Menotyrininkas, kolekcininkas, laidų kūrėjas ir vedėjas Saulius Pilinkus atvirame ir filosofiškame pokalbyje su Jurga dalijasi mintimis apie vertybes, formuojančias žmogų jau vaikystėje, apie tai, kaip svarbu turėti tvirtą pagrindą – būti mokomam ir gebėti mokytis pačiam, bei prisipažįsta – esantis tikras laimės kūdikis, kuris per gyvenimą ėjo laikydamas tvirtą stuburą ir žinodamas, kad meilę kartais galima atpažinti iš vieno žvilgsnio.
– Sakoma, kad per gyvenimą galima sutikti septynis žmones, kurie padaro didžiausią įtaką. Ar savo gyvenime tokius jau sutikai?
– Sakyčiau, kad jų yra daugiau. Visai neseniai apie tai kalbėjome su dukra, aš klausinėjau jos, kokio dydžio yra jos artimųjų ratas. Ji atsakė – ženkliai mažesnis nei tavo. Mano vaikai visada žinojo, kad yra draugai, bičiuliai, artimieji. Mano gyvenime tikrai jų yra daugiau nei septyni.
– Kaip tu manai, kodėl žmonės kartais eina kurti santykių internete? Kodėl žmonės eina į socialinius tinklus išsibarti?
– Tokie kankiniai daug ko neturi. Mano giliu įsitikinimu, jie neturi nieko. Tik neapkrauti sunkių darbų žmonės turi daug laiko, kurio nesugeba įdarbinti (...). Vieni žmonės tai daro žymėdami savo teritoriją – tokia jau ta evoliucija, – o kiti tai daro iš vargo. Jei tu gyveni neįdomiai, jei tau labai nesiseka, jei esi niekas arba manai, kad toks esi, jei nesugebi užmegzti tikrų santykių, jei esi fiziškai nupiepęs – vemi tulžimi ten, kur gali (...). Nebūtinai visi gali pastatyti namą, bet visi gali jį sudeginti. Nebūtinai visi gali mylėti, bet visi gali suspardyti.
– Ar tave erzina tokie žmonės?
– Ne, aš stengiuosi nežinoti, kad jie yra. Kai pradėjau kurti istorijų laidas, atsirado komentarų, kurie man pasirodė rašomi atpažįstama stilistika. Iš tos stilistikos aš supratau, kad apie mane rašantis žmogus tikrai žino apie mano buitį. Aš susisiekiau su žmonėmis, kurie man padėjo išsiaiškinti, kas slepiasi po to žmogaus slapyvardžiu. Aš su tuo autoriumi pasikalbėjau asmeniškai ir iš didelio dramblio jis tapo kirstuku.
– Kaip tu manai, ko pakanka laimei?
– Kai žinai, kas yra nelaimė, akivaizdu tampa, kas yra laimė. Nelaimė yra žiaurus nepasitenkinimas savimi ir iš to kylančios baimės ar agresijos. Laimė – kai tu ne tik žinai, tačiau ir tavo aplinka parodo, kad esi tai, kuo turi būti. Pavyzdžiui, esi nuostabiausias gatvių šlavėjas, šieno grėbėjas, geriausias vokalistas.
– Ar būtina būti geriausiam?
– Tai priklauso nuo tavęs, kaip tu nori. Manau, kad čia nebūtina rungtyniauti. Jei tu jautiesi esąs geriausias ir tau nereikia auditorijos, kad ji tau patvirtintų, vadinasi, ir esi geriausias. Man pasitikėjimą savimi išugdė tėvai ir mokytojai.
– Kas yra ar buvo tavo mokytojai?
– Man jie buvo ypatingi ir nebūtinai dirbo mokykloje ar dėstė. Aš neturiu dvasinio mokytojo, bet turėjau daug gerų mokytojų moterų ir vyrų. Tiek darželyje, tiek tuometėje radijo stotyje ir mokykloje, ir M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ir studijų metais. Tačiau daugiausia mokytojų turėjau bolševikinėje okupacinėje kariuomenėje – Suomijoje.
Tos asmenybės, tie asmenys nebūtinai buvo genialūs, bet užtat buvo labai talentingi. Visada buvau tas, kuris lanko pradinių klasių mokytoją. Man patiko bendrauti su savo auklėtoja – menų mokykloje buvau ryšininkas tarp vaikų ir mokytojų.
– Kas tau yra meilė?
– Myli tą, kuris tau yra svarbiausias, kuris, bent šiek tiek atrodo, kad yra panašus į tave ta prasme, kad daugybės dalykų nereikia aiškinti – nors tai atrodo banalu. Nereikia ieškoti dalykų verbaliniu ar neverbaliniu būdu. Vienas iš meilės ženklų – daryti panašų sprendimą nesusitarus. Iš to gimsta emocija, kuri yra panaši į meilę (...). Meilę gali atpažinti iš to, ar kitas žmogus panašiai konstruoja kažką, kaip ir tu, kartais meilę galima atpažinti ir iš žvilgsnio.
Dėl to mums labai lengva su Edita: mes turime tą pačią bazę – gyvenimas yra nuostabus, užtenka dešimties postulatų, taisyklių. Laikaisi ir elgiesi, ir pasaulis tampa nuostabus.
– Kas gyvenime tave iš tikrųjų pamatė?
– Matė daug, klausimas, kaip matė. Man niekada nepatiko pasakos, kuriose slibinas gyvendavo ilgai ir laimingai, man visada buvo įdomiau sugalvoti, kaip gali būti (...). Man pasisekė, nes visad buvau ir dabar esu apsuptas labai kūrybiškų žmonių, aš esu laimės kūdikis, bet apie tai žinojau nuo mažumės. Aš turėjau su kuo save palyginti, žinojau, kad man tiesiog pasisekė. Nesakau, kad su visais, esančiais šalia, elgiausi deramai, man pasisekė, kad užaugau labai religingoje šeimoje. Dėl to aš turėjau kelias savo versijas (...), galėjau taikyti sau taisykles, pavyzdžiui, niekada nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum.
Aš niekada nebuvau geras vaikas savo tėvams, bet jie visada buvo labai geri tėvai man. Man tai ilgai nerūpėjo, kaip ir tai, kad buvau labai mylimas savo senelių, savo tetų, pusbrolių, manau, net darželio draugų. Neabejotinai yra žmonių, kuriems nepatinku, nepatikau, bet, manau, kad esu labai išmylėtas vaikas, žmogus.
– Ar tavo gyvenime vyksta stebuklai?
– Vyksta, net labai daug. Dažnai pasvarstau apie kažkokį asmenį ir jis mane aplanko skambučiu ar gyvu susitikimu. Man tai yra stebuklas.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
