Vilnietė Inga Filipovič pasakojo, kad, kai praėjusių metų gegužę buvo renkamas naujasis popiežius, tiksliau, tada, kai jis paaiškėjo ir pasirinko sau vardą – Leonas XIV – jai kažkodėl atėjo į galvą mintis: „Su juo tai norėčiau susitikti.“ Ir jau netrukus, šių metų sausio 21 d., dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių jai išties pavyko tą padaryti.
Negalią nuo mažens turinti Inga palaiko ryšius ir keliauja kartu su Lietuvos maltiečiais, bet pas popiežių nuvyko netgi ne maltiečių, o savo bičiulės dainininkės Giedrės, su kuria repetavo vienam spektakliui, dėka.
„Tądien su draugais švenčiau savo gimtadienį, ir man paskambino Giedrė (apie gimtadienį ji nežinojo, iš feisbuko buvau jį ištrynusi, kad pamatyčiau, kas mane atsimena iš tikrųjų). Ji paklausė, ar esu tikinti, ir aš atsakiau, kad taip. Tikiu, kad tikrai yra kažkas daugiau už gamtą, už chemiją ir fiziką. Juk mes į žemę ateiname nekviesti, nelaukti (joks žmogus pats nepasirenka, kad gims), ir aš tikiu, kad kažkas aukštesnio už mus tikrai tą prižiūri. Tada draugė paklausė, ar norėčiau susitikti su popiežiumi, ir aš atsakiau, kad taip“, – pasakojo Inga.
Ji su Giedre susiskambino ir kitą dieną, ir ši papasakojo, kad popiežius yra paskelbęs savotišką konkursą tiems, kurie nori su juo susitikti. Jis pastebėjo, kad į susitikimus atvyksta daug žmonių, kuriems palaiminimas neatrodo reikšmingas, jiems tiesiog norisi turėti selfį su popiežiumi ir tuo pasipuikuoti. Tad jis paskelbė, kad tie, kurie nori su juo susitikti, rašytų motyvaciją, kodėl jiems svarbus jo palaiminimas.
„Man jo tikrai norėjosi, juk mano sveikata nėra gera ir mano liga progresuojanti, tad gali būti dar blogiau. Draugė pasiūlė apie tai parašyti popiežiui, atsakiau, kad dabar kompiuteriu beveik nesinaudoju, nes mano regėjimas nusilpęs – tad sutarėme, kad ji parašys už mane. Ir po poros savaičių sulaukiau žinios, kad mane (ir tos draugės mamą, kuri taip pat sėdi vežimėlyje ir yra daug iškentusi) atrinko, tad sausį važiuojame pas popiežių!“ – atsiminė Inga.
Kelionėje ją lydėjo gera draugė Ramunė. Jos nuskrido į Romą, kur jau buvo Giedrė su savo mama. Kitą rytą ši ketveriukė traukė į audienciją pas popiežių.
„Audiencijų salėje žmonių buvo daug, keli tūkstančiai. Mes ėjome pro įėjimą šone, visur stovėjo atitinkamai apsirengę popiežiaus sargybiniai, kurie pagarbiai sveikinosi – man tai pasirodė kaip kokioje pasakoje“, – dalijosi įspūdžiais Inga.
Ji su drauge, kaip ir kiti žmonės su vežimėliais, atsisėdo trečioje eilėje. Į salę atėjęs ir tuojau audienciją pradėjęs popiežius pradėjo nuo žmonių iš pirmųjų eilių palaiminimo – jie patys laiptais užlipdavo ant scenos. „Aš dar susirūpinau, kaip mums reikės užlipti ant tos scenos, draugė pastebėjo, kad yra keltuvas – bet, kai atėjo mūsų eilė, popiežius nusileido iki mūsų“, – pasakojo Inga.
Leonas XIV ėjo palei susirinkusiųjų eilę, trumpai šnektelėdamas ir juos laimindamas, o iš jų dar gaudavo simbolinių dovanėlių. „Keli vaikinukai, mačiau, jam įteikė automobilio modeliuką, nežinau, ką tai simbolizavo. Aš jam buvau nupynusi trispalvę juostelę, kurią ketinau užrišti ant rankos, bet jis ją paėmė, atsakęs, kad negali ryšėti tokių aksesuarų“, – atsiminė Inga.
Popiežius prie jos priklaupė ir trumpai šnektelėjo (angliškai, Ramunė vertėjavo). „Aš jam pasakiau, kad Lietuvoje jau svečiavosi du popiežiai, labai norėtųsi, kad ir jis pas mus atvyktų – juk Lietuvos žmonėms tikrai reikia jo palaiminimo ir ne visi gali gauti tokią galimybę atvykti pas jį patys, kaip aš. Jis atsakė, kad žinos, jog Lietuvoje yra laukiamas“, – pasakojo Inga.
Visas pokalbis ir palaiminimas truko trumpai, tačiau, pasak Ingos, kai popiežius su ja kalbėjosi, žiūrėdamas jai į akis ir laikydamas už rankų, buvo apėmęs labai geras jausmas ir atrodė, tarsi jiedu būtų pažįstami jau 100 metų.
Kai Inga su drauge pajudėjo iš salės, kai kurie žmonės, matę, kad ji gavo popiežiaus palaiminimą, tiesė į ją rankas. Po to jos dar pavaikštinėjo po Vatikaną, užsuko į Šventojo Petro baziliką, nuėjo prie Jono Pauliaus II kapo. „Ten mes su Ramune nė nesitarusios susiėmėme už rankų, kaip kad pratę daryti maltiečiai, kai kalba „Tėve mūsų“, ir labai nuoširdžiai, iš širdies, pasimeldėme“, – atsiminė Inga.
Geros emocijos, kai atsimena susitikimą su popiežiumi, ją apima ir dabar, grįžus į Vilnių. O kai kam nors pasakojo apie tą susitikimą, akyse kažkodėl pradeda kauptis ašaros.
Ar moteris tikisi, kad Leonas XIV apsilankys Lietuvoje? „Jam tik 70 metų, laiko jis turi, tad, manau, per savo kadenciją ras laiko ir atvykti į Lietuvą. Juolab kad jokia kita šalis neturi Kryžių kalno, kaip mes“, – pastebėjo Inga.
