„Tai, kad veidas susiraukšlėjo, dar nereiškia, kad žmogui nereikia meilės. Tai, kad jau sukaupta daugiau išminties, nereiškia, kad žmogus negali pykti ar pavydėti“, – sako žurnalistė Edita Mildažytė, kartu su „Daiktų istorijų“ pasakotoju Sauliumi Pilinkumi pasidalijusi mintimis apie gyvenimo džiaugsmą. Garsi pora prisipažįsta, kad įkvėpimo jie gali semtis iš šalia vis dar esančių savo tėvų.
Palangoje vykusioje „Senjorų savaitėje“ visiems gerai žinomi laidų kūrėjai ir vedėjai E. Mildažytė ir S. Pilinkus pasidalijo mintimis apie gyvenimo džiaugsmą brandesniame amžiuje ir įkvėpimą, kurio jie semiasi iš juos supančių vyresniųjų.
„Manau, kad esame pirmoji karta, kuri, sulaukusi gyvenimo brandos, iš tiesų turi kuo džiaugtis ir kuriai gyvenimas iš tiesų yra gražus. Kiekvieną dieną galime atrasti ką nors naujo, svarbiausia, nenustoti domėtis gyvenimu ir neskatinti savo egoizmo, – kalbėjo E. Mildažytė. – Juolab kuo vyresnis esi, tuo daugiau turi aiškių atsakymų ir mažiau materialinių poreikių. Aišku, norisi ir keliauti, ir pramogauti (...). Vis tik galvoju, kad reikės peržiūrėti savo prioritetus ir atsisakyti egoizmo.“
Apie tai susimąstyti ją privertė neseniai vykusi viešnagė Smolande ir apsilankymas nedideliame miestelyje Bergdahloje esančiame stiklo dirbinių muziejuje. „Jį įkūrė profesorius iš Stokholmo su žmona. Maža to, kad jie įkūrė muziejų ir rūpinasi jo išlaikymu, visą vasarą kasdien po 5 valandas jie jame patys dar ir savanoriauja. Moteris yra su kojų įtvarais, akivaizdu, kad jai sunku, bet ji vis tiek mato prasmę savo veikloje ir supranta, koks džiaugsmas yra atiduoti tai, ką per gyvenimą sukaupė. Tai žmonės, neklausiantys, ką jiems gali duoti visuomenė, jie galvoja apie tai, ką jie gali duoti“, – prisiminė žurnalistė.
Tokių žmonių, anot S. Pilinkaus, yra ir Lietuvoje. Kurdamas laidą apie Lazdynus jis turėjo galimybę susipažinti su dviem garbaus amžiaus to rajono kūrėjais. Po filmavimų likęs su jais pabendrauti, „Daiktų istorijų“ pasakotojas sužinojo, kad vienas jų dar turi 108-erių dėdę. „Jis pasaulį paliko būdamas 111 metų. Jo ilgaamžystės paslaptis – mokėjimas ir brandžiame amžiuje džiaugtis gyvenimu ir savo džiaugsmu dalytis su kitais“, – šyptelėjo S. Pilinkus.
Jiedu su E. Mildažyte papasakojo ne vieną istoriją apie tai, ko išmoko ir šviesių juos supusių asmenybių, tokių kaip Irena Veisaitė, Galina Dauguvietytė ir kiti, bet abu patikino, kad šviesių ir juos įkvepiančių asmenybių yra ir jų šeimynoje.
„Man įkvėpimas yra mano mama, – apie gydytoją Gražiną Marę Petkūnienę kalbėjo Edita. – Jai bus 85-eri, tačiau ji vis dar dirba akių gydytoja ir vis dar aktyviai naudoja savo patirtį, tiesa, jau kelerius metus nebeatlieka operacijų. Ji už mane daug modernesnė ir savo telefone turi visas programėles. Man pasisekė gimti šeimoje, kurioje tėvai (tėčio jau nebėra) mokėjo džiaugtis gyvenimu ir išliko savo profesijoje.
Manau, kad su metais svarbu išlaikyti aštrų protą ir kultivuoti emocijas. Juk tai, kad veidas susiraukšlėjo, nereiškia, kad žmogui nereikia meilės. Tai, kad jau sukaupta daugiau išminties, nereiškia, kad žmogus negali pykti ar pavydėti ir pan. Širdies, emocinis gyvenimas yra ne mažiau svarbus.“
E. Mildažytei antrino ir S. Pilinkus, žmonos mamai negailėjęs komplimentų ir žavėjęsis jos smalsumu, energija ir domėjimusi aplinka. Pats Saulius gali pasidžiaugti, kad vis dar gali susitikti su abiem tėvais.
„Man pasisekė, kad esu iš ilgaamžių giminės ir dar turiu abu tėvus, palyginti sveikus ir gyvenančius savarankiškai. Tiesa, dabar 95-erių tėvas prieš keletą metų atsisakė savo pomėgio medžioti, o būdamas 92-ejų – ir vairuoti. Tačiau tai, kad jis objektyviai reaguoja į savo sveikatą, yra sveiko proto ženklas.
Ir Edita neleis sumeluoti, kad mano tėvas turi gebėjimą nepykti, neįsižeisti, nusileisti ir suprasti, kad yra už jį protingesnių. Man kai kada gaila, kad nesu atsigimęs į savo tėvą“, – šypsojosi jis.
„Senjorų savaitės“ salėje daugiausia susirinko moterų. Anot Editos, taip yra dėl dviejų priežasčių: „Našlystė yra viena liūdniausių antrosios gyvenimo pusės dalis, kurios ištaisyti nėra kaip. Palaidojame vyrus, nes paprastai jie dar yra tos sovietmečio kartos žmonės, kai vyrai buvo labai nesaugomi. Jie praranda sveikatą, nes yra dar neišmokę kreipti į save dėmesį ir saugotis. Dar dalis vyrų į renginį neatėjo, nes jie greičiausiai yra namuose, prie kompiuterio ar televizoriaus. Vyrai dažniau nei moterys praranda norą judėti, domėtis ar keisti savo nuomonę ir įpročius.“
Saulius prisiminė, kad ir pats turėjo rūpesčių su sveikata. Vaikščiojęs ilgus atstumus, buvęs vakarėlių siela ir visų numylėtiniu, vieną dieną jis atsidūrė reanimacijoje. „Ten ištiko patirtis, kurią mėgstu prisiminti įvairiomis progomis. Man atrodė, kad gyvenimas sugriuvo, neįvertinau to, ką turiu, nesirūpinau savimi ir dabar manęs laukia nykus ir liūdnas gyvenimas. Tiesa, gydytojai nuramino, kad trečias infarktas gali būti ir ne paskutinis, o viena slaugytoja pasisodinusi pasakojo, kad ligoninėje yra ir gerokai už mane vyresnė moteris, kurią dar lanko kavalierius. Toji moteris buvo Irena Veisaitė“, – pasakojo S. Pilinkus ir pridūrė, kad šviesios atminties I. Veisaitė ne kartą įpūtė jam gyvenimiškos išminties.
Dabar Saulius sako suprantantis, kad gyvenime visada būna visko – ir džiaugsmo, ir sunkumų, bet kol jame galime įžvelgti daug džiaugsmo ir pozityvumo, tol iš esmės viskas yra gerai. „Man labiausiai patinka pavasaris, Editai – ruduo, nepaisant to, bus ir žiema, ir vasara. Tie, kurie tyrinėja pasaulį, sako, kad nėra prasmės priešintis ir liūdėti dėl dalykų, kurie vis tiek mus ištiks“, – svarstė „Daiktų istorijų“ kūrėjas.
Jam pritarė ir E. Mildažytė. Pasak jos, galima išgyventi dėl darganoto lapkričio ar kitų dalykų, bet svarbu išmokti matyti džiaugsmą visur aplink. „Būna sunkių aplinkybių, būna visko, tačiau daug kas priklauso tik nuo paties žmogaus. Brandžiame amžiuje svarbu išmokti patirti džiaugsmą dėl visko – dėl naujos arbatos pakelio, dėl pražydusio augalo ar net dėl to, kad kaimyno vaikas išsišiepęs namo grįžo“, – vardijo ji.
Per gyvenimą, ypač „Bėdų turgaus“ laikais, E. Mildažytė sakė ne kartą susidūrusi su paradoksu, kai net, rodos, nelaimingiausios gyvenimo aplinkybės, ligos ar negalios neužgožia žmogaus džiaugsmo. Kartais žmonės, atsidūrę beviltiškose situacijose, atrodo daug džiaugsmingesni už tuos, kurie tiek sunkumų neturi, pastebėjimu dalijasi Edita.
Visa E. Mildažytės ir S. Pilinkaus kalba „Senjorų savaitėje“, pasakojimas apie susitikimą su Elžbieta II, Irenos Veisaitės patarimai ir daugiau pamąstymų apie džiaugsmą kasdienybėje – įraše.
