„Aiškiai apsibrėžiau, ko noriu ir tikiuosi, o ko neštis į kitus metus nebenoriu“, – LRT.lt sako atlikėja Paulina Paukštaitytė, kurios asmeniniai Naujieji ateina kiek anksčiau – per gimtadienį gruodžio 22 d. Šiemet – 25-ąjį. Pastarieji metai Paulinai įsimins kaip labai ypatingi, proveržio karjeroje ir gražių progų asmeniniame gyvenime metai: prieš kelis mėnesius ji prisiekė amžiną meilę atlikėjui Viliui Popendikiui, kuris yra ir jos bendražygis muzikiniame kelyje.
– Prie kulminacijos artėja vienas gražiausių metų laikotarpių, kai susitiksime prie švenčių stalo. Ar atlikėjų darbymečio įkarštyje spėjote pasidžiaugti tuo magišku laukimu?
– Spėjau, iš tiesų gruodis man visada labai ypatingas – nors anksti temsta, aplink tiek daug šviesos, lempučių, džiaugsmo, ateina pačios mėgstamiausios metų šventės, o jų išvakarėse – ir mano gimtadienis. Todėl šis mėnuo man siejasi ne tik su darbymečiu, bet ir su vienų mano metų užbaigimu ir kitų pradžia.
Tiesa, gimtadienių niekad nešvęsdavau, nors šiemet apėmė noras šią progą paminėti. Taip pat jau galvoju apie šventes, jas sutinkame labai tradiciškai, kartu su šeima.
Kūčioms važiuojame į Marijampolę pas mano artimuosius. Močiutė visuomet pati pasirūpina vakariene ir kitų pagalbos nepriima, net kūčiukus kepa pati. Jie ir aguonpienis – mano mėgstamiausi Kūčių valgiai. Kalėdas paprastai sutinkame pas vyro šeimą Alytuje, kur jaukiai susibūrę kartu išpakuojame dovanas. O per Naujuosius koncertuosiu, taigi būsiu su savo klausytojais ir muzika.
– Baigiasi jums labai sėkmingi metai, savotiško lūžio karjeroje, proveržio metai. Jaučiate tą pakilimą?
– Jaučiu, to link ėjau kone dešimtmetį. Muzikinį kelią pradėjau labai anksti, būdama 15–16 metų jau profesionaliai žengiau į sceną, išleidau pirmąją savo dainą. Per tuos metus įdėta labai daug užkulisinio darbo, kurio niekas nemato, labai daug pastangų. Visada stengiausi tobulėti ir atkakliai to siekiau, siekiu ir sieksiu. Ir turbūt čia svarbiausia taisyklė – laimi tie, kurie daug dirba.
Be to, niekada nesitelkiau į pašalinį triukšmą, kurio aplink labai daug, tiesiog visada žinojau, kodėl esu muzikoje, kodėl ją myliu ir sąmoningai pasirinkau eiti šiuo keliu. Ne paslaptis, kad niekada neturėjau ir man atstovaujančios vadybos, tuo rūpinasi mano vyras, taigi galima sakyti, kad su jo pagalba viską kūriau pati. Kaip ir kiekviename darbe, šiame taip pat būna ir gerų, ir blogų dienų, iššūkių ar kliūčių, ypač sunki pradžia, bet kaskart stojiesi ir renkiesi ne triukšmą ar stovėjimą vietoje, o ėjimą į priekį.
Ir šie metai išties buvo savotiško proveržio metai. Labiausiai tai pajaučiau matydama, kiek klausytojų ateina į mano koncertus. Kiekvieną kartą, kai išparduodami visi bilietai, suprantu, kad žmonėms įdomi mano kūryba. Tai labai didelis apdovanojimas ir įrodymas, kad viskas, ką tiek metų dariau, turi prasmę ir pagaliau galiu matyti apčiuopiamą rezultatą. Juk iš tiesų dažniausiai viskas, ką atlikėjas gauna, yra skaičiai įvairiose muzikos klausymosi platformose, bet visai kas kita matyti susirinkusius klausytojus.
– Beje, šiemet išleista daina „Pasilik praeity“ tapo vienu klausomiausių šių metų hitų.
– Įdomu tai, kad dainos klipui didelio biudžeto neturėjome. Kadangi prieš jos išleidimą buvome Niujorke, tiesiog nusipirkau nebrangią kamerą, prisitvirtinau ją ir vaikščiojau po miestą. Taip atsirado klipas. Nors pati to nesitikėjau, dainai pasirodžius, ji tiesiog sprogo ir žmonės ją labai pamilo. Taip jau kartais būna – atrodo, nieko per daug nesitiki, o daina tampa tokia klausoma... Nepaaiškinsi tokių momentų.
– Užsiminėte, kad niekada neturėjote vadybos. Viena vertus, patyrusi vadyba labai praverčia, bet kartais vadybos ir atlikėjo požiūriai išsiskiria, o tada išsiskiria ir keliai. Jūsų vadyba pastaraisiais metais rūpinasi vyras, atlikėjas Vilius Popendikis, su kuriuo ir visą kelią nuėjote kartu. Taigi turite iššūkių, bet ir prabangą daryti, kaip norite?
– Žinoma. Nė vienas kelias nėra geresnis ar blogesnis, abiem atvejais yra įvairių rizikų, tiesiog mano kelias yra toks. Kuo daugiau žmonių, balsų ir nuomonių aplink tave, tuo sunkiau išgirsti savo vidinį balsą, o aš turiu prabangą klausytis savęs ir savo intuicijos. Kadangi pati kuriu dainas, sprendžiu, kaip jos turi skambėti ir pan., turiu daug kontrolės ir man tai patinka. Tikrai galiu dėti lygybės ženklą tarp savęs ir savo kūrybos. Todėl viskas yra tūkstantį kartų brangiau, svarbiau ir kiekvienas, net ir mažiausias laimėjimas, man yra aukso vertės.
– Dirbant kartu su mylimuoju, darbiniai ginčai nepersikelia ir į namus?
– Tiek metų kartu dirbame, kad jau nelabai įsivaizduojame, kaip galėtų būti kitaip. Kartu mums labai lengva, nes kalbame ta pačia kalba. Esame atradę savo darbo formą, žinome, kas mums veikia, kas – ne, kada kalbamės apie darbą, kada – ne. Ta riba taip pat labai svarbi.
Tačiau svarbiausia, kas mus jungia darbuose, – žinome, kad niekam taip nerūpės, kaip rūpi mums. Juk abu kuriame dainas ir vienas kitam padedame, vienas kitą labai palaikome, taigi visas dainas galime dėti į bendrą kraitelę, nes visos jos yra tiesiog mūsų.
– Nebuvo akimirkų, kai atrodė, kad galbūt ne muzikos kelią reikėjo rinktis?
– Niekada to nesigailėjau. Tikriausiai mano noras vis dar yra stipresnis nei iššūkiai, kad ir kiek daug jų būna. Kaip ir sakiau, pati sunkiausia buvo pradžia. Iš tiesų muzikos sritis reikalauja ne tik didelių emocinių, bet ir finansinių resursų – dainos, klipai, drabužiai... Galiu vardyti ir vardyti, kiek daug visko reikia, kad sukurtum visumą. Tačiau iš to naivaus tikėjimo net ir paskutinius pinigus galiu skirti dainai, vildamasi, kad ją kas nors išgirs. Svarbiausia nesustoti ir tikrai ateina diena, kai ją išgirsta.
Noras ir žinojimas, kodėl čia esu, padeda įveikti visas kliūtis ir baimes. Kažkodėl esame linkę galvoti – o kas, jei man nepavyks? Aš renkuosi galvoti kitaip – o kas, jei pavyks? Dabar einu su tokiu nusiteikimu.
– Esate optimistė?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad visada. Man būdingiau viską apgalvoti racionaliai, bet mano vyras nestokoja optimizmo ir jo įžiebia manyje. Aš vis tik manau, kad optimizmo reikia mokytis, tai ir darau. Ne visad lengva, bet kol kas pavyksta.
– Šie metai jums ypatingi ir todėl, kad rudenį su V. Popendikiu iškėlėte vestuves. Kas iš tos dienos šiandien labiausiai virpina širdį?
– Ta emocija, kurios neatkartosi ir kurią gali patirti tik kartą gyvenime. Ji yra neapibūdinama, neįkainojama ir su niekuo nepalyginama. Gyvenime dar nejaučiau tokio jaudulio, bet jis buvo labai malonus, su didžiule atsakomybe žengiant prieš mylimą žmogų, šeimą, visus susirinkusius brangiausius žmones, liudijusius tą akimirką.
– Jaunavedžių įprasta klausti, kas pasikeitė po vestuvių. Ar kas pasikeitė?
– Niekas. Labai gražiai senelis pasakė: kaip visada tvirtai ėjote susikabinę už rankų, taip gražiai ir su pagarba einate ir toliau, tik popierėlį pakeliui pasiėmėte. Mudu taip ir jaučiamės – tas jausmas koks buvo stiprus, toks ir liko.
– Laikais, kai dažnas gyvena kartu ir tuoktis būtinybės nemato, jūs pasirinkote ištarti amžinos meilės priesaiką ir santuoką. Kodėl jums tai svarbu?
– Sutinku, kad santuoka yra ne kiekvienam, bet mums ji – didelė vertybė. Kadangi pažįstami esame jau dešimtmetį, per jį tapome ir gerais draugais, ir bendražygiais, ir partneriais, noras tuoktis atėjo labai natūraliai, be jokio spaudimo ir nebandant įtilpti į jokias taisykles ar rėmus. Sąmoningai pasiryžome vienas dėl kito stengtis amžinai ir į tai žvelgiame su didžiule pagarba.
– Po vestuvių leidotės į Los Andželą, kur praleidote ne tik medaus mėnesį, bet ir kūrybines atostogas?
– Los Andželas yra vienas mano mylimiausių miestų, ne pirmąkart jame viešėjome, tiesiog šįkart nusprendėme ten praleisti mėnesį. Kadangi vasaros praktiškai nepajutau, nes turėjau rekordiškai daug koncertų ir ruošiausi vestuvėms, o saulė šiluma nebuvo labai dosni, norėjosi pabūti ten, kur šilčiau.
Ir nesuklydome – Los Andželas kasdien lepino puikiais orais. Kelionė buvo nuostabi, prasminga ir su daug muzikos – buvome Dua Lipos, Shawn Mendes, „Maroon 5“ ir kt. koncertuose. Pasisėmiau labai daug įkvėpimo. Taip pat kūriau albumą, kuris pasirodys kitąmet. Taigi ne tik pailsėjome, bet ir kūrybiškai nesnaudėme.
– Prieš kelias savaites įvyko ir dar vienas smagus susitikimas – turėjote galimybę įsiamžinti su atlikėja Ariana Grande. Kokia istorija už tos asmenukės?
– Lietuviškai įgarsinau filmo „Wicked“ heroję Glindą, kurią juostoje suvaidino būtent A. Grande. Pernai buvau pakviesta į filmo premjerą Londone, o šiemet, pasirodžius antrajai juostos daliai, – Paryžiuje. Būtent premjeroje ir susitikome. Taip pat pavyko nusifotografuoti ir su filmo režisieriumi Jon M. Chu. Buvo ypatinga patirtis.
– Turite įkvėpėjų pasaulinėje scenoje?
– Taip, tikriausiai per amžių amžius žavėsiuosi Beyonce, viena ryškiausių šio laikmečio žvaigždžių, kuri ir pati buvo įkvėpta geriausių – Michaelo Jacksono, Dianos Ross ir kt. Beyonce yra tikra artistė – kaip ji dainuoja, kaip šoka, kaip kalba, kaip kuria, – ji visapusiškai puikiai save pateikia ne tik scenoje, bet ir už jos. Balso subtilybėmis mane taip pat pakeri Celine Dion ir jau minėtoji A. Grande. Sakyčiau, šios trys atlikėjos yra mano TOP 3 įkvėpėjos.
– Kalbant apie dideles scenas, kitų metų balandį Kauno „Žalgirio“ arenoje surengsite kol kas didžiausią savo karjeros koncertą. Nekantru?
– Visada kurdama dainas pasąmonėje įsivaizduodavau, kaip jos gali nuskambėti ne tik mažoje salėje, bet ir didelėje arenoje. Todėl labai norėjau savo klausytoją pakviesti į didžiulę erdvę ir parodyti, kaip galingai mano dainos gali suskambėti. Man ir pačiai tai bus ne tik koncertas, man tai bus įvykis, pasiekimas.
Labai nekantriai jo laukiu, nes šis koncertas man svarbus dar ir todėl, kad jis apims visą mano kūrybos dešimtmetį, jame skambės ir dainos iš mano pirmųjų albumų, ir kitąmet pasirodysiančio trečiojo.
Net neabejoju, kad bus labai ypatingas vakaras, juk pačiam atlikėjui pirmasis koncertas arenoje yra nepakartojama patirtis. Tikiu, kad ateity tokių koncertų bus ir daugiau, bet pirmasis yra pirmasis ir jis labai ypatingas. Labai jo laukiu ir labai jam ruošiuosi. Svarbiausias darbas jau padarytas, žinau, kaip atrodys scena, kokių puikių svečių bus, tik kol kas dar negaliu jų atskleisti...
– Panašu, kad laukia daug puikių akimirkų ir pirmų kartų. O ką baigdama šiuos metus norėtumėte palikti praeity?
– Neseniai sužinojau, kad praeinantys metai buvo gyvatės metai. O gyvatė išsineria iš savo odos, išties palikdama praeity kai ką, ko jai nebereikia. Ir man šie metai buvo proga nusimesti seną odą, tai, kas nemiela, nenatūralu, tiesiog – ne mano. Galbūt dėl vidinės brandos ir stuburo galėjau sau aiškiai apsibrėžti, ko noriu ir tikiuosi, o ko neštis į kitus metus nebenoriu. Vieni tu dalykų labai maži, pvz., apsisprendimas nebevalgyti saldumynų, kurių ir taip niekada nemėgau. Kiti didesni – man labai svarbu išsigryninti žmones aplink save, savo komandą. Visi esame labai skirtingi, todėl didelė dovana atrasti tuos, su kuriais kalbi ta pačia kalba.
– Prasidėjus Naujiesiems keliate sau naujus tikslus, uždavinius?
– Netikiu, kad tai veikia. Tikslus sau kelti galime kiekvieną dieną, ir tam nereikia nei Naujųjų metų, nei pirmadienio. Tiesa, sekmadienį mėgstu apgalvoti, kaip praėjo mano savaitė, kas patiko, o ką kitą savaitę bent jau mažais žingsneliais norėčiau daryti kitaip. Taigi viską galime padaryti jau dabar, nereikia nei laukti, nei atidėlioti.
– Sakoma, kad mes ir laimę atidėliojame, vis galvojam, kad ji ateis tada, kai įgyvendinsime viena ar kita.
– Manau, kad laimę vaikytis beprasmiška. Ji laikina ir vis atrodo, kad iki jos ko nors trūksta. Verčiau reikia siekti vidinės ramybės, ji man atrodo kur kas stabilesnės ir patikimesnė. Todėl kitais metais visiems linkiu ne ko kito, o vidinės ramybės.
