Jei daugiau vaikščiosime, maitinsimės sveikiau, atsisakysime cukraus, mažiau vartosime, padėsime ne tik sau, bet ir gamtai darysime mažesnę įtaką, pastebi laidos „Gamtininko užrašai“ kūrėjas, gamtos fotografas Marius Čepulis, sakantis, kad nebūtina laukti Naujųjų, jog pradėtume keisti savo įpročius. Tiesa, jis, kaip ir daugelis, jau įsisuka į artėjančių švenčių laukimą, nors pripažįsta, kad ne viskas jam tame šurmulyje patinka.
– Dar net adventas nebuvo prasidėjęs, kai parduotuvėse užgrojo šventinė muzika, o lentynas nuklojo šventinės dekoracijos, dovanų popierius, kaspinai, saldumynai... Jau jaučiate tą nuotaiką?
– Advento kalendorius dukra pradeda atidarinėti gruodžio pradžioje, tačiau kalėdinės nuotaikos užplūsta likus porai savaičių iki Naujųjų. Kuo daugiau švenčių, tuo geriau. Kuo žmonės labiau džiaugiasi, tuo jie būna geresni.
Tačiau man nepatinka visas tas šurmulys ir dovanų vajus, kai atrodo, kad būtina kitam padovanoti kažkokį niekutį ir taip parodyti dėmesį. Kartais ir koks nors niekutis gali būti dėmesio išraiška, tačiau tai neturi būti daroma iš reikalo. Vaikams, žinoma, dovanų reikia – jie jų laukia ir jiems tai yra stebuklų metas, tačiau su metais jie taip pat turi suprasti, kad geriausia dovana – susitikimas su šeima.
Man gražiausia dėmesio išraiška yra ne žvakės dovanojimas, o būtent pokalbis, bendravimas. Smagu, kad žmonės tai supranta ir galbūt ateityje ta dovanų tradicija keisis.
– Vis tik turite keturis vaikus, netikiu, kad jaunėlei pirksite dovaną, o vyresnieji liks apdovanoti tik dėmesiu...
– Nebesinori jiems nupirkti 16-os poros kojinių ar 12-os poros pirštinių. Dažniausiai stengiuosi jiems padovanoti tai, ko jie nori, ir ko jiems reikia. Kitaip dovanos kaupiasi, slegia, o galiausiai būna išmetamos.
– Kokia dovana galima pradžiuginti jus?
– Mane pradžiugintų medaus indelis ar koks nors rankų darbo kūrinys. Pamenu, kad anksčiau ir pats močiutei dovanodavau ką nors, ką padarydavau pats. Tokios dovanos pačios fainiausios. Galbūt smagu būtų gauti eglutės žaisliuką – kaskart jį kabindamas, galvotum apie žmogų, iš kurio jį gavai.
Kuo daugiau švenčių, tuo geriau. Kuo žmonės labiau džiaugiasi, tuo jie būna geresni.
– Nuo lapkričio lentynose žibančios dekoracijos traukia atsinaujinti, dalį senųjų pasiunčiant į konteinerius. O kartais dekoracijos į sąvartynus iškeliauja net nepabuvusios pirkėjų namuose. Neskauda širdies matant tokį vartotojiškumą?
– Skauda. Ką galima dėl to padaryti? Nelabai ką. Tokiu būdu patys kasame sau duobę ir tik sukuriame daugiau plastiko atliekų, taip palikdami būsimoms rūšims milžinišką kalėdinį pėdsaką. Jis po kokių 10 tūkstančių metų greičiausiai bus suiręs, bakterijos baigs naikinti paskutinius likučius, tik nežinau, ar žmonių po tiek metų dar bus. Taigi geriausias atsakymas čia – saikas. Aš pats iki šiol naudoju senas girliandas, kurias pirkau prieš šimtą metų, žaisliukus – taip pat.
– Jūsų namuose puošiama gyva ar dirbtinė eglutė?
– Visada tikra. Tiesa, kasmet su žmona nesutariame, kokia ji turėtų būti – dėl kvapo ir vaikystės sentimentų aš noriu eglės, o ji – kėnio, kuris yra praktiškesnis pasirinkimas, nes mažiau nubyra. Kadangi dabar turime nedidelį katiną, panašu, kad šiemet mūsų eglutė bus kuklesnė ir greičiausiai mažiau spyglius barstantis kėnis vis tik yra geresnis sprendimas.
– Atšalo, pievas jau buvo nuklojęs pirmas sniegas, galbūt dabar daugiau laiko praleidžiate ne miške, o jaukiai susisukęs į pledą ant sofos?
– Jau keletą metų daugiausia savo laiko skiriu „Gamtininko užrašams“, kadangi dauguma šio sezono laidų jau nufilmuotos, dabar gamtoje būnu mažiau.
Kiek lieka laisvo laiko, fotografuoju, nuo rudens daugiausia keliauju po mokyklas ir vedu edukacijas moksleiviams. Nors intensyvūs filmavimai vėl prasidės pavasarį, žiemą taip pat turiu ką įamžinti – galima sakyti, kad dabar sekioju vilkus ir domiuosi, ką jie daro, kad galėčiau su jais susitikti ir juos nufilmuoti. Esu pakviestas pabroliu į vilkų vestuves, taigi turiu ateiti, pabūti bent iš tolo. (Juokiasi.) Ką gali žinoti, galbūt į Lietuvą vėl sugrįš baltoji pelėda, kuri paskutinį kartą Lietuvoje buvo prieš 11 metų.
Taigi ir žiemą traukia į gamtą. Vos tik pasninga, taip ir laukiu progos čiuožti į mišką – tokiu metu ten pats įdomumas. Kai yra sniego, gali skaityti miško knygą ir labai daug sužinoti – kas kur praėjo, kiek žvėrių buvo, ką jie veikia, kur maitinasi ir pan. Taigi dabar puikus metas pasivaikščioti po gamtą ir ją geriau pažinti.
Gamta yra fantastiška, ir kuo daugiau laiko joje praleidi, tuo daugiau minčių ir idėjų kyla. Begalė.
– „Gamtininko užrašai“ eteryje – jau penktą sezoną, atrodo, kad tiek parodyta ir išrodyta, dar pavyksta atrasti, stebėtis, nustebti?
– Kai pradėjome kurti „Gamtininko užrašus“, ir pats galvojau, kad nufilmuosime briedę, elnią, stumbrą, dar ką nors ir kas tada? Bet sukurta jau apie 200 laidų ir suprantu, kad temų turiu dar trims sezonams. (Nusijuokia.)
Gamta yra fantastiška, ir kuo daugiau laiko joje praleidi, tuo daugiau minčių ir idėjų kyla. Begalė. Tik ne viską lengva nufilmuoti – kai kas atrodo neįgyvendinama ir kartais pasiseka tarsi netyčia. Gamtoje sėkmės taip pat reikia. Kartais žmonės susisiekia, pasidalija informacija ir pavyksta paruošti laidą, pamatyti visokiausių netikėtumų, kaip, pavyzdžiui, išnykusia laikytą mėlynąją bitę, kuri Lietuvoje paskutinį kartą buvo pastebėta 1944-aisiais.
– Klausau ir galvoju, kad jūsų santykis su gamta, sakyčiau, keistokas – sakote, kad jos nemylite, bet gyventi be jos negalite, tačiau ir gyventi gamtos apsupty nenorite...
– Niekada gamtos ir nemylėjau, tik gerbiau. O gyventi joje nenoriu, nes tai būtų tas pats, kas dirbti su žmona. Ne visada toks santykis būna sėkmingas. Todėl gyventi noriu su žmona ne gamtoje.
Gamta man yra pažinties vieta, nerealus žinių lobynas, apie kurią mes, žmonės, iš tiesų žinome labai nedaug. Kadangi nemažai skaitau, mokausi, domiuosi, žinau, kad kiekvienais metais atrandami dalykai, kurių anksčiau net nenumanėme esant. Apie grybus jau net nekalbu – renkame tik jų lytinius organus ir galvojame, kad viską žinome, tačiau iš tiesų viskas slypi po žeme.
Taigi artimiausiu metu apie augalus ir grybus sužinosime labai daug, nes kasdien atrandama naujų dalykų. Man tai yra įkvėpimas, nes visa tai noriu pamatyti, patirti. Vis tik svarbiausia man parodyti, kokia faina yra Lietuvos gamta ir kad joje galima nufilmuoti 7–8 ir dar tiek pat sezonų laidų.
– Vis tik vis garsiau kalbama ne tik apie gamtos grožį, bet ir apie žmonijai liūdnas prognozes, kad, darydami žalą aplinkai, stumiame save į pražūtį.
– Griaudami savo aplinką, naikiname save. Kovodami tarpusavy, naikiname save. Greitai link to einame. Galbūt sugebėsime prisitaikyti ir dalis žmonių galimai išliks. Bet turime labai rimtą bėdą – gyventi šia diena ir negalvoti apie ateitį, apie tai, kokią aplinką paliksime po savęs, naudojame daugiau, nei galime, nesusimąstydami, kad galiausiai viskas pasibaigs.
Pokyčiai vyksta labai staigiai. Homo erectus gyveno daugiau nei pusantro milijono metų, beveik du, mes gyvename tik 300 tūkstančių, civilizacija atsirado mažiau nei prieš 6 tūkstančius metų – tai labai maži skaičiukai, palyginti su tuo, kiek gyveno mūsų protėviai. Tai tik parodo, kad mes aplinką keičiame labai dideliu greičiu. Per paskutinius dešimtmečius – ypač.
Prie tokios kaitos, besivystančių technologijų mes patys negebame prisitaikyti – juk ne tam sutverti buvome, gimėme lakstyti paskui stirną. Taigi visa tai mus, be abejo, paveiks.
Ar galime ką nors padaryti? Galime. Bėda ta, kad nėra vienybės. Jei bendruomenės susivienytų dėl vieno tikslo, jei nesimuštų tarpusavy, galėtume pasiekti daug. Viskas priklausys nuo mūsų prioritetų – ar kovoti dėl žemės, resursų ir šiandienos, ar pagalvoti apie tai, kas bus svarbu po šimtmečio.
Niekada gamtos ir nemylėjau, tik gerbiau. O gyventi joje nenoriu, nes tai būtų tas pats, kas dirbti su žmona. Ne visada toks santykis būna sėkmingas.
Kol kas sunku būti optimistiškam. Ypač todėl, kad dažniausiai apie problemas susimąstome tada, kai jos pasidaro labai rimtos. Dabar atrodo, kad mūsų tai stipriai neveikia – kažkas kalba apie klimato kaitą, prasidėjo žiemos be sniego, kažkur padaugėjo uraganų... Ne visi tame mato problemą, bet tai tik pradžia ir viskas tik įsibėgėja. Iš tiesų priimame gamtą kaip duotybę ir kasdien apie ją negalvojame. Jei nebegamintų deguonies, jei nebūtų ko gerti ar valgyti, o vandenį iššvarinti reikėtų didelėmis pastangomis, galbūt susimąstytume.
Visaip gali būti, galbūt susiimsime. Man labai patinka važinėti po mokyklas ir kalbėtis su paaugliais, abiturientais. Tie žmonės teikia vilties, kad jie taip lengvai rankų nenuleis ir kovos dėl aplinkos, kurioje jiems reikės gyventi.
– Apie tai kalbate su moksleiviais mokyklose, o ar savo vaikams pavyksta įskiepyti tą sąmoningą požiūrį?
– Manau, pavyksta, aišku, prie to reikia dirbti ir kalbėtis nuolat. Ir vis tiek jauniausiai dukrai kartais išsprūsta, kad kiškutis yra geras, o vilkas – blogas. Labai svarbu pakeisti ir tas įsisenėjusias nuostatas. Evoliucijos eigoje visi gamtos procesai taip susipynė, kad kitaip egzistuoti negali.
Rūšys ir rūšių grupės išliko, nes jiems apsimoka taip gyventi, tokia jų išgyvenimo strategija. Todėl gamtoje nieko negalima vertinti per gėrio ar blogio prizmę. Visi tie organizmai mūsų žemėje gyvena daug ilgiau nei mes ir vienintelis teisėjas čia – natūrali atranka.
– Galbūt Naujųjų slenkstis puiki proga pagalvoti kad ir apie nedidelius žingsnius, nedidelius įpročius, kurie ir mums, ir mūsų aplinkai išeitų į naudą?
– Svarbiausia į gamtą nesikišti. O savo įpročius visada galime keisti – daugiau vaikščioti, valgyti sveikiau, dažniau rinktis daržoves, atsisakyti cukraus, mažiau svaigintis, anksčiau eiti miegoti. Jei taip gyvensime, mažiau vartosime ir darysime mažesnę įtaką gamtai.
Nesakau, kad viską reikia tiesiog nubraukti naujametėmis rezoliucijomis, savo įpročius galime keisti po truputį. Aš pats jau 8 mėnesius bandelių nevalgau ir nėra taip sunku jų atsisakyti, ypač, kai pusę valandos sportuoji ir supranti, kad per tą laiką sudeginai tik du bandelės kąsnius. Po to jų net ir nesinori.
Nereikia daryti visko iškart ir nereikia laukti Naujųjų ar pirmadienio. Pradėti galime jau dabar.
Taip pat linkiu nepamiršti, kad darbai į mišką nepabėgs (nebent manieji), todėl svarbu susidėlioti viską taip, kad kiekvienas rastų laiko sau. To visiems ir linkiu.
