„Mes nustojame į pasaulį žiūrėti jaunomis akimis tada, kai užauga mūsų vaikai“, – teigia Edita Mildažytė. LRT.lt laidoje „(Ne)močiučių klubas“ – močiutė su džinsiniu švarku ir rausvos spalvos lūpdažiu, kurios juokas aidi taip garsiai, kad gali pakelti nuotaiką net didžiausiam nuobodylai. Anot jos, močiutės statusas ją ne tik džiugina, bet ir motyvuoja ieškoti naujų veiklų, naujų užsiėmimų ir atrasti paprastus gyvenimo malonumus iš naujo.
– Ar „baba“ lepina savo anūkus?
– Žiūrint, ką tai reiškia. Jeigu tu sėdėtum pas „babą“ fotelyje ir žiūrėtum filmukus, kas namuose neatsitinka, o „baba“ būtų pastačiusi kiekvienam taburetę su atskiru meniu, vaikščiotų aplink ir sakytų: „Ar viskas, vaikučiai, gerai.“ Ką tai reiškia – ar lepina, ar nelepina?
– Ar „baba“ kada nors buvo supykusi?
– Tikrai buvo. „Baba“ rėkia garsiai ir iš namų išmeta.
– Ką anūkai veikia pas „babą“?
– Mes mėgstame laidoti. Laidojame paukščius su vaikais, bet prisijungia ir Saulius. Jis muša būgną, o „baba“ gieda, vaikai neša gyvūnėlius ant kastuvėlių. Važiuojame į Druskininkus, aš maudausi, o jie skandina „babą“.
– Ar ir vaikai tave vadina „baba“?
– Taip, „baba“ yra tai, kas neša į orą Pilinkų. Jis bando juos mokyti mane vadinti močiute ir visaip kaip, o aš su tuo nesutinku. Žodyje „baba“ yra dvi atviros balsės, jas patogu ištarti, visose kalbose yra toks žodis, tad kodėl mane turi vadinti kitaip. Jį tas labai skaudina, jis visai nenori gyventi su „baba“. Jis norėtų gyventi su jauna, žavinga mergaite, dama, o aš – „baba“.
Mes mėgstame laidoti. Laidojame paukščius su vaikais, bet prisijungia ir Saulius. Jis muša būgną, o „baba“ gieda.
– Ar laikai save gera močiute?
– Bloga nelaikau. Dviem anūkams esu gera močiutė, o Marijai – nelabai. Nelabai, nes mažai su ja bendrauju ir mažai pažįstu, tiesą pasakius. Svarbiausias dalykas yra ryšys. Kiek tu prabūni su jais mažiukais, tiek ir turi. Man buvo juokinga, kai per pandemiją ėjo kalbos – neikite pas anūkus, neikite pas senelius. Gerai, jei anūkui yra penkeri metai, bet jeigu jam yra penki mėnesiai, tai jis po metų tavęs neprisileis.
Už ką aš esu labai dėkinga Sauliui, tai už tai, kad anūkai yra mano: aš juos imdavau pilniems savaitgaliams, tikrai būdavo reikalų, nes Oną imdavau nuo pat gimimo. O kai gimė Juozas, tai aš imdavau juos abu. Mano sūnus Sauliui pasakė: „Tu jau nepyk, bet tu jiems jau esi senelis.“ Jis nesistengdamas įsiteikti tapo vaikams įdomus su savo postringavimais ir apvaliais akiniais.
Jį tas labai skaudina, jis visai nenori gyventi su „baba“. Jis norėtų gyventi su jauna, žavinga mergaite, dama, o aš – „baba“.
– Kokia močiutė yra bloga močiutė?
– Ta, kuri nemoka priimti vaikų pasaulio ir primeta savo suvokimą. Aš dabar nusipirkau virbalus ir, sakiau, mokysiu juos megzti bei nerti. Tai nėra labai reikalingi įgūdžiai, bet tai tikrai geriau nei sėdėti prie ekrano.
Reikės išmokyti juos ravėti, o tai reiškia – dirbti. Noriu, kad darbas jiems būtų ir žaidimas, ir geras įgūdis. Noriu, kad jie patirtų džiaugsmą pabaigę darbą.
– Ar yra skirtumas, ką reiškia auklėti vaikus, ir ką reiškia auklėti anūkus?
– Žinoma, kad yra. Visų pirma už anūkus tu esi neatsakingas, sėdi antroje eilėje, iš tavęs nieko nereikalauja, kaip karaliai per popiežiaus laidotuves. Pirmoje eilėje matosi jų bateliai, o antroje – tik kaklaraiščiai. Kaip su meiluže – susitinki tik džiaugsmams, o visos pareigos lieka pas žmoną, toks yra santykis.
Už anūkus tu esi neatsakingas, sėdi antroje eilėje, iš tavęs nieko nereikalauja, kaip karaliai per popiežiaus laidotuves.
– Ko tu išmokai iš savo mamos?
– Mano mama išmokė negailėti savęs – tai buvo pagrindinis dalykas. Ji sakydavo: „Niekada negailėk savęs, tai yra neperspektyvu.“ Kitas dalykas, ką aš tikrai moku, tai diagnozuoti situaciją ir nutarti – ką darysime toliau. Kai prisidirbi iki ausų, turi save kažkaip ištraukti, bet tai yra geras įgūdis, nes daugybė žmonių to nedaro, jie meluoja sau. Viskas pasidaro, ką pats sau padarai.
Viso pokalbio klausykite čia:
