Net ir po keturiasdešimties metų scenoje Egidijus Sipavičius neslepia – scena jam iki šiol neatsibodo. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakare su Audrium Giržadu“ atlikėjas pasakoja apie ūkininkavimo kasdienybę, prisipažįsta, kad kartais pamiršta senų dainų žodžius, ir su šypsena prisimena laikus, kai buvo pirmasis breiką šokęs kaunietis.
– Dažnai esi pristatomas kaip „jaunasis ūkininkas“. Kodėl vis dar jaunasis?
– Jaunas širdyje. Ūkininkavimas mano gyvenime atsirado tik prieš ketverius metus, todėl galvoju, kad esu dar tikrai labai jaunas, absoliučiai nepatyręs, bet perspektyvus.
– Kaip tau sekasi atsisveikinti su savo ūkio gyventojais?
– Jie yra skanūs – ką padarysi, toks gyvenimas. Aš pats to nedarau, paprašau žmogaus, kuris tuo užsiima ir daro tai delikačiai, tačiau visuomet lieka geriausi. Mūsų ūkis nedidelis – turime 20 ėriukų ir 8 jų mamas. Kažkada atvyko darbuotojas, dirbantis traktoriumi, ir taikliai pasakė: „Žaidžiate ūkininkus.“ Taip ir yra.
– Ar jūsų ūkyje gyvenančios avys turi vardus?
– Pirmosios keturios avys turėjo vardus. Viena jų buvo Tinkė Vinkė, kita – Dipsė, trečioji – Lelė ir paskutinioji – Po (...). Kitos avys keičiasi kasmet, todėl jos vardų neturi.
– Šventi 40 metų scenoje. Kaip jautiesi?
– Didelė šventė. Kaip jau ir turėtų nusibosti, tačiau – nė velnio. Kiekvieną kartą lipdamas į sceną gaunu tokį gerą energijos užtaisą, kad vėliau tuo galiu gyventi dar porą dienų. Būdamas scenoje labai daug atiduodi – tiek gerų dalykų, tiek blogų, o vėliau kasdienybė į tave grįžta kaip į švarią terpę.
– Ar niekada nepagalvoji, kad tavo scenos patirtys kartojasi?
– Būna taip, kad dainuoji jau n metų dainuotą, šimtus kartų kartotą dainą, ir tavo mintys kažkur nueina – nebesupranti, kurią vietą dainos dainuoji. Būna, kad užmirštu senų dainų tekstus, ir pastebiu, jog publika visuomet pajaučia, kai įvyksta tokie momentai. Publika žino, kai esi nenuoširdus – kai kažkur nusikeli nuo scenos.
Pats blogiausias dalykas – perdaryti žinomas dainas. Muzikantams tai labai įdomu, bet žmonės tik pakilnoja antakį.
– Lietuvoje buvai pirmasis, pradėjęs šokti breiką. Ar tam prireikė drąsos?
– Ne tik pradėjau pirmasis šokti breiką, bet ir pirmasis Lietuvoje pakeičiau savo įvaizdį neatpažįstamai. Išvažiavau Egidijumi Sipavičiumi, grįžau, pabandžiau toliau juo būti – nepavyko. Pasikeičiau, tapau „tėtė šoka bugį“ ir tai buvo puiku.
– Ar dabar dar išdrįstum taip pasikeisti?
– Breiko pašokti negalėčiau, bet tuos judesius naudoju darydamas mankštą prieš sportą (...). Dabar adrenalino ieškau sporte.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
