„Mane apėmusi visiška neviltis, nes septintokas sūnus (13 metų) piktybiškai praleidinėja pamokas. Pernai jis vis sakydavo, kad skauda galvą ar turi 37,2 temperatūros (nors paskui supratau, kad atsiunčia seną nuotrauką), šiemet tai kartojasi dar piktybiškiau“, – skundžiasi vilnietė Agnė.
Mama pasakojo, kad sūnus norėdavo likti namie žaisti kompiuteriu. Kadangi niekaip nepavyko sutarti gražiuoju, kompiuteris ir telefonas iš jo atimti, bet jis vis tiek į mokyklą neina. Vieną rytą jis apsimetė, kad išėjo, bet tada mama pamatė elektroniniame dienyne n raides ir sūnų rado prie kompiuterio miesto bibliotekoje.
„Rodos, viskas išbandyta, kalbamės apie tai, kad mokytis reikia jam pačiam, aiškinamės, kodėl jam mokykla taip nepatinka, bandom tartis, kad kai lanko pamokas, gali tam tikrą laiką žaisti kompiuteriu, esame ir pas psichologą ėję. Aš neišmanau, ko griebtis, nes neturiu galimybės kasdien jo nuvesti į klasę ir saugoti, kad nepaspruktų... Ką jūs galite patarti tokiu atveju?“ – klausia Agnė.
Paauglystė – sudėtingas etapas
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja Evelina Firaitė-Ryliškienė teigė: „Susiklosčiusi situacija yra tikrai neraminanti, bet pažįstama ne vieno paauglio šeimai. Tokiais atvejais svarbu ne tik kalbėti apie pagalbą vaikui, bet ir ieškoti, ką būtų galima keisti visos šeimos santykiuose, kokios yra vaikui kylančių iššūkių priežastys. Svarbu suprasti, jog šeima veikia kaip vientisas organizmas, joje vaikas formuojasi, čia jam reikia jaustis saugiam ir svarbiam, žinoti, kad bus atliepti visi jo emociniai poreikiai.“
Specialistė priminė, kad paauglystė yra vienas jautriausių ir sudėtingiausių vaiko raidos etapų. Tuo metu vyksta intensyvūs pokyčiai vaiko organizme. Paaugliai dažnai patiria stiprių, prieštaringų emocijų, dėl to gali pasitaikyti impulsyvių reakcijų, neapgalvotų poelgių. Turėtume prisiminti, jog paauglystėje prasideda jauno žmogaus tapatybės paieškos, normalu, kad vaikas išbando skirtingus vaidmenis, gali būti, kad atsisako laikytis įprastų elgesio normų, maištauja prieš iki tol buvusius autoritetus – tėvus ir pan.
„Taigi svarbu atrasti kylančių sunkumų priežastis, kai nepavykta patiems, nenuleisti rankų, pasitelkti specialistus, ką, iš situacijos aprašymo matyti, berniuko mama ir bando daryti“, – pastebėjo E. Firaitė-Ryliškienė.
Pasak jos, svarbu žinoti, jog pagalbą teikiančios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos šiandien vaikui ir šeimai siūlo platų spektrą nemokamų paslaugų, pradedant nuo nemokamų konsultacijų tėvams telefonu, psichologo konsultacijų, pavyzdžiui, Psichikos sveikatos centre, baigiant įvairiomis elgesio korekcijos programomis, terapijomis ir pan.
Viena iš tokių yra multidimensinė šeimos terapijos programa (MDFT). Ši programa ypatinga tuo, kad dirbama su visa šeima, su jaunuoliu ir su tėvais kartu. Net ir itin sudėtingas paauglio elgesys kinta, kai keičiasi visos šeimos santykiai, vienas kitą imą girdėti, gerbti, suprasti, kai vienas ima reaguoti į kito poreikius. Minima programa skirta paauglius auginančioms šeimoms ir tada, kai paauglį pavergia internetas, jis praleidžia pamokas.
Svarbu rasti priežastį
MDFT programos projekto vadovė Roberta Avramenko sakė, kad savo darbe su tokiais atvejais, kai vaikai nelanko mokyklos, ji susiduria dažnai.
„Žinoma, tiksliai pakomentuoti situacijos, nebendravus su mama ir sūnumi, neišeina, bet paprastai nėjimas į mokyklą yra simptomas kažko didesnio. Vaikas ir pats supranta, kad elgiasi blogai, juk jo bendraamžiai eina į mokyklą, tai yra norma“, – sakė R. Avramenko.
Pasak jos, svarbu suprasti, kodėl moksleivis taip elgiasi, tačiau jo tiesiai šviesiai neiškvosi. Kai tėvai priekaištauja vaikui, kad jis ir vėl praleido pamokas, jam norisi užsisklęsti arba atsakyti tai, ką tėvai nori girdėti, o pamokų praleidinėjimas gali užsitęsti. Labai tikėtina, kad vaikas kažką slepia – gal patyčias, gal mokymosi sunkumus, o gal šeimą ištiko krizė ir jam norisi žaisti kompiuteriu, kad pabėgtų nuo skaudžios realybės.
„Mamai rekomenduočiau ne priekaištauti dėl mokyklos, o rasti užsiėmimą, kuris vaikui yra malonus ir nekelia streso, kartu nueiti į kiną ar kavinę ir, kai jis atsipalaiduos, pasišnekėti apie tai, kuo jis gyvena ir kaip jaučiasi. Taip pat reiktų kalbėtis ir su mokyklos atstovais – galbūt klasėje yra patyčių ar mokyklos atstovai mato kitų priežasčių, kurių nematote jūs“, – aiškino specialistė.
Pavyzdžiui, jos praktikoje buvo jaunuolis, kuris ilgą laiką nuo tėvų slėpė, kad jam sunku skaityti dėl dėmesio sutrikimo, apie tai prisipažinti jam buvo gėda. Kitas paauglys į mokyklą nėjo beveik metus, kai labai nuo visų atsiliko, jam buvo išties baugu į ją grįžti. Tuomet sutarta su mokyklos socialine pedagoge, kad ji kelias dienas pasikvies vaiką į savo kabinetą valandai ar dviem, paskui grįžti į klasę jam buvo lengviau.
„Aš tikrai tikiu, kad kalbėdamas su tėvais pats vaikas tiki, kad kitą dieną jis nueis į mokyklą, bet iš ryto atsikėlęs jaučia tokį didelį nerimą, kad į ją ir vėl neišeina. Vaikai ir per terapiją dažnai prisipažįsta, kad jaučiasi blogai, žinodami, kad tėvai dėl jų stresuoja, bet dėl to streso dar labiau norisi vengti mokyklos“, – sakė pašnekovė.
Ar gali būti didesnė priežastis, ar patys kompiuteriniai žaidimai gali būti ta priežastis, dėl ko vaikas neina į mokyklą? „Reiktų pasiaiškinti, ar jaunuolis turi draugų, gali būti, kad vieninteliai jo draugai yra iš žaidimų, kurie žaidžiami su kitais („Minecraft“, „Counter-Strike“ ar kt.). Gali būti ir taip, kad žmogus bėga nuo realybės: žaisti smagu, o į mokyklą eiti baisu. Bet ši mama rašo, kad kompiuteriu naudotis sūnui nebeleidžia, o jis į mokyklą vis tiek neina, vadinasi, turbūt yra kitų priežasčių“, – atkreipė dėmesį R. Avramenko.
