„Daktarai sakė, kad jei ne daina, manęs jau būtų nelikę“, – prasitaria lietuvių folkloro dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė, pasitinkanti 79-ąją gimimo dieną. Nors ji dabar ligoninėje, gero ūpo nepraranda ir net čia suranda progų padainuoti. „Juk mūsų dainos tokios gražios, net „Oskarą“ gavusios“, – šypteli ji, vildamasi, kad ir toliau jas puoselėsime ir saugosime ateities kartoms.
– Lapkričio 18-oji – jūsų gimimo diena, kaip ją pasitinkate?
– Anksčiau žmonės švęsdavo tik vardadienius, gimtadienių neminėdavo, ypač vaikų. Galbūt todėl šita mada man kartais dar atrodo keistai. Kaip bebūtų, gimtadienis yra gimtadienis. Tik kai tau 16 ar 20 metų, gimtadienis būna su perspektyva, o kai turi tiek metų, kiek turiu aš, tos perspektyvos...
Be to, taip susiklostė, kad šį gimtadienį pasitinku ligoninėje. Nieko – ne pirmas kartas, ligoninėje buvau ir per 75-ąją gimimo dieną. Ir nors čia niekas nežino, kad mano gimtadienis, išvakarėse sugalvojau surengti nedidelį pasidainavimą su bendraminčiais, kad kitiems čia esantiems dainos ūpą bent kiek pakeltų.
– Esate sakiusi, kad daina padeda atsigauti, išvalo šiukšlyną iš mūsų gyvenimo. Dažnai pati stiprybės semiatės iš dainos?
– Visą gyvenimą, kur ėjau, ten dainavau, net ir dabar ligoninėje. Su manim palatukėje yra 94-erių dzūkė močiutė. Kad jūs girdėtumėt, kaip gražiai ji dainuoja! Balsas toks skaidrus, tyras – atrodo, kad jaunuolės. Man net pačiai gera, kaip mes gražiai sudainuojame „Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj“.
Su manim dainuoja ir daktarai, ir slaugės – išmokiau smagios dainos, kurią kadaise koncerte net japonai kartu dainavo. Be to, daktarai man sakė, kad jei ne daina, manęs jau būtų nelikę – dainininko kvėpavimas padėjo. Taigi daina net ir mediciniškai į naudą.
Su manim dainuoja ir daktarai, ir slaugės – išmokiau smagios dainos, kurią kadaise koncerte net japonai kartu dainavo.
O anksčiau viskas vykdavo su daina. Gaila, dabar to gyvenime mažiau. Smagu, kad yra scenų, kad ansambliai dar koncertuoja, bet jei žmonės ir blynus kepdami dainuotų, būtų dar geriau!
– Ne kartą esate pasakojusi, kad muzikos mokyklos nelankėte ir pasolfedžiuoti negalėtumėte, tad kaip pasirinkote tokį profesijos kelią?
– Nesirinkau tokio kelio, tiesiog visada dainavau. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, savo kurse sutikau daug dainingų žmonių. Per pertraukas universiteto kiemelyje dėl smagumo mėgdavome padainuoti. Ir ne tik liaudies dainas, bet aš, aišku, ir dzūkiškai padainuodavau.
Tiesa, į liaudies dainų ir šokių ansamblį manęs nepriėmė dėl labai liaudiško balso, bet nuėjau į akademinį universiteto chorą. Labai daug man davė ir žygeiviškas būrys – anuomet Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus universiteto studentai kartu eidavo į bendrus žygius, aplankė lietuviškus kaimus dabartinėje Baltarusijoje, rinkdavome dainas. Labai svarbios buvo ir kompleksinės ekspedicijos. Taip po truputį viskas ir prasidėjo.
– Ir kaip reikiant įsivažiavo – šiandien esate viena žymiausių mūsų kultūros, liaudies dainos puoselėtojų. Už savo darbą 2011-aisiais pelnėte ir Pasaulio folkloro „Oskarą“...
– Ne aš gavau, o senosios mūsų dainos. Kartais piktumas suima, kad lietuviai jų taip nevertina, kai kam jos nepatinka. Kaip nepatinka? Juk tai mūsų kultūra, tai esame mes. Todėl pyktelėjusi vis primenu, kad tos dainos dar ir „Oskarą“ gavusios.
Aišku, ir laikai keičiasi. Anksčiau ir vestuves žmonės švęsdavo bent tris dienas, su visais atgrąžtais, sugrąžtais, o dabar užtenka pusdienio – taukšt, braukšt ir yra. Nėra kur ir padainuoti. Gal tai atspindi mūsų gyvenimą, kuris dabar dažnai yra tik taukšt, braukšt. Ir kalbu ne tik apie vestuves. Mes su vyru, beje, irgi vestuvių nekėlėm, bet gražiai sugyvenam – šiemet 50 vestuvių metines paminėjom.
Jei žmonės ir blynus kepdami dainuotų, būtų dar geriau!
Dabar ir apie darbą nė vienos dainos nerasi, o seniau kiek jų buvo... Žmonėms žemė, kurią jie dirbo, buvo išgyvenimas. Iš tiesų taip yra ir dabar – nei be duonos, nei be daržovės ar žemiško darbo neišgyventume, tik žmonės apie tai nebemąsto, atrodo, kad bandelės ant medžių auga, atėjai ir nusipirkai. O kaip mūsų protėviai savo žemę mylėjo, kaip už ją kovojo...
– Akivaizdu, kad meilę žemei, tėvynei įdiegė ir jums.
– Gražiausias komplimentas, kurį gyvenime esu gavusi, – vienos mokinukės žodžiai. Pamenu, kartą mokykloje susitikau su antraklasiais. Kadangi tai buvo paskutinė pamoka, kai kurių atvažiavo pasiimti tėveliai. Viena mama man papasakojo, kad dukra jai pasidžiaugė, jog į mokyklą ateis garsi dainininkė. Mamos paklausta kokia, ji atsakė vardo nepamenanti, bet sakė „ta, kuri labai Lietuvą myli“. Iš vaiko išgirsti tokį dalyką... man buvo labai gera, net ašarą nubraukiau. Nors kuo toliau, tuo dažniau dainuojant graudulys ima...
– Užauginote tris vaikus, turite nemažą anūkų pulkelį, galbūt ir jiems perdavėte tą susidomėjimą mūsų kultūra?
– Ko gero. Visąlaik dainose būnam. Mano dukra labai gražiai dainuoja, tad neretai uždainuojam kartu. Kadangi kiekviena tarmė turi savo dainavimo būdą, nors jau retas juos moka, mes pasidžiaugiam, kad dar galim dainuoti taip, kaip praktiškai jau niekas nebedainuoja. Gražiai ir su anūkais padainuojam. Su artimaisiais ir bičiulių šeimomis netgi įrašėme kompaktinę plokštelę „Genties rate“, o ant plokštelės dėklo esantys piešinukai – anūkių darbai. Plokštelėje galima išgirsti ir džiazo muzikanto, saksofonininko Petro Vyšniausko anūką Eduardą, jaunesnio dainininko nebuvau mačiusi – jam tik pusantrų metukų.
– O jūsų vyras ar dainuoja?
– Jis labiau mėgsta klausytis. (Juokiasi.) Tiesa, kai ruošia man valgyti, taip pat uždainuoja, prisijungia per šventes.
– Daina – kaip šeimos narys?
– Ne kiekvieną dieną, bet kartais būna. (Juokiasi.)
– Galbūt tarp jaunimo matote žmonių, kurie taip pat entuziastingai puoselėja mūsų kultūrą, prisideda prie jūsų misijos?
– Vieno gaila, kartais atrodo, kad dalis jaunų žmonių nesuvokia savo lietuviškosios tapatybės. Jiems vis atrodo, kad gerai ten, kur mūsų nėra, Amerikoje ar Anglijoje. Bet nėra gražesnės tautos nei mūsų. Nėra gražesnės žemės nei mūsiškė.
Esame išsaugoję vieną seniausių pasaulio kalbų ir ja vis dar kalbame. Apmaudu, kad jaunimas, išvažiavęs į užsienį, greit išmoksta vietos kalbą, norėtųsi, kad ir tie, kurie atvyksta gyventi ir dirbti pas mus, išmoktų mūsiškę. Juk mes tikrai nesame prastesni už kitus, o kartais net ir pranašesni, nes esame išsaugoję tai, ko kiti jau neturi.
Todėl nesuprantu, kaip pas mus, pavyzdžiui, ateina Helovinas. Kuo jis čia dėtas su visais tais moliūgais? Geriau iš tų moliūgų išvirtume sriubos, nuvežtume senoliams ir prisimintume, kokių nuostabiai gražių Vėlinių dainų, papročių turime. Dabar adventas artėja, ar dar kas pamena, kaip mūsų senoliai dainuodavo apie tarp dangaus ir žemės nusidriekiančius sidabro tiltus, kurie tarsi jungia mus su išėjusiais protėviais. Ar dar prisimename, kiek daug gražaus yra lietuviškose pasakose? Visos tokios pamokančios, tik gaila – atspausdintų rasti sunku.
Nėra gražesnės tautos nei mūsų. Nėra gražesnės žemės nei mūsiškė.
O dainos! Tokių dainų turime, kad net ir pasaulį nustebinti galime. Koncertuodama su saksofonininku Petru Vyšniausku, būnu priblokšta, kai pamatau, kaip užsieniečiai čia pat pradeda dainuoti mūsų dainas, tereikia paprastesnių besikartojančių žodžių ir gero vertėjo. Visur, kur benuvažiuodavau, kokį nors sutartinės motyvą su publika visada sudainuodavome drauge.
– Su daina po pasaulį nemažai keliavusi esate, o, vyrui Vidmantui Povilioniui einant Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Graikijoje pareigas, ketvertą metų gyvenote Atėnuose. Galbūt tokios patirtys atveria dar kitokį žvilgsnį į tėvynę?
– Labai įsiminė toks vienas nutikimas. Vos tik persikėlėm į Graikiją, į ambasadą atėjo vyriškis, jis klausinėjo apie Lietuvą ir sakė norintis į ją nuvažiuoti. Kad yra tokia šalis, jis sakė kadais sužinojęs Argentinoje. Į viešbutį jį vežė taksi vairuotojas, kurio kalba išdavė, kad jis nėra argentinietis. Graikui pasiteiravus, iš kur jis yra, šis pasakė, kad yra iš labai gražios šalies, bet jos žemėlapyje nėra, Lietuva tuo metu dar buvo okupuota. Taigi vyriškis ambasadoje sakė, kad, Lietuvai atsikūrus, jis labai nori ją aplankyti ir pamatyti, kaipgi atrodo šalis, kurios dar neseniai nebuvo žemėlapy. Aplankė. Sugrįžo su geriausiais įspūdžiais – sužavėtas gamtos grožio, žalumos, ežerų, Vilniaus ir Kauno senamiesčių... Koks jis buvo sužavėtas.
O ir aš pati, keliaudama po pasaulį, supratau, kad pasaulis tik atrodo labai didelis, iš tiesų jis labai mažas. Ir visų mūsų senosios dainos yra panašios, kad ir kokiame krašte jos užgimusios. Yra išlikęs įrašas, kuriame dainuoju sutartinę Sakartvele. Kartvelai dainuoja savo, aš savo, bet kokios tos dainos panašios...
Ir aišku, dar kartą įsitikinau, kad nėra gražesnės šalies nei mūsų. Čia yra dalykų, kurie atrodo tokie paprasti, bet be galo mano širdžiai mieli. Pavyzdžiui, pamenu, kai dirbau Rumšiškėse, Folkloro teatre. Tada gyvenau Kaune, taigi atvažiuodavau ankstėliau ir į teatrą nuo plento ateidavau pėstute.
Pakeliui buvo tokia kūdra, joje pavasarį labai gražiai varlės kvarkdavo. Atrodo, na, kas tas varlių kvarkimas? Bet man jis tikrai būdavo labai gražus. Įmerkdavau kojas ir atrodo, pačiai kaip tai varlei norėdavosi pakvarkt. (Juokiasi.) Man ten taip gera būdavo. Kiek daug šilumos kiekviename medyje, kiekvienoje žolėje.
Niekas neturi vertės, jei nėra tėvynės. Tėvynė yra žemė, namai, kultūra, mūsų kalba – viskas susideda į vieną gražų medį. Lietuvišką medį.
– Žinau, kad apie tai kalbėjote ir šiemet pasirodžiusiame žurnalisto Rimo Bružo dokumentiniame filme „Veronika“. Buvo įdomu save pamatyti iš šono?
– Buvo išties įdomus Rimo darbas. Filmavimai vyko dvejus metus, bet jis manęs nieko neklausinėjo, tiesiog įamžino tai, kas vyko tuo metu, ką kalbėjau tą dieną, tą minutę... Atrodė, kad tiesiog šnekuosi su geru bičiuliu ir net nejaučiau, kad esu filmuojama. Režisieriaus darbas buvo puikus, jei filmas būtų ne apie mane, labai pagirčiau. (Juokiasi.)
– Oi tas kuklumas...
– Nežinau, ar čia kuklumas, tokia prigimtis...
– Turite didelę gražią šeimą, nemažai nuveikta ir mūsų kultūrai, ko dar sau palinkėtumėte?
– Nepagydoma liga toji senatvė, o su ja ir sveikata paprastėja, taigi norisi palinkėti sveikatos. Taip pat sau ir kitiems linkiu, kad ir po milijono metų būtų Lietuva, kad ji niekada nebeišnyktų iš žemėlapio. Niekas neturi vertės, jei nėra tėvynės. Tėvynė yra žemė, namai, kultūra, mūsų kalba – viskas susideda į vieną gražų medį. Lietuvišką medį. Nekirskim jo, o darykime viską, kad jis augtų ir vešėtų. Tegul tie ąžuolai ir liepos, kurie augs po mūsų, bus buinūs, gražūs ir niekad neišsižadės savęs.
