje – šalyje, kurią ji vadina antrąja, bet ne mažiau svarbia.
Šį pokalbį galite skaityti ir rusų kalba.
„Aš labai myliu Lietuvą – garbės žodis. Tai didžiulė mano gyvenimo dalis. Armėnija yra mano širdyje, o aš – Lietuvos širdyje“, – sako menininkė.
Balandžio pabaigoje Vilniuje Anuš surengs savo darbų parodą, kurioje taip pat bus eksponuojami jos tėvo Arto Jaraliano ir sesers Arpi Jaralian darbai.
Iš Armėnijos atsivežti vynuogių lapai
Jos istorija Lietuvoje prasidėjo nuo beveik simbolinio kulinarinio gesto – pirmaisiais metais po vestuvių dolmai reikalingus vynuogių lapus ji atsiveždavo iš Armėnijos. Iš esmės būtent nuo jų ir prasidėjo jos kulinarinė istorija Lietuvoje.
„Dolma pas mus valgoma per visas šventes: ir per Naujuosius metus, ir per Kalėdas. Tai ir pirmasis, ir antrasis patiekalas – viskas viename“, – pasakoja ji.
Klasikinė Anuš dolma – su jautienos faršu, ryžiais, svogūnais ir sviestu. Tačiau, kaip ir bet kokia gyva tradicija, ji turi savo variantų: kartais faršas maišomas su kiauliena, kartais – su kalakutiena. „Beje, vaikams variantas su kalakutiena nepatiko“, – patikslina pašnekovė.
Bėgant metams, pasisodinus vynuogyną prie namų, ingredientai tapo lengviau prieinami, bet tuomet, pradžioje, maisto gaminimas buvo tėvynės ilgesio išraiška – noras išsaugoti skonį, kurio nebuvo galima tiesiog nusipirkti.
Arbūzas nepjaustomas dalimis
Apie Armėnijos ir Lietuvos skirtumus Anuš kalba ne bendrais teiginiais, o per konkrečias, kasdienes smulkmenas – būtent jos šį jausmą perteikia tiksliausiai.
„Prisimenu, kaip vienoje Lietuvos parduotuvėje pirmą kartą pamačiau, kad galima nusipirkti pusę ar trečdalį arbūzo. Mes su seserimi stovėjome ir nesupratome – kaip tai apskritai įmanoma?“, – juokiasi pašnekovė.
Armėnijoje arbūzai perkami kitaip – iš karto po kelis, mažiausiai tris–penkis, o kartais net dešimt. Jie valgomi iš karto, jais dalinamasi su kitais, vaišinami svečiai, bet jie niekada „nedozuojami“ ir supjaustyti nepaliekami kitai dienai.
Šis epizodas jai tapo vienu iš pirmųjų susidūrimų su kitokia gyvenimo logika – racionalesne, taupesne, šiaurietiška. Vėliau prie to prisidėjo ir kiti pastebėjimai: pavyzdžiui, kaip mokykloje vaikams bananą padalina į tris dalis: „Tuomet aš tiesiog stovėjau ir žiūrėjau – kaip taip?“
Anuš nuomonė apie lietuvišką virtuvę pagarbi, bet santūri. „Viskas labai skanu, bet man – pernelyg sunkiai virškinama“, – sako moteris.
Vienu iš Lietuvos gastronominių simbolių laikomų cepelinų ji nevalgo jau kelerius metus. „Po jų man pakyla kraujospūdis“, – sako. Tačiau armėnė su šiluma kalba apie lengvesnius patiekalus – pavyzdžiui, šaltibarščius, kuriuos šeimoje ruošia įvairiais būdais, kad visiems patiktų.
Visgi Anuš virtuvė išlieka daugiausia armėniška – ne iš principo, o iš įpročio ir vidinio poreikio.
Šventinis plovas
A. Jaralian prisimena, kad kelionės pas senelius Armėnijoje buvo ne šiaip šeimos susitikimai, bet tikros gastronominės šventės, kupinos gausos ir šilumos pojūčio.
Pasak jos, tokie susitikimai vyko reguliariai ir beveik visada buvo susiję su kepsnių gaminimu. Tačiau kalbama buvo ne apie kokį nors vieną receptą – tai buvo natūralus kaimo gyvenimo tęsinys, kur ūkis aprūpindavo stalą viskuo, ko reikėjo.
„Jie augino ir keturiasdešimt avių, ir penkiasdešimt ožkų, keletą karvių, kalakutų ir netgi kiaulių. Taigi senelis kepdavo šašlykus iš to, kas buvo po ranka“, – pasakoja Anuš.
Šiuose prisiminimuose ypatingą vietą užima jaunas vynas. „Nors jis, žinoma, labai pavojingas: gali taip apsvaiginti, kad mažai nepasirodys“, – juokiasi Anuš.
Lietuvoje gyvenanti moteris prisipažįsta, kad būtent tokie momentai jai kelia didžiausią nostalgiją. Į atmintį grįžta ne tik kepsnių kvapai ar vyno skonis, bet ir naminiai desertai – pavyzdžiui, tortas „Napoleonas“, kurį mama kepdavo švenčių proga.
Ypatingą vietą užima ir šventinis plovas – patiekalas, kurį Anuš gamina per Velykas ir Kalėdas. Jame atsispindi visa armėnų virtuvės esmė – paprastumo ir ritualo derinys.
Pirmiausia atskirai paruošiami ryžiai. Svieste pakepinami džiovinti vaisiai – visų pirma razinos, be kurių, kaip ji sako, „niekaip“. Tada – dar vienas svarbus etapas – lavašas. Jis taip pat pakepinamas svieste, kol pasidengia auksine traškia pluta. Toliau viskas sujungiama: lavašas, ryžiai, razinos, sviestas. Kartais patiekalas kepamas orkaitėje, kur virsta beveik pyragu.
„Be sviesto nieko nepavyks. Tai ne tas patiekalas, kur galima taupyti“, – pabrėžia ji.
Lietuvių kalba: „Aš verkiau“
Lietuvių kalbą Anuš išmoko ne iš vadovėlių, o kasdieniame gyvenime. Ji ištekėjo už lietuvio, kuris kantriai su ja kalbėjo lietuviškai, todėl šeimyninio gyvenimo be šios kalbos nebuvo įmanoma įsivaizduoti.
„Iš pradžių nieko nesupratau. Net verkiau iš nevilties. Bet po dvejų metų jau kalbėjau – su klaidomis, bet kalbėjau ir viską supratau“, – pasakoja armėnė.
Jos metodas – nuolatinė praktika ir drąsa. Klaidos moters nesustabdė, atvirkščiai – tapo proceso dalimi.
Pasak pašnekovės, mokyklos pasirinkimas vaikams buvo akivaizdus: „Vaikai pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Mes gyvename Lietuvoje – kito varianto aš tiesiog nepriimu. Taip turi būti. Namuose mes kalbame armėniškai, o kalbėdami tarpusavyje vaikai pereina į lietuvių kalbą.“
Natūrali kalbinė pusiausvyra laikui bėgant virto kažkuo daugiau. Šiandien Anuš vaikai gyvena keliose kalbinėse realybėse.
„Vaikai moka lietuvių, rusų, anglų ir šiek tiek vokiečių kalbas. O dukra Evangelina eina dar toliau – domisi Baltijos ir Skandinavijos šalių kalbomis. Pavyzdžiui, važiuojame į Estiją – ji pasiruošia ir ten pradeda kalbėti estų kalba. Latvijoje – latvių kalba, Suomijoje – suomių kalba. Aš net pati stebiuosi“, – prisipažįsta pašnekovė.
Ypač ryškiai ši „daugiakalbė visata“ pasireiškė neseniai lankantis Nicoje – šį epizodą Anuš prisimena su šypsena. Ten prie vieno stalo susirinko tarptautinė kompanija: svečiai iš Armėnijos, rusakalbės studentės, italai ir vietiniai prancūzai.
„Sėdime prie stalo, – pasakoja ji, – ir prasideda tikras kalbų spektaklis. Vėliau net pradėjome skaičiuoti, kiek kalbų nuskambėjo tą vakarą – tai ir lietuvių, ir prancūzų, ir anglų, ir italų, ir rusų.“
Jei gastronomijos srityje moteris išmoko prisitaikyti, tai prie klimato taip ir nepavyko priprasti: „Trūksta saulės. Vaisių, kurie noksta saulėje. Bet labiausiai trūksta šilumos. Ne tik oro, bet ir žmogiškosios, pietietiškos šilumos“.
Vis dėlto tai netrukdo jai čia jaustis kaip namuose. „Lietuvą laikau savo antrąja tėvyne. O kartais pagalvoju – galbūt jau esu Lietuvos širdyje“, – sako Anuš.
Tapyba kaip tradicijų tęsinys
Balandžio 25 d. prekybos centre „Panorama“ bus atidaryta vienai menininkų dinastijai priklausančių trijų menininkų – Anuš, jos tėvo Arto ir sesers Arpi – darbų paroda.
Garsus armėnų dailininkas A. Jaralianas (1941–2004) savo paveiksluose pasakojo apie savo šalį, dažnai grįždamas prie armėnų mitologijos, moters ir vyro santykių temos, taip pat prie Armėnijos simbolio – granato.
Anuš ir Arpi darbai ne kartą buvo eksponuojami parodose Jerevano valstybiniame muziejuje, UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje, Berlyne ir galerijoje „Art-o!“. A. Jaralian mirė 2010 m. Vilniuje, būdama vos 33-ejų.
Anuš artėjančią parodą vertina beveik kaip asmeninį pareiškimą – apgalvotą ir emociškai tikslų.
Ypatingą vietą užims paveikslai, kurie dar niekada nebuvo eksponuoti. Menininkės teigimu, sprendimas juos parodyti buvo priimtas ne iš karto: „Turėjau kūrinių, kurių niekada nebuvau eksponavusi. Šįkart pasistengiau juos gražiai apiforminti ir parodyti žmonėms. Nes yra tokių dalykų, kuriuos reikia pamatyti.“
Jos teigimu, žiūrovai iš viso galės pamatyti šiek tiek daugiau nei dvidešimt kūrinių – kamerinę, bet turtingą ekspoziciją. Vienas iš pagrindinių ekspozicijos elementų bus jos sesers Arpi triptikas – darbas, su kuriuo Anuš sieja ypatinga istorija.
„Aš jo nerodžiau gal penkiolika metų. Jį norėjo nupirkti, bet aš nepardaviau. Triptikas sujungia tris vaizdus. Centre – vyro ir moters figūros, tarsi suaugusios su medžiu, – tai gyvas, beveik kvėpuojantis vaizdas. Ten moteris ir vyras tarsi apkabina medį, tarsi tampa su juo viena visuma. Tokia labai stipri, mylinti dvasia“, – sako ji.
Vėliau šią kompoziciją papildė dar dvi drobės – „Vieniša moteris“ ir „Vienišas vyras“. Visus tris paveikslus menininkė sujungė į išbaigtą triptiką.
Parodai suteiktas simbolinis pavadinimas – „Armėnijos spalvos“. Iš tiesų, ji ne tik apie spalvų paletę, bet ir apie atmintį, šeimą bei tą vidinę šilumą, kurią menininkė stengiasi išsaugoti ir perteikti jau čia, Lietuvoje.
