Inga Minelgaitė-Antanavičienė – Islandijos universiteto profesorė ir lyderystės ekspertė, gyvenanti tarp Lietuvos ir Islandijos. Taip pat ji – dviejų biologinių ir trijų nebiologinių vaikų mama, parašiusi vaikams knygą apie drąsą. Ši knyga apima ir mikčiojimo problemą, kuri aktuali ir pašnekovės šeimoje.
LRT.lt pasakojimą apie knygą „Bam baimė. Drąsos knyga“ Inga pradėjo nuo to, kad dirbdama lyderystės tyrimų srityje ji pastebėjo, jog šiuolaikiniams jaunuoliams dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ir savilyderystės. Be to, metams bėgant šių savybių vis mažėja. Tą patį pastebi ir jos kolegos.
Savilyderystė iš esmės rodo, kaip mes gebame išsikelti savo tikslus ir jų siekti, nugalėdami sunkumus. „Kaskart siekdami tikslo susiduriame su sunkumais, ir čia neretai išsiskiria lyderis ir tas, kuris neturi jo savybių. Kai turime lyderio savybių, susidūrę su kliūtimis einame toliau, o jeigu to neturime, pradedame išsisukinėti – sakome, kad man tai per sudėtinga ir daugiau negaliu“, – sakė profesorė.
Ir pridūrė, kad bet kokio amžiaus žmonės turi galimybę situaciją pakeisti, bet jei norime didžiausio pokyčio, turime dirbti su vaikais. Na, o vienas didžiausių trikdžių savilyderystės ugdymo kelyje yra baimės, kišančios koją ir vaikams, ir suaugusiesiems.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Ingos sūnus yra trikalbis, o tai neretai prisideda prie mikčiojimo, o jos vyro dukros mikčioti pradėjo išėjusios į pirmą klasę.
- Tėvai daro mikčiojančiam vaikui meškos paslaugą, kai už jį pabaigia pradėtą sakinį.
- Knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ tikslas – įkvėpti skaitytojams drąsos ir padėti suprasti mikčiojančius vaikus.
- Mitas, kad mikčiojantys žmonės nėra tokie protingi kaip kalbantieji sklandžiai.
Tad mintis apie tai, kad norėtųsi parašyti knygą vaikams apie baimes, kurį laiką kirbėjo Ingos galvoje. Paskui jai šovė į galvą, kad kalbėti apie drąsą ir pasitikėjimą savimi galima aptariant ir mikčiojimo problemą, mat šie dalykai vienas su kitu susiję.
Neretai mikčioti pradeda mokykloje
Su mikčiojimo problema yra susidūrę net trys vaikai iš Ingos šeimos: jos biologinis sūnus ir mergaitės dvynukės iš jos vyro ankstesnių santykių. Prie berniuko mikčiojimo tikriausiai prisidėjo tai, kad jis yra trikalbis: kalba lietuvių, islandų ir anglų kalbomis. Beje, Ingos sūnui sklandžiausiai sekasi kalbėti angliškai – šneka beveik nestringa, o su kitomis dviem kalbomis kiek sunkiau.
Dvynukės sesutės mikčioti pradėjo, kai nuėjo į pirmą klasę. „Tai gana dažnai pasitaikantis atvejis – vaikas pradeda mikčioti, pradėjęs lankyti mokyklą, mat darželyje jis gyvena ramiau, o iškeliavus į pirmą klasę atsiranda daugiau iššūkių. Ir dar mokytoja jo kažko paklausia, jis per kelias sekundes neatsako, ir ji jau kviečia kitą. Arba vaikas šneka, bet jaučia, kad mokytoja nekantrauja – gal ji ir labai gera, bet jai tiesiog nepakanka laiko visoms veikloms“, – aiškino Inga.
Ji patikino, kad mikčiojimas kyla ne dėl konkrečių aplinkybių – polinkis tą daryti būna įgimtas, tačiau jis gali ir beveik nepasireikšti ir likti nepastebimas, kol neužklumpa didesni išbandymai. Tarkim, vaikas pakeičia mokyklą, dėl to patiria stresą, o dėl to dar smarkiau pasireiškia mikčiojimas ir kiša jam koją. Mikčiojantys vaikai dažnai susiduria su patyčiomis, ir tai jiems dar labiau sunkina gyvenimą.
Vaikai nustemba, kad ir jų tėvai bijo
Knygoje „Bam baimė. Drąsos knyga“ kalbama apie įvairias baimes, o jos pagrindinė veikėja – mergaitė Morta, kuri mikčioja, be to, turi viešojo kalbėjimo baimę. Pasak knygos autorės, su mikčiojimo problema susiduria net 10 proc. vaikų, o viešojo kalbėjimo apskritai bijo kone visi žmonės.
„Buvo keli kartai, kai stebėjau savo vaikus, kurie man užsidegę papasakojo kažkokią istoriją, nors mikčiojimas jiems trukdo tą padaryti, ir galvojau, kad tai leidžia iliustruoti pavyzdį, kaip, nepaisant kliūties, gali siekti savo tikslo. Taip ir atsirado Mortos paveikslas“, – pasakojo Inga.
Kad būtų lengviau piešti mergaitės portretą ir paaiškinti mikčiojimo specifiką, knygos autorė pakvietė bendradarbiauti logopedę, Švietimo akademijos docentę Vilmą Makauskienę, kuri tapo knygos bendraautore.
Vaikai šią knygą turėtų skaityti kartu su tėvais, mat baimės įveikimas yra komandinis darbas. Knyga yra edukacinė-psichologinė. Psichologinė linija yra apie tai, kad su savo baime reikia susidraugauti, o edukacinė – mokymas suprasti, kaip jaučiasi mikčiojantys vaikai, ir patarimai kitiems, kaip su jais bendrauti.
„Norisi, kad būtų daugiau supratimo. Neretai ir mokytojai gerai nežino, kaip reikia bendrauti su mikčiojančiu vaiku, o tėvai jam daro meškos paslaugą: neleidžia baigti sakinio ir padaro tai už jį. Dar viena tėvų klaida – jie sako: „Nebijok“, bet tai būtų tas pats, kas sakyti „Nekvėpuok“. Be baimės nebūtų drąsos – mes žinome, kad šiandien buvome drąsūs, jeigu seniau kažko bijojome. Tad kai raginame vaiką nebijoti, tarsi sakome jam, kad atimtų iš savęs galimybę būti drąsiam“, – aiškino Inga.
Savo knygą tėvus su vaikais ji ragina skaityti kartu ir iš lėto, niekur neskubant, po vieną skyrių. Kiekvieno skyriaus gale yra pateikiami klausimai, į kuriuos vertėtų atsakyti kartu. „Jau girdėjau atsiliepimų, kad tie klausimai vaikus labai įtraukia. Jie dažnai nustemba, kad ir jų tėvai kažko bijo. O kai supranti, kad ir kitas bijo, daraisi empatiškesnis ir supratingesnis“, – sakė autorė.
Ji viliasi, kad galbūt paskaitęs šią knygą vaikas susipras padrąsinti klasės draugą, kuris bijo sakyti eilėraštį, užuot iš jo šaipęsis, o tas bendraklasis kitą kartą padrąsins jį.
Taip pat kiekvieno knygos skyriaus gale yra skyrelis „Ar žinai?“, kuriame pateikiama įdomios informacijos apie baimes ir mikčiojimą. Pavyzdžiui, paminėtas faktas, kad mikčioja ir atlikėjas Edas Sheeranas, aktorė Nicole Kidman bei buvęs JAV prezidentas Joe Bidenas.
Svarbu sukurti vaikui palankią aplinką
Pirmiausia, jeigu išryškėja mikčiojimo problema, Inga rekomenduotų tėvams atsikratyti savo baimių ir klausimų „Kodėl mums taip nutiko?“. „Knygos pradžioje mama Mortą tampo per visus gydytojus ir aiškinasi, kodėl ji mikčioja, tarsi tas atsakymas į klausimą „kodėl“ kažkuo padėtų. Geriau ne ieškoti tos priežasties – šimtaprocentinio atsakymo net ir nesužinosite – o konstatuoti, kad taip jau yra, ir galvoti, kaip vaikui padėti“, – sakė daugiavaikė mama.
Verta tiesiog pasiaiškinti, kaip bendraujama su tokiu vaiku, ir suteikti jam visą įmanomą pagalbą, visų pirma, logopedo – kuo anksčiau kreipsitės, tuo geriau. Labai svarbu, kad mikčiojančių vaikų tėvai nustotų bijotis patys, nes dažnai jie baiminasi to, kaip atžalai seksis, o jis tą jaučia ir dėl to tampa dar sunkiau.
Mikčiojančiam vaikui reikia stengtis kurti kiek įmanoma palankesnę aplinką ir nebijoti su juo apie šią problemą kalbėtis. Galima aptarti ir tai, kas tuo metu, kai kalba tarsi užstringa, jam labiausiai padeda, nes ir mikčiojimas, ir mūsų baimės, yra labai individualios. Ir, kaip jau minėta, kai mikčiojantis vaikas kalba, reikėtų jo nepertraukinėti ir neužbaigti sakinio už jį – jis turi jausti, kad jis tai, kas rūpi, gali išsakyti pats. „Mes labai mėgstame užbaigti sakinį už vaikus – net ir tuos, kurie nemikčioja – bet kartais vertėtų pasitelkti kantrybę ir pasimokyti geriau išklausyti“, – pastebėjo Inga.
Vienas iš mitų, kuris paneigiamas knygos „Bam baimė. Drąsos knyga“ – tas, kad mikčiojantys žmonės nėra tokie protingi, kaip sklandžiai kalbantieji. Maža to, mikčiojančių žmonių žodynas yra platesnis – pajutę, kad vieno žodžio tuo metu neištars, jie įgunda pakeisti jį kitais.
„Svarbu, kad mikčiojančių vaikų gyvenimo neapsunkintume, o tada jie galės tapti edais sheeranais, nicolėmis kidman ar joe bidenais“, – sakė Inga.
