„Nesuprantu, kai žmonės sako, kad jie yra dvi to paties obuolio puselės. Kartais pagalvoju, kad mudu net nesame tas pats vaisius“, – juokiasi LRT laidų vedėjas Ignas Andriukevičius, žvelgdamas į žmoną, solistę Sandrą Lebrikaitę. Nors abu sutinka, kad yra individualistai ir visiškos priešingybės, jiems tai netrukdo mėgautis bendru gyvenimu ir krautis bagažą, kuris padeda vis smagiau, gražiau ir lengviau pasitikti kiekvieną dieną. „Iš tiesų jaučiu, kad esame vienas dėl kito ir varge, ir džiaugsme“, – priduria Sandra, besileisdama į prisiminimus apie strategiją, kuria Ignas bandė atkreipti jos dėmesį, sužadėtuves, Afriką ir kitus jų bendro gyvenimo vingius.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius.
– Kaip judu susipažinote?
Ignas: Labai gerai prisimenu dieną, kai ją pamačiau. Tai buvo tautinio meno ansamblio „Nemunas“ jubiliejinis koncertas Kauno sobore. Nors pats priklausiau ansambliui, tąkart negrojau, buvau atvažiavęs tik pasiklausyti. Kai pamačiau šviesiaplaukę lietuvaitę su tautiniu kostiumu, bažnyčioje dainuojančią lietuvišką dainą, supratau, kad taip lengvai jos nepaleisiu.
Žinojau, kad tai užtruks, todėl neskubėjau, bet pasiruošiau strategiją, kaip atkreipti jos dėmesį. Pirmiausia siekiau, kad iš šimto ansamblio narių ji mane atskirtų kaip Igną, taigi pasikviečiau ją į socialinio tinklo draugus ir kartais lyg tarp kitko ką nors vis parašydavau. Be to, tuo metu dar dirbau regioninėje radijo stotyje, pasakydavau, kada įsijungti radiją, ir užleisdavau jai skirtą dainą. Taip pradėjome bendrauti, tik susitikti niekaip nesisekė – kiek kviesdavau, ji vis negalėdavo ir negalėdavo...
Sandra: Tuo metu buvau susitelkusi į studijas, dirbau per tris darbus, koncertavau, todėl iš tiesų neturėjau laiko!
Ignas: O aš nepasidaviau ir kartais vis parašydavau, kol galiausiai ji sutiko pasimatyti. Tada iškėliau rankas kaip čempionas ir sušukau „Yes!“! O kitą dieną po susitikimo ji pirma man parašė.
Sandra: Parašiau kaip draugui, kažkaip susidarė įspūdis, kad mūsų susitikime vyravo visiškai draugiška atmosfera. Iš tiesų jis mokėjo išlaikyti atstumą ir tikrai nemaniau, kad Ignas mane kibina.
Ignas: Paskui viskas vystėsi greičiau. Labai įsiminė mūsų trečias pasimatymas. Susitikome prieš Sandros kelionę į Čekiją. Paruošiau jai kelioninį lauknešėlį – ausų kištukus, akių raištį ir kaklo pagalvėlę. Tik suabejojau, ar jį įteikti, pasimatymas atrodė toks nenusisekęs... Kažką šnekam, abiem neįdomu, dar pasiėmėm po didelį puodą kavos ir atrodė, kad tiesiog laukiam, kada pagaliau ją išgersim. Atsisveikindamas vis dėlto susikaupiau, lauknešėlį atidaviau ir suminkštinau jos širdelę. (Nusijuokia.)
Sandra: O iš tiesų aš tiesiog buvau labai įsitempusi prieš kelionę. Reikėjo išmokti daug naujų kūrinių, be to, jaučiau didelę atsakomybę, nes vykome atstovauti Lietuvai labai rimtame renginyje, todėl buvau paskendusi savo mintyse ir galbūt susidarė įspūdis, kad man neįdomu.
– Sandra, vis tik minėjote, kad iš pradžių į Igną žiūrėjote kaip į draugą, kada supratote, kad tai ne šiaip draugystė?
Sandra: Gal per šeštą mūsų susitikimą. Iki tol jis nebuvo net už rankos paėmęs, o kai galiausiai tai padarė, supratau, kad nesame tik draugai. Tiesa, jis man patiko jau per pirmą susitikimą, Ignas labai iškalbingas, šmaikštus ir žavus. Kadangi mus abu sieja muzika, iškart turėjome ir bendrų temų.
Ignas: Beje, netgi naudojau tą kortą. Namuose ką nors įgrodavau ir jai nusiųsdavau, kartais ji man atsiųsdavo ką nors įdainavusi... Žinojau, per kurias stygas reikia braukti.
– Atrodo, kad esate labai romantiškas...
Ignas: Buvo dalykų, į kuriuos žiūrėjau ir labai racionaliai. Mudu labai greitai apsigyvenome kartu. Pamenu, kai kėliausi pas Sandrą, susipakavau seną keptuvę. Ji nustebo, kam ji man reikalinga, o aš galvojau – maža ką.
Sandra: Pamenu, kartu buvome apie metus, kai pirkome bilietus į vieną koncertą, iki jo dar buvo likę daug laiko, tai Ignas pasiūlė bilietus įsigyti atskirai. (Juokiasi.) Atrodo, kad iš pradžių jis stengėsi nepaleisti manęs, o paskui – aš jo, greit supratau, kad Ignas turi labai daug puikių savybių. Susižavėjimo kupinomis akimis vis dar žiūriu, kaip jis reaguoja į situacijas, kaip moka gyvenime pasirinkti teisingai, neužgaudamas kitų.
– Nepraleiskime ir jūsų sužadėtuvių istorijos. Kaip jos įvyko?
Ignas: Pasipiršimas taip pat galbūt nebuvo labai romantiškas, dėl jo esu sulaukęs ir šiokių tokių priekaištų, nes pasipiršau per Sandros gimtadienį. Tiesiog ilgai galvojau, ką jai padovanoti, ir supratau, kad nieko kito negaliu ir nenoriu jai įteikti, tik sužadėtuvių žiedą.
Sandra: Užtat kaip tai vyko! Tuo metu gyvenome Kaune. Jis užrišo man akis ir kažkur važiavome. Galvojau, galbūt paruošė kokią nors staigmeną mano gimtadienio proga, gal sukvietė draugus, tačiau mums nuvykus į vietą supratau, kad būsime tik dviese. Iki šiol graudinuosi prisiminusi, kaip jis man tada pasakė: „Šioje vietoje pirmą kartą paėmiau tave už rankos ir noriu paprašyti leisti paimti tave už rankos visam gyvenimui.“
Ignas: Ir taip kartu esame jau dešimtmetį, septynerius metus – susituokę.
– Netrūksta romantiškų poelgių ir gražių žodžių, vis tik kokia kiekvieno jūsų meilės kalba?
Ignas: Sandra geriau moka išsakyti, ką jaučia ir galvoja. Man savo emocijas verbalizuoti sunkiau. Atrodo, kad viskas aplinkiniams ir taip aišku, bet iš Sandros mokausi dažniau pasakyti, ką jaučiu.
Sandra: Aš labiausiai mylima jaučiuosi tada, kai įtemptais, užimtais laikotarpiais Ignas manimi pasirūpina ir visą buitį perima ant savo pečių. Man tai yra didelė meilės išraiška.
– Rašytojai sako, kad sėkmingos santuokos paslaptis – gebėjimas įsimylėti tą patį žmogų daugybę kartų, sutiktumėte?
Sandra: Tikiu teorija, kad santykiai yra kaip metų laikai. Būna etapų, kai vienas nuo kito kiek atitolstame, bet žinau, kad po žiemos vis tiek ateis pavasaris, tiesiog reikia išlaukti, išbūti ir pasimokyti iš savo patirčių. Neįmanoma, kad visada žmonės eitų lygiagrečiai.
Ignas: Ir nesuprantu, kai žmonės sako, kad jie yra dvi to paties obuolio puselės. Kartais pagalvoju, kad mudu net nesame tas pats vaisius.
Sandra: Tikrai nesame.
Ignas: Esame individualūs žmonės, gyvenantys savo gyvenimus, bet taip pat besidžiaugiantys sprendimu gyventi kartu.
Kartais netgi pagalvoju, kas ta laimė santuokoje. Galbūt ne pats geriausias pavyzdys, bet kaip tik neseniai Sandra pasakė, kad reikia naujo kilimo. Aš taip nemanau – šalta, šlapia, auginame šunį, kam tas naujas kilimas? Galbūt galima surasti kitą sprendimą, kuris tiktų ir man, ir jai, galbūt tą kilimą galima nuvežti į valyklą ar pan.
Tai apie ką sukasi ta kasdienė laimė? Šiuo atveju – apie kilimą. Jei išspręsime šį klausimą, jis kuriam laikui bus atidėtas, būsime laimingi viską sutvarkę ir nesusipykę. Juk neretai laimė priklauso nuo labai buitiškų dalykų, todėl tas kilimas gali būti ir puiki metafora. Kilimas – kaip santykių pamatas, ant kurio statome baldus ir visa kita. Aišku, kartais pamatom du rankomis susikibusius senolius ir romantiškai pagalvojam, kad ir mes galbūt vieną dieną taip eisime, tik iki to reikia dar daug kilimų pakeisti...
Sandra: Tikiuosi, kad taip ir bus, nors nežinia, kas laukia po 20 ar 30 metų. Meilė yra pasirinkimas, santuoka – ypač. Per visą gyvenimą įsimylėti gali ne vieną žmogų, bet pasirinkimas būti su konkrečiu žmogumi, jį priimti ir leisti jam būti, tikrai yra pasirinkimas ir apsisprendimas.
– Ko vienas kitą išmokėte, ko mokotės iš savo santykių?
Ignas: Aš į viską žiūriu kaip į bendrą esmę, o Sandrai svarbios detalės ir ji vis primena, kad gyvenimas susideda iš mažų dalykų. Kai taip pagalvoji, tada ir kilimas nebeatrodo tokia smulkmena. Bet matyt, taip yra, aš esu forma, rėmelis, o ji – įvairios detalės, vazos, gėlės...
Sandra: Iš tiesų esu labai smulkmeniška. Ir dažniausiai esu ta, kuriai visko reikia, o Ignas – tas, kuris paklausia, ar tikrai. Kartais pagalvoju, kad mes tokios priešingybės, kad net keista, kaip suėjome į porą. (Nusijuokia.)
– Kaip manote, kas jums labiausiai padeda palaikyti tvirtus ir gražius santykius?
Sandra: Man labai svarbios mano nepriklausomybė ir laisvė, todėl labai vertinu tai, kad mūsų santykiai manęs visiškai nevaržo. Būdama su Ignu, jaučiuosi laisva būti savimi ir gyventi savo gyvenimą taip, kaip man atrodo teisingiausia, lygiai tokį patį jausmą stengiuosi suteikti ir jam. Man patinka, kad mes esame tokie du individualistai, kurie turėjo sutikti vienas kitą. Iš tiesų jaučiu, kad esame vienas dėl kito ir varge, ir džiaugsme.
Ignas: Man gražu, kai žmonės sako, jog jau 20 metų eina vienu gyvenimo keliu ir žiūri viena kryptimi, bet kartais pagalvoju, kad mes su Sandra vaikštome savo keliukais, žiūrime į kurias norime puses ir namuose susitinkame pasikalbėti ir pasidalyti, kas ką savo keliukuose pamatė, nuveikė, ir to bendro keliuko ieškome. Tikrai nesame sulipę.
Sandra: O kartais ir iš tikrųjų būna laikotarpių, kai savaitėm prasilenkiame. Aš grįžtu iš spektaklio, o Ignas jau miega, kitą rytą išeina į darbus man dar neatsikėlus... Ir taip kurį laiką nepasikalbame.
Ignas: Būna. Užsikasi darbuose, o tada prisimeni, kad dar ir santuokoje esi, paskui ir atsiranda visokie Milano pusmaratoniai...
– Tiesa, turite ir bendrų pomėgių, tai turbūt taip pat jungia ir vienija.
Ignas: Tos veiklos nelabai seniai atsirado, gal prieš metus. Sandra sportavo nuo mūsų draugystės pradžios, dažnai bėgiodavo. Kai ji dalyvaudavo varžybose, eidavau jos palaikyti, nuotraukos padaryti, bet vis pagalvodavau, kaip nuobodu dvi valandas tiesiog žiūrėti, kaip kiti bėga, o jei dar šalti reikia... Jokio malonumo. Todėl ir aš nusprendžiau pradėti bėgioti.
Sandra: Kaip mane erzina tai, kad aš tiek metų bėgioju, o Ignas per metus mane aplenkė. Suprantu, kad fiziškai negaliu konkuruoti su vyru, bet tai didelis smūgis mano ego. (Nusijuokia.)
Ignas: Bet sportas dabar išties užima nemažą dalį mūsų gyvenimo, daug apie tai kalbame, dalijamės, analizuojame.
Sandra: Neseniai buvome Milane, ten pirmąkart abu dalyvavome pusmaratonyje užsienyje. Buvo labai smagi bendraminčių šventė, geras oras, gera organizacija, puiki trasa ir gražus miestas! Abu pagerinome savo asmeninius rezultatus. Jau žvalgausi kitų varžybų.
– Kalbant apie užsienį ir keliones, prieš porą metų sugrįžote iš Ruandos, kur pragyvenote metus. Gyvenimas kitame žemyne buvo didelis santykių išbandymas?
Sandra: Didžiausias iššūkis man buvo tai, kad negalėjau savęs realizuoti. Tarsi turėjau kuo užsiimti, sportavau, pradėjome žaisti tenisą, net nubėgau Ruandoje pusmaratonį, bet labai trūko erdvės mano profesinei veiklai.
Turėjau koncertų ir Ruandoje, ir Zambijoje, įrašiau dainų, bet tikėjausi, kad viskas bus lengviau ir greičiau, todėl kartais jausdavausi nusivylusi ir būdavo dienų, kad namo grįžęs Ignas rasdavo mane besiilginčią Lietuvos. Liūdniausia, kad jis jautėsi dėl to atsakingas. Tai sukeldavo šiokios tokios trinties. Vis dėlto manau, kad gyvenimas Afrikoje buvo nuostabi patirtis ir išėjo mūsų santykiams į naudą.
Ignas: Net jei atrodo, kad to posūkio galėjo ir nebūti, Sandra dėl manęs pasiryžo persikelti, pasiaukojo. Dabar pagalvoju, ar daryčiau tą patį, ir nežinau, ar ryžčiausi vėl taip įtraukti kitą žmogų.
Beje, geriau pagalvojus, mūsų bendrame gyvenime aš dažnai būnu tas, kuris rodo kryptį. Net ir tiesiogine prasme. Dėl manęs kažkada iš Kauno persikraustėme į Vilnių, dėl manęs kėlėmės į Ruandą, bet sugrįžom dėl Sandros. Atrodo, kad esu vairuotojas, o Sandra – šturmanė.
– Ir atrodo, kad jūsų komandai visai sekasi pasirinkti gerą kryptį.
Ignas: Esame atsargūs ir ateities neprognozuojam. Kiek jau girdėjome istorijų apie begalinę meilę, kurią vėliau lydėjo antraštės apie skyrybas. Taigi muilo burbulų nepučiame, tiesiog galime pasidžiaugti, kad per dešimtmetį susikrovėme bagažą, kuris leidžia lengviau, gražiau ir smagiau išgyventi šiandieną ir, tikimės, leis išgyventi bendrą rytdieną.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
