Dėstytojai, tyrėjai dr. Viktorijai Voidogaitei apibūdinimas „buvusi vienuolė“ skamba keistai – ji vienuolyne praleido apie 20 metų ir jai neatrodo, kad dabar viskas nusibraukė. Visgi su šiuo gyvenimo etapu ji atsisveikino ir LRT.lt papasakojo apie išgyvenimus pasitraukiant iš Nukryžiuotojo Kristaus seserų bendruomenės ir savo naują gyvenimą. Pasak jos, daugelis spėja, kad dabar ji pagaliau jaučiasi laisva, bet tai netiesa – laisva ji jautėsi ir būdama susaistyta įžadų, tačiau dabar ji tikrai jaučiasi gyvenanti tiesoje.
– Ar galima sakyti, kad dabar jūs gyvenate tarp Lietuvos ir Italijos? Ir ką šiuo metu veikiate?
– Taip, gyvenu tarp Lietuvos ir Italijos. Dalį laiko dėstau nuotoliniu būdu Vilniaus universitete, o pati netrukus baigsiu studijas Romoje, Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. Tačiau Vilniuje dėstau ir gyvai, tuomet grįžtu čia.
Pirmame semestre dėsčiau įvairių specialybių pirmakursiams, kurie pasirinkę pedagogikos gretutines studijas, įtraukiojo ugdymo discipliną. Antrame semestre turime praktiką, taip pat dėstau visiškai naują dalyką apie įtraukiojo ugdymo problemas – tai ir man pačiai labai įdomu, mokomės kartu.
O Romoje stažuojuosi, baigusi doktorantūrą. Ši stažuotė skirta tiems, kurie jau apsigynę disertaciją ir nori pagilinti žinias. Man labai patinka Vilniaus universitetas, bet savame universitete tokios stažuotės rinktis negalima – pamaniau, jeigu ne čia, tuomet studijuosiu užsienyje.
Romoje mes su komanda tyrinėjame skirtingus dalykus ir viską kartu aptarinėjame. Mano tema yra apie migrantų vaikų (tų, kurie atvyko per Baltarusijos sieną) situaciją Lietuvoje.
– Ar gyvenimas tarp dviejų šalių nevargina?
– Prie to reikia įprasti. Ką tik buvau Italijoje, bet prieš Knygų mugę grįžau į Lietuvą, dalyvausiu joje, dėstysiu universitete ir po pusantros savaitės vėl grįšiu į Italiją. Pernai buvo susiklostę ir taip, kad tyrimo duomenis vienu metu analizavau Afrikoje.
Iš pradžių jautiesi keistai, kai vis esi lėktuve, viešbutyje ar dar kažkur, ten ir dirbi, o į tikrus namus po darbo negrįžti ir apskritai tų namų neturi. Na, Lietuvoje yra mano namai psichologine prasme, ten mano artimieji, mamos namuose laikau savo daiktus, kurių nedaug teturiu, bet ir ten nėra mano tikrieji namai. Kur reikės apsistoti, kai baigsis visi projektai, – atviras klausimas.
Tiesa, dabar pasaulis toks globalus, kad jei prireikia kokio kremo, jį nusipirksi parduotuvėje daugelyje šalių. Tik štai burokėlių Italijoje parduotuvėse nerasi – kai vasarą užsimanai šaltibarščių, reikia šeštadienį eiti į turgų.
– Kaip palygintumėte, kaip jaučiatės, būdama tarp lietuvių, o kaip – tarp italų?
– Per atstumą galvojant apie Lietuvą mane ypač džiugina žmonių solidarumo jausmas, kurio mes patys kartais nepastebime. Štai jei kalbame apie protestus Italijoje – ten žmonės ateina ir padaro kazino, tai yra betvarkę: ką nors užblokuoja, nuverčia, paskui nevažiuoja traukiniai ar dar kažkam būna pakenkta.
Lietuvoje protestai vyksta demokratinėmis priemonėmis, čia aiškiai išreiškiamas nesutikimas su esama situacija ir tai daroma kultūringai, be provokacijų. Manau, karštakošiams pietiečiams yra ko pasimokyti iš lietuvių.
Gal lietuviai laiptinėje ir nesisveikina, nesikalba tarpusavyje, bet jeigu kaimynas paprašys pagalbos, daugelis bus pasiruošę padėti. Mes tikrai solidarūs. Kai savanoriams mokytojams kelionėms pas Rukloje uždarytus vaikus reikėjo surinkti pinigų degalams, surinkome visiems metams reikiamą sumą per 45 minutes.
Lietuviai yra ne kalbėtojai, o darytojai. Ir mane tai tikrai žavi.
– Ar jūs su vienuolyste jau visiškai atsisveikinusi, ar galbūt dar turite teisę grįžti?
– Turiu tokį raštą, kuriame parašyta, kad nebepriklausau bendruomenei ir esu atleista nuo įžadų, vadinasi, gyvenu įprastą gyvenimą be galimybės sugrįžti į pašvęstąjį. Tad, galima sakyti, įvyko skyrybos.
Man tai buvo labai brangus gyvenimo etapas ir už tai jaučiu didelį dėkingumą – visgi bendruomenės dalimi buvau 20 metų.
– Taigi galima sakyti, kad jūs – jau buvusi vienuolė?
– Manau, su žodžiu „vienuolė“ ar „kunigas“ keistai skamba žodis „buvęs“ – ta patirtis lieka visam gyvenimui. Man tai buvo labai brangus gyvenimo etapas ir už tai jaučiu didelį dėkingumą – visgi bendruomenės dalimi buvau 20 metų.
– Turbūt buvo labai sunku apsispręsti, kad traukiatės?
– Skyrybų istorijos paprastai susijusios su stipriais emociniais išgyvenimais. Bažnyčioje nemažai bendravau su išsiskyrusiais žmonėmis – na, kartais jie tiesiog nelabai turi su kuo pasišnekėti, tad jaučiu tą bendrystę.
Mano išėjimas vyko palaipsniui – su bendruomene nebegyvenu jau ilgiau nei metus, o paviešinome tai vėliau. Dabar, žvelgdama atgal, matau, kad viskas vyko palaipsniui, nors, kai pradedama judėti link skyrybų, pradžioje juk negalvoji „dabar mes skiriamės“, galvoji, kad reikia spręsti problemas. Jas sprendi, sprendi, o tada kyla klausimas, gal būtų sąžininga užbaigti santykius, nes nebegali jiems suteikti nieko gero.
Žodžiu, praėjo laiko, kol pamačiau, kad turiu trauktis. Sulaukiau bendruomenės – dabar jau buvusios – palaikymo. Nebuvo pykčių, konfliktų, mane tikrai suprato ir seserys liko mano draugėmis.
– Sakote, kad skyrybos vyko gražiai, bet jūsų balse vis tiek galima pajusti nuoskaudą...
– Kai kalbame apie skyrybas su geru žmogumi, visuomet kalbame apie didelį pralaimėjimą. Buvau įsipareigojusi visam gyvenimui ir to neištesėjau. Gali tai vadinti kitu etapu ar dar kažkaip, ir visgi išsiskirti po 20-ies metų yra pralaimėjimas.
Nesu dėl to panirusi į graužatį – konstatuoju faktą, kad pralaimėjau, o dabar reikia eiti pirmyn. Žmonės vis klausia, ar aš dabar jaučiuosi labai laisva, bet aš laisva jaučiausi ir būdama bendruomenės dalimi.
– Bet ar tos laisvės neatsirado daugiau?
– Tiek, kiek jos turėjau, man tikrai užteko. Laisvę vienuolyne gali pajusti tie, kuriems reikia tylos apmąstymams ar tam, kad galėtų rašyti. Daugiau laisvės dabar jaučiu tik dėl to, kad sąžiningai pripažįstu, kur esu ir kur – ne. Dabar yra taip, kaip iš tikrųjų yra.
– Ar galima sakyti, jog pasitraukėte iš vienuolyno todėl, kad norėjote daugiau laiko skirti moksliniam darbui?
– Aš jums kasdien į šį klausimą atsakyčiau skirtingai – vieno aiškaus atsakymo nėra. Priežasčių buvo įvairių, jos logiškai susidėliojo į tai, kas nutiko. Vienos aiškios priežasties nebuvo, nebuvo ir taip, kad jos kaupėsi į visumą tol, kol neatlaikiau, tiesiog lėtai įvyko metamorfozė.
– Ar tikėjimas jūsų gyvenime ir dabar užima svarbią vietą?
– Galima sakyti, kad išėjau su Dievu širdyje. Tiesiog kai Dievas pirmoje vietoje – tada viskas yra savo vietoje.
– Su kokiomis nuotaikomis atvyksite į Knygų mugę?
– Knyga jau atspausdinta, man telieka atskristi, apsivilkti suknelę, susišukuoti plaukus ir nusiteikti atsakinėti į klausimus „ko gi tu išėjai iš to vienuolyno?“. Na, kiek ironizuoju, o susitikimas su skaitytojais man tikrai labai brangus. Labai noriu pabendrauti, kartu pasijuokti ar, jeigu reikia, paverkti.
– Kokiems žmonėms skirta jūsų knyga „Miesto dykuma“?
– Ji yra labai įdomios struktūros. Iš esmės joje kalbama apie vienumos ir vienatvės fenomenus – yra šiek tiek jų analizės per žmonių istorijas, jie man leido jas papasakoti. Yra ir mano patirties, ir kitų istorijų, nutikusių šalia to, apie ką rašau, tad knygoje yra ir linksmų, ir skausmingų nutikimų, ir analizės, ir teorijos, na, ir literatūros sąrašas gale yra.
Knygoje išryškėja supratimas, kad vienatvė ar vienuma vienaip ar kitaip yra kiekvieno iš mūsų patirtis.
– Kas yra vienatvė, žino visi, o kaip jūs apibūdintumėte vienumą?
– Kartais jos yra beveik sinonimai, o kartais ryškiau išsiskiria. Vienatvė yra kiekvieno patirtis, juk gimstame po vieną (na, dvynukai gimsta kartu, bet paskui turi atsiskirti) ir iškeliaujame anapus labai vieniši, o tarpuose yra ir daugiau patirčių, kai išgyvename vienatvę. Ji atveria mūsų trapumą, kuris gali išgąsdinti. Bet jei neišsigąsti, supranti, kad tai yra tikrovės dalis, o kitas žmogus nėra priemonė vienatvei užpildyti.
Vienuma gali ateiti tuomet, kai pagaliau užmiega maži vaikai ir turi dar valandėlę laiko pasidžiaugti ramybe. Arba aš ja mėgaujuosi anksti ryte – keliuosi anksti, geriu kavą (tą pradėjau daryti Italijoje – neatsilaikiau) ir pradedi girdėti jau vasarį čiulbančius sugrįžusius paukščius. Tą jautriai išgyvenu ir džiaugiuosi sau viena, kol kaimynai dar neatsibudę ir iš Lietuvos dar niekas nerašo žinučių.
Vienuma tinkama ir melstis, bet ji gali būti ir visiškai nedvasinga – tarkim, kai nusiperki batus, apie kuriuos galvojai dvi savaites, o tada eini namo sau viena ir jautiesi patenkinta – kaip visgi gerai...
– Ar galite atsiminti tokį etapą, kai pati išgyvenote labai slegiančią vienatvę?
– Taip buvo, kai viena važiavau per antrą kovido bangą į Ruklą, į pabėgėlių stovyklą. Buvau viena, nes daugiau žmonių neįleido, manęs laukė susitikimas su vaikais, kurie ten buvo su šeimomis įkalinti be priežasties, tai buvo žmonės, kirtę sieną iš Baltarusijos pusės. Vežiau tiems vaikučiams visokių daiktų – jie ten buvo uždaryti be jokio medelio – ir galvojau, kaip jiems reikia neišprotėti, ten uždarytiems.
Nežinojau, ar esu pasiruošusi tam susitikimui, ir jaučiausi labai vieniša ir bejėgė prieš sistemą, kuri elgiasi su žmonėmis neteisingai. Tas nevilties jausmas man labai įstrigo.
– Turbūt atsimenate ir tai, su kokiomis nuotaikomis grįžote atgal?
– Susitikimas praėjo gerai, vaikus atlydėjo mamos ir draugiškai praleidome popietę, pasikalbėjau ir su apsaugos darbuotojais, jie padėjo man susinešti dėžes – grįžo pojūtis, kad Dievas visgi žmonėmis rūpinasi.
Tiesa, po to savaitę sirgau kovidu, bet baisesnis buvo tas pojūtis, kai jautiesi vienišas ir bejėgis prieš sistemą.
– Ar jūsų knyga tiktų vienatvę kasdienybėje išgyvenantiems, bet sudėtingų filosofinių apmąstymų neskaitantiems žmonėms?
– Manau, ji tinka skirtingiems žmonėms. Jei norėtumėte pasikalbėti su manimi apie vienatvę, tai tikrai tiktų apie ją ir skaityti. Nuolat girdžiu komentarų, kad net ir mokslinius tekstus aš rašau paprastai, taip, kad būtų suprantama kiekvienam. Buvo keletas žmonių, kurie, perskaitę mano knygą „...ir tarp puodų vaikšto Dievas“, sakė, kad tikėjosi iš manęs solidesnio, labiau religinio turinio.
