Dainininkė ir muzikos pedagogė Rosita Čivilytė dalijasi savo kelio į ramybę nuotrupomis – palikusi sceną ji patraukė pedagogikos keliu. Jame atlikėja tikina suprantanti vis daugiau apie save ir savo praeitį: mokosi susitaikyti su sunkiomis gyvenimiškomis patirtimis, sutikdama vaikus, sutinka ir mažąją save, kurią vis nori apkabinti ir patikinti, kad ateityje bus tik lengviau.
– Kas tavo vidiniame pasaulyje veda tave į priekį?
– Pedagoginis darbas atvėrė man akis, atvėrė man tam tikrus kelius ir detales. Patarinėti kitam yra labai paprasta ir lengva, tarsi turiu tokį gebėjimą pamatyti kitame jo prigimtines savybes, nepadarytų darbų sąskaitas, dalykus, kurie dar nėra realizuoti. Manau, kad žmonės pas mane ateina būtent dėl to. Kartais pirmoji pamoka yra reikalinga tik tam, kad suprasčiau, kaip žmogus gyvena ir apie ką jis galvoja. Kiti ateina nusiteikę matematiškai, jie žino, ko nori – tai yra paprasčiausias uždavinys. Dažniau nutinka taip, kad žmogus pasuka kitais keliais, nei tikėjosi – tai nėra paprastas procesas.
Tame procese aš atrandu ir save, ypač tada, kai ateina mažyliai. Aš juose matau savo praeitį, linkėjimus iš vaikystės. Aš visada buvau labai jautri ir dabar esu, bet esu padariusi daug namų darbų – nenoras jaustis sunkiai, prisiminus praeitį, mane privertė vaikystę pastatyti ant tokios lentynėlės, kuri nebūtų man našta. Pedagoginis darbas man padėjo atrinkti geriausius atsiminimus iš vaikystės.
– Ar praleisdama daugiau laiko su vaikais pradėjai gilintis į savo vidinį vaiką?
– Taip, jei anksčiau ta maža mergaitė, susidūrusi su problemomis, verkdavo, tai su laiku ji suprato, kad tai mažai mergaitei reikia pasakyti, kad ji jau suaugo, ji jau turi išminties ir ta išmintis padės išgyventi. Tam reikia nugyventi pusę gyvenimo – niekas man nesufleravo, kaip reikia tvarkytis su savimi, neturėjau gerų pavyzdžių. Mano mamytė buvo meniškos pakraipos, bet ji neleido sau daryti to, ką draudė jos tėvai. Tėtis, kaip suprantu, turėjo labai skaudžių patirčių.
Mes kalbamės tik dabar, jis pradėjo atsiverti tik sulaukęs 80-ies metų. Mes su dukra sėdėdavome ir verkdavome jo besiklausydamos. Jo mamą nušovė jo akivaizdoje, jis liko vienas, užaugo su tolimais giminaičiais. Jis dešimties metų pats iškasė šulinį – manau, kad buvo išnaudojamas. Daug metų apie tai jis tiesiog negalėjo kalbėti, dabar gali, bet su ašaromis.
Nenoras jaustis sunkiai, prisiminus praeitį, mane privertė vaikystę pastatyti ant tokios lentynėlės, kuri nebūtų man našta.
– Ar tu turi sielos draugų, su kuriais gali kalbėtis apie savo gilumas?
– Turiu keletą draugų, kuriems galiu išduoti pusę informacijos, jie pakelia pusę, bet kitos pusės nenoriu užkrauti – tai būtų per didelė našta. Aš turiu vidinį užtaisą, kuris man sufleruoja, kaip jaustis, aš nemoku tam pasipriešinti. Aišku, kartais matau save iš šono, galvoju, kodėl esu tokia emocinga, ar negalima paprasčiau, daug kas manęs to prašydavo – net studijų metu. Aš negalėjau paprasčiau, nors jaučiuosi, kad ir taip esu save susimažinusi, įdėjusi save į rėmus, kurie mane spaudžia.
– Kaip tu matai scenos gyvenimą, ar jame yra tiesos?
– Ten yra visko, ten kiekvienas atsineša savo istoriją, savo baimes, netektis, realizacijas, tai yra gera platforma pasakyti pasauliui, ką tu nori pasakyti. Jei tik moki išnaudoti tą platformą, joje gali užsimegzti gražūs ir geri dalykai. Tačiau tuo pačiu gali užsimegzti ir nusivylimas savimi.
– Kuo žmonės nusivilia nulipę nuo scenos?
– Dažniausiai artimieji ir draugai sudeda nepakeliamų lūkesčių, kuriuos reikia išpildyti ant scenos. Kai žmogui nepavyksta to padaryti, jis nusivilia savimi. Žmonės užstringa dėl baimės atrodyti ne taip, padaryti kažką ne taip, nuvilti kitus. Geriau nuvilti save – tai bent yra pamoka, iš kurios gali kapanotis. Dainavimas dėl kitų yra sudėtinga našta, ypač jauniems žmonėms.
– Ko reikia, kad asmenybė galėtų realizuotis?
– Drąsos. Tu gali nusišnekėti, gali klysti, bet ir tam reikia drąsos.
Turiu keletą draugų, kuriems galiu išduoti pusę informacijos, jie pakelia pusę, bet kitos pusės nenoriu užkrauti – tai būtų per didelė našta.
– Ką tu jauti už savo asmenybės sienų? Ką tu jauti viduje?
– Aš nebenoriu įsileisti svetimo žmonių skausmo. Tas, kuris manipuliuoja, negerbia, nori sumenkinti tam tikrose situacijose, nenusipelno pažvelgti į vidų. Tu supranti, kad tai yra jų neišspręstos problemos, kurias jie nori nuo savęs nusimesti – nešioti problemas yra sudėtinga. Aš tikrai atsirandu šalia tokių žmonių, ypač jei jie mane kažkuo liečia: darbu, meile. Kai tu turi atpažinimo mygtuką savyje, gali atpažinti, su kuo tau nereikia užsilikti, jei įdėmiai klausome, ką mums sako žmonės, galime atpažinti tai, kas mums yra nepriimtina. Kartais nutinka mandagūs atsisveikinimai, kartais nebūtinai mandagūs.
Kuo toliau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad mes arba traukiame žmones, arba juos stumiame. Pažįstu žmonių, su kuriais dirbu daug metų, bet mes bendraujame labai mažai, pastebiu, kaip jie mane pamatę nemato poreikio kalbėtis – ir valio. Aš darau tą patį (...). Išmokau atsirinkti žmonės, kurie jaučia, ką kalbu, girdi, ką kalbu.
Aš nebenoriu įsileisti svetimo žmonių skausmo.
– Ką tu sau leidi, ko tavo tėvai galbūt sau negalėjo leisti?
– Aš leidžiu sau nebedirbti tada, kai nebereikia. Mano senas modelis manė varė eiti ten, kur kviečia, dainuoti su bet kuo, kas pasiūlo.
– Kaip tu atsirenki, kas yra tavo?
– Aš sakau, kad mano gyvenimo tarpsnis iki 40-ies yra vienas ir po 40-ies yra kitas. Aš sustabdžiau savo dainavimo veiklą, susikūriau darbo vietą, kurioje galėčiau gyventi virš vandens, ir taip prasidėjo mano didžioji kelionė. Aš prisikasiau prie savo vidinio skaudulio, užduodu sau klausimą, kaip aš jį tiek laiko nešiojausi. Dabar suprantu, kad to atsikratyti nėra įmanoma, smegenys yra pritvinkusios praeities, bet tai galima paversti patogesniu požiūriu į praeitį.
– Kas tau padėjo palengvinti tavo prisiminimus?
– Meditacija buvo niša, prie kurios anksčiau nebūčiau priėjusi. Į meditaciją nuėjau netikėtai, sutikusi seną pažįstamą, panorau susipažinti su meditacija. Džiaugiuosi, kad išmokau bazinių pamokų, išmokau atjungti savo mintis ir pasisavinau tą būklę (...). Man atrodo, kad mes tik galvojame, kad viską galime susireguliuoti patys, bet kiekvienas turime kompiuterį, kuris generuoja idėjas, su kuriomis vėliau reikia ramiai susitvarkyti.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše:
