Seimo narys Arūnas Valinskas prieš 13 metų savo žinomiems tėvams pasakė sprendimą: iš užsienio grįžta savanoriškai tarnauti kariuomenėje. Kariuomenės pamokas A. Valinskas sako naudojantis ir šiandien, o vengiančius šaukimo ragina susimąstyti, kad taip iš savęs atima naudingą patirtį.
– Jūs baigėte mokslus užsienyje ir grįžęs į Lietuvą pats pasirinkote kario kelią, būdamas 24-erių. Kodėl ketveriems metams pasirinkote kariuomenę, nors tuo metu pabaigęs kokybišką aukštąjį mokslą tikrai būtumėte lengvai pradėjęs profesinį kelią?
– Tuo metu dar nebuvo šauktinių, visas prisijungimas prie kariuomenės, ypač prie profesionalios tarnybos, vyko savanorišku pagrindu. Nors turėjau galimybių pasirinkti grynai profesinį kelią iš karto, man kaip tik tai buvo priežastis išbandyti kariuomenę. Nuo 16 metų gyvenau užsienyje. Baigiau mokyklą, tada universitetą. Studijų metu taip pat dar į vieną, kitą šalį teko išvažiuoti mokytis. Baigęs universitetą, turėjau nemažai blaškymosi patirties, keliavimo, gyvenimo skirtingose valstybėse, norėjosi išbandyti ką nors naujo. Pagaliau grįžti į Lietuvą.
Aš turėjau interesą – mano mokslai, tarptautiniai santykiai vis tiek kalba apie taiką, apie karą. Paliečiau tas karo studijas ir turėjau tokį berniukišką ar vyriokišką interesą pabandyti iš vidaus, pats pačiupinėti tuos ginklus, bet nesinorėjo ieškoti greitų pakaitalų, nesinorėjo tiesiog ginklo savigynai. Norėjau nepagražintos realybės – nueiti taip, kaip eitų bet kuris kitas žmogus, jei jis sugalvotų prisijungti prie kariuomenės ir iš tiesų tai išbandyti, o ne ieškoti aplinkinių kelių. Žinoma, ateina ir patriotinės priežastys.
– Kaip jūs apibrėžtumėte patriotizmą?
– Aš manau, kad patriotizmas turi daug formų. Žmonės, kurie, pavyzdžiui, sąžiningai moka mokesčius, man atrodo, irgi tam tikra prasme yra patriotai. Žmonės, kurie sukuria sėkmingą verslą ir jį augina, taip pat prisideda prie valstybės išlaikymo, moka mokesčius – tai irgi tam tikra patriotizmo forma. Tuo metu mano patriotizmo išraiška buvo prisijungti prie kariuomenės, mokytis ginti valstybę. Labai dažnai kalbose ar pokalbiuose su mokiniais sakau, kad girdime nusiskundimus, jog valdžia bloga, kodėl aš turėčiau ginti, ką man valstybė davė, ir t. t. Aš manau, kad tai yra truputėlį kreivas mąstymas, nes valstybė nėra kažkokia abstrakcija. Valstybė, visų pirma, yra bendruomenė, ir tą bendruomenę sudarome mes. Kai sakoma: „Kam aš turiu mokytis ginti tą valstybę?“, tai atsakymas paprastas – nes tu esi toje valstybėje, tai tu, visų pirma, mokykis gintis pats.
Karas yra stichija. Jis neklausia. Jeigu jis ateina, tai ar geriau būti bent kiek pasiruošusiam, ar būti visiškai aukai? Aš manau, kad visada geriau būti bent kiek pasiruošusiam. Jei išmokai pirmąją pagalbą teikti, tai irgi jau yra žingsnis ta linkme. Jeigu išmokai su ginklu saugiai elgtis, jau yra pliusas. Valstybė, visų pirma, esame kiekvienas iš mūsų. Tai yra savisaugos instinktas. Valstybėje yra žmonės, kuriuos mes mylime ir kurie mums yra svarbūs. Mokydamasis ginti valstybę, tu, visų pirma, mokaisi ginti save ir savo artimuosius: savo dukras, sūnus, tėčius, mamas – visus žmones, kurie tau yra svarbūs.
– Į kariuomenę nuėjote po to, kai jūsų tėtis buvo Seimo pirmininkas, mama – Seimo narė, atėjote iš tikrai žinomos šeimos. Ar jautėte pavardės svorį kariuomenėje, galbūt net kitokį požiūrį į save?
– Aš manau, kad čia yra dvipusis eismas. Pats niekada neturėjau minčių prašyti išskirtinio statuso ar skųstis dėl to, kad žinoma pavardė ant mano uniformos. Nepaisydamas pavardės, norėjau viską daryti taip, kaip visi. Reikia suprasti, kad kariuomenėje esi su žmonėmis, kurie turi tokias pavardes kaip žymūs žmonės, gal norima juos pasaugoti, kad kas nors netaptų vieša. Nors to nejutau. Bet, kita vertus, jei toks žmogus stengiasi ir pasižymi, tai irgi nebus viešinama, nes nenorima išskirti. Jeigu taip padarysi, tai atrodys, kad tiesiami raudoni kilimai ir nieko jam veikti nereikia. Taigi, manęs nei labai išleisdavo į priekį, nei labai palikdavo už nugaros. Nepajutau, kad į mano pavardę būtų žiūrima kitaip.
– Kaip reagavo jūsų tėvai, kai pasakėte apie savo pasirinkimą – iš užsienio grįžtate į Lietuvos kariuomenę?
– Tėvai žiūrėjo teigiamai. Juos abu tikrai galima pavadinti patriotais, Lietuvą laikančiais širdyje. Bet tai buvo mano paties beprasidedančio laisvo gyvenimo sprendimas. Manau, tėvams buvo džiugu, kad mano sprendimas buvo toks.
– Kas tuo metu jus labiausiai gąsdino?
– Gal tas jausmas, kai važiuoji į visiškai naują aplinką. Tai natūralu. Netgi kai iš mokyklos į universitetą, į kitą miestą persikeli, visada yra natūralu žmogišką disonansą truputėlį įsijungti, nes, galų gale, batus pakeitus jau yra pokytis.
Buvo dar toks dalykas, kuris galbūt sustatė į tam tikrus rėmus, bet aš manau, kad ilgainiui jis padarė ir paslaugą man – kai išėjau į kariuomenę, viešumoje apie tai pasirodė žinia. Ji nuskambėjo tam tikru lygiu. Jau vien eidamas turėjau sau aukštą reikalavimą, bet paskui supratau, kad aš tiesiog privalau atlikti tarnybą. Būdavo, jeigu jau per pirmą savaitę tave palaužia ar jeigu tai neatitinka tavo lūkesčių, tai po savaitės išeini. Supratau, kad ne, šitas variantas man jau jokiomis aplinkybėmis negalimas. Supratau, kad neturiu šitos savaitės. Kas bebūtų, nesvarbu, kiek tai prasilenktų su mano lūkesčiais, turiu likti. Reklama išleista, brolau, turi produktą pateikti.
Iš pradžių nežinai, ko tikėtis. Aš prieš tai nebuvau nei šaulys, nei dalyvavęs kokiose karinėse stovyklose. Gali pasiskaityti, bet vis tiek nežinai, kas laukia. Kambariuose tuomet gyvenome po 10–11, pirmas dvi savaites gauni gerą dozę disciplinos: miegoti devintą, keltis be penkiolika šešios. Supranti, kad dar tris mėnesius šitokia rutina. Visi mėgstame komfortą ir malonumus, o čia staiga taip. Drabužius pasidedi, gauni uniformą, išmoksti lovą klotis, gyveni labai griežtu režimu. Aš manau, kad tai, tam tikra prasme, yra kariuomenės esmė. Iš visiškai skirtingų žmonių paruošti sąveikaujantį dalinį, kuris supranta savo bendrystę. Tai buvo veiksminga. Supranti, kad bus nepatogu, bet eini ir darai po vieną dieną, po vieną žingsnį.
– Gal pamenate kokį kuriozą ar sunkiausią to etapo momentą?
– Įspūdį darė tie pirmieji kartai, pavyzdžiui, granatos metimas, kai galvoje jau išsijungia visi pašaliniai garsai ir trikdžiai. Kartais save nustebini, ypač kai išvažiuoji į pirmas geresnes pratybas. Pabūni tas tris paras miškuose ir pamatai, kad sugebėjai padaryti dalykus, kur, retrospektyviai vertinant, jei būtų kas pasakęs, kad sugebėsi, būsi ir šlapias, ir nevalgęs, ir nemiegojęs, ir bus sunku, bet kažkaip išsivyniosi… Per paprastus kariuomeniškus išbandymus ilgainiui sugebi save nustebinti. Visuma iššūkių, kuriuos tu vienas ar kartu su kitais, geriau ar blogiau, įveiki. Ir vien tai, kad neleidi pasiduoti krūvą kartų iš eilės, yra tas didžiausias turtas, pliusas.
– Ar yra mitų, kurių buvote girdėjęs ar girdite apie kariuomenę dabar, ir juos norėtumėte paneigti?
– Gal buvo tokių baimių, bet jos jau tuomet, prieš 13 metų, buvo mitas, pavyzdžiui, apie smurtą. Mums iškart pasakė, kad taip nebus ir nepatyrėme, kad kokie seni atitarnavę diedai pamuša, nes neva reikia tvirtinti charakterį. Jokiomis formomis jau net tuo metu to nebuvo. Galbūt kas nors discipliną supranta kaip spaudimą, bet su laiku pasidaro labai aišku, kam tai.
Kariuomenė tave pratina ne tik prie nuolatinio buvimo įtampoje ir veiksmo. Ir karas turi labai karštų taškų, bet kartais tai yra ir kantrybės išbandymas. Kartais reikia priprasti ir prie tam tikros nuobodybės, ir sugebėti pripratinti savo protą prie to, kad dabar – sargyba. Kariuomenė pripratina tave ir prie gebėjimo tiesiog iškęsti net ir tam tikrus nuobodžius epizodus. Esmė, kaip tu sugebi susitvarkyti su pasikartojimu ir nepalūžti. Kartais reikės naktį sėdėti ir žiūrėti, žvalgyti, ar pas tave neateina priešas. Tai nuobodu ir tam reikia sugebėti išlaikyti dėmesį. Tai svarbu ir sunku, ypač šiais laikais, kai mes esame pratę prie tiktokinių penkių sekundžių greitų nesąmonių, kai šeriame smegenis greituoju maistu. Bet tai yra būtina, nes kare reikia gebėti susitvarkyti su tuo faktu, kad tu nežinia, kiek mėnesių sėdėsi apkasuose, ten gal nelabai daug ko įvyks ir reikės neišprotėti.
– Kario kelią pasirinkote dar iki šauktinių grąžinimo. Ką pasakytumėte jaunuoliams, kurie bijo būti pašaukti ir gal net strateguoja, kaip to išvengti?
– Žmonės iš esmės vengia išsiugdyti įgūdžius, kurie paskui padės jiems patiems išsaugoti savo gyvybę. Galima to vengti ir sakyti, kad tai sunku. Bet būtent todėl įgūdžiai, kurie yra ugdomi tokiomis aplinkybėmis, bent kiek pasimuliuoja realybę. Tu juk negali tiesiog nusipirkti granatų ir pažiūrėti, kaip jausiesi po sprogimo. Tu to niekada nepadarysi. Kariuomenė irgi niekada nepadarys tikro karo, ir ačiū Dievui, kad ne. Bet kariuomenė bent jau tave įstato į tam tikrus rėmus, tau leidžia pabūti tose aplinkybėse, kurios turbūt arčiausiai to, kas gali būti. Tokie žmonės iš esmės iš savęs atima tam tikrus įgūdžius ir gebėjimą save apsaugoti. Tai – netoliaregiška. Išmokęs ginti save, gali apginti ir kitą. Tad vengti tarnybos – ne tik netoliaregiška, bet ir neatsakinga. Kariuomenė yra labai gera patirtis. Gera ne laimės prasme, bet ta, ką tu ten patiri ir kur save pamatai.
– Kokias pamokas iš kariuomenės dar šiandien pritaikote kasdienybėje?
– Buvo momentų, kur prisimeni tą savo jausmą: kas čia per nesąmonė? Šlapia, valgyt noriu, Dieve mano. Bet dabar suprantu, kad vis tiek perlipu sunkumus. Gyvenime visada susiduri su situacijomis, kurių nenori daryti: nenori eiti į tą darbą, nenori rašyti projekto. Yra krūva tokių pat situacijų. Kariuomenė tave ugdo. Nenori – reikia. Man buvo kitaip, bet dabar kariuomenė per devynis mėnesius tau sukuria koncentratą situacijų, kurios iš esmės gyvenime kažkur bus panašios.
– Auginate dukrą. Ar palaikytumėte ją, jei ji norėtų būti kare?
– Galvoju apie dukrą. Kai matai Ukrainoje vaizdus, kaip vaikai žūsta, truputėlį net automatiškai išsijungia smegenys… Tai toks siaubas. Bet aš remiuosi tuo, kad, na, ateina karas. Kartais netgi moterims yra blogiau. Mes puikiai žinome Bučos, Irpinės scenarijus, kaip elgiamasi su belaisviais, kaip elgiamasi su moterimis. Priešas greičiausiai ir būtų toks, kuris yra absoliutus civilizacijos ir bet kokio žmogiškumo priešas.
Visi norime, kad mūsų vaikai būtų saugūs ir mums baisu pagalvoti apie juos kare. Bet aš tada pagalvoju apie tą patį vaiką kare su tais dviem pasirinkimais: mokėti apsiginti arba būti auka. Ir aš norėčiau, kad mano vaikas, mano dukra ar sūnus, jeigu man pasisektų ir turėčiau ir sūnų, kad vaikas tame kare, kuris neklausia ir tiesiog ateina, būtų bent kažkiek jam pasiruošęs.
Aš geriau jausčiausi žinodamas, kad mano vaikas bent kažkiek tam yra pasiruošęs, jeigu reikės, gal ir ginklą mokės paimti. Jeigu reikės, žinos kariuomenės laipsnį, žinos, kaip, kur, kas vyksta ir bus tame dalyvavęs. Žinos, kaip sužeistajam pagalbą suteikti. Yra daug scenarijų. Bet kariuomenė tik sustiprina fizine ir psichologine prasme.
