Lietuvoje švietimas tapo sritimi, kurioje nebeliko normalaus tono. Vis dažniau apie mokyklą mes pamirštame kalbėti kaip apie valstybės kūrimo institutą, nes, tik prasidėjus diskusijoms apie mokyklas, valstybinius egzaminus, mokytojus, ugdymo programas ar mokymo priemones, viešoji erdvė tampa kolektyvinio nusivylimo scena, kurioje švietimo sistema dažniausiai vaizduojama kaip nesibaigiančios griūties, o ne savikūros istorija.
Naujausias Lietuvos reputacijos indekso tyrimas atskleidė, kad tik 10 procentų visuomenės ir 4 procentai verslo lyderių Lietuvos švietimo sistemos reputaciją vertina kaip gerą. Tokie skaičiai iš pirmo žvilgsnio galėtų įtvirtinti gerai atpažįstamą beviltiškumo švietimo sistemoje vaizdinį: švietimas nebeveikia, neturi visuomenės pasitikėjimo, švietimas yra krizėje.
Vis dėlto šie skaičiai nėra švietimo žlugimo išraiška. Veikiausiai jais galėtume atvaizduoti labiau save pačius, švietimą įpratusius vertinti per krizes, per griūtis ir per klaidas.
Reputacijos indekso tyrime įžvelgtinas ir paradoksas. Nors švietimo sistemos reputacija vertinama itin prastai, net 29 procentai gyventojų palaikytų savo artimą žmogų, jeigu šis rinktųsi mokytojo profesiją.
Vadinasi, mokytojo profesijos prasmės pajauta nėra išnykusi. Abejonių ir nepasitikėjimą kelia aplinka, į kurią mokytojas patektų. Nuovargis, kylantis iš reformų pertekliaus ir blaškymosi, lyderystės ir stabilumo trūkumas švietimo politikoje, milžiniškas darbo krūvis, psichologinė įtampa ir biurokratinė našta yra pats trumpiausias tos aplinkos apsakymas.
Švietimo reputacijos krizė nėra vien Lietuvos liga. EBPO šalyse pastaraisiais metais matome pasitikėjimo viešosiomis institucijomis nuosmukį, o švietimas atsiduria šio proceso centre. Taigi Lietuvos švietimo sistema nėra unikalus nesėkmės eksponatas.
Švietimas daugelyje šalių tapo sritimi, iš kurios visuomenė reikalauja beveik neįmanomo: vienu metu mažinti socialinę nelygybę, gerinti akademinius rezultatus, ugdyti pilietiškumą ir kritinį mąstymą, parengti jauną žmogų darbo rinkai, apsaugoti jį nuo technologijų žalos, užtikrinti įtrauktį, perimti dalį šeimos, bendruomenės funkcijų, spręsti psichinės sveikatos problemas. Nors švietimui ir keliamas uždavinys lenkti visuomenės raidą ir būti jos vedliu, šie reikalavimai mokyklos institutui peržengia vienos institucijos galimybių ribas.
Todėl kai sakome, kad švietimas yra krizėje, turime sąžiningai pridurti: krizėje yra ne tik švietimas.
Susidaro įspūdis, kad mokykla tapo institucija, į kurią visuomenė sudeda beveik visas savo neišspręstas problemas. Jau daugiau nei prieš 35 metus Meilė Lukšienė teigė, kad mokykla yra visuomenės ląstelė. Kokia visuomenė, tokia ir mokykla. Šiandien ši mintis skamba ne tik kaip geniali sociologinė įžvalga, bet ir kaip Lietuvos švietimo sistemos reziumė.
Jeigu visuomenė fragmentuota, mokykla jaus šį susiskaldymą. Jeigu visuomenėje daug nepasitikėjimo švietimo sistema, jis ateis ir į klasę. Jeigu tėvai pervargę, vaikai atvyks su tuo pervargimu į mokyklą. Jeigu švietimo politikai nesugeba suplanuoti stabilių reformų, mokykla negali jų sėkmingai įgyvendinti. Jeigu viešojoje erdvėje dominuoja panika dėl švietimo būklės ir ateities, mokykla negali tapti saugumo ir ramybės salele.
Mokykla tiesiog sugeria tai, kuo gyvename kaip visuomenė. Mūsų nerimą, mūsų pyktį, mūsų socialines įtampas, mūsų lūkesčius, mūsų nepasitikėjimą ir mūsų nesugebėjimą susitarti dėl ilgalaikių vizijų. Todėl žiūrėdami į mokyklą pirmiausia žvelgiame į save pačius.
Taip pat mes labai dažnai švietimą kaltiname už tai, ko jis pats vienas negali išspręsti. Mokykla negali būti stipresnė už visuomenę, kurioje veikia. Mokykla veikia sinergiškai kartu su šeima, bendruomene, socialine politika, sveikatos sistema, kultūra. Mokykla pati viena negali kompensuoti to, ko nepadaro visuomenė. Todėl kalbėdami apie švietimo reputacijos krizę turime sau užduoti nepatogų klausimą: ar mes dar vertiname realią švietimo būklę, ar jau vertiname savo pačių susikurtą švietimo vaizdinį?
Viešajame diskurse švietimas dažniausiai sulaukia dėmesio, kai valstybiniuose egzaminuose aptinkama klaida, trūksta vadovėlių, stringa reformų įgyvendinimas, mokytojai palieka mokyklas arba mokykloje įvyksta konfliktai. Apie tai kalbėti būtina, tačiau toks švietimo vaizdavimas gali įtikinti, jog nesėkmė ir yra švietimo esmė. Jeigu visuomenė ima maitinti krizę, kuria piktinasi, susidaro pavojingas precedentas.
Norime geriausių specialistų mokyklose, bet toliau kuriame švietimo sistemą, kurioje mokytojas yra ataskaitų pildytojas, reformų vykdytojas ir žmogus orkestras.
Kita vertus, kritika yra būtina. Be kritikos nebūtų atskleidžiamos klaidos, neveiktų demokratinė kontrolė, nekiltų spaudimo taisyti sistemines klaidas. Vis dėlto jeigu visuomenei nuolat sakome tik tai, kad švietimas griūva, neturėtume stebėtis, kad jauni žmonės nenori dirbti mokykloje. Jeigu mokytojams nuolat kartojame, kad jie yra žlungančios sistemos dalis, neturėtume stebėtis, kad jie pavargsta gintis.
Mokytojo profesijos prestižas stipriai priklauso ir nuo to, ar visuomenė supranta, ką mokytojas iš tikrųjų daro. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad daugelyje šalių žmonės nuvertina mokytojų darbo krūvį. Kitaip tariant, mokytojo profesija yra gerbiama, tačiau itin abstrakčiai, nesuvokiant šio darbo intensyvumo, atsakomybės, emocinio krūvio ir daugiasluoksniškumo.
Mokytojai pagerbiami Rugsėjo 1-ąją, pasveikinami Mokytojų dienos proga, tačiau kasdienėje veikloje jie yra paliekami vieni prieš perteklinę biurokratiją, tėvų lūkesčius, vaikų emocines problemas, perkrautas ugdymo programas ir švietimo reformas. Mes mokytojo profesiją vis dar esame linkę romantizuoti, tačiau niekaip nesukuriame lengvesnių darbo sąlygų.
Lyg ir toliau norime mokytojų, dirbančių iš pašaukimo, bet stebimės, jog tas pašaukimas greit sunyksta. Norime geriausių specialistų mokyklose, bet toliau kuriame švietimo sistemą, kurioje mokytojas yra ataskaitų pildytojas, reformų vykdytojas ir žmogus orkestras.
Lietuvai reikia išmokti dviejų dalykų vienu metu: nebemeluoti sau apie švietimo problemas ir nebenaikinti švietimo reputacijos ten, kur būtina ją saugoti kaip valstybės strateginį turtą.
Jeigu mokykla yra visuomenės ląstelė, kokia visuomenė norime būti ir kokią mokyklą ir švietimo sistemą norime kurti?
Stiprios švietimo sistemos nėra tos, kurios neturi problemų. Tokios sistemos neegzistuoja. Stiprios švietimo sistemos yra tos, kurios geba problemas spręsti nepanikuodamos, nesiblaškydamos ir nesugriaudamos pasitikėjimo pačia mokyklos idėja.
Viešojoje erdvėje dažnai girdimi Estijos, Suomijos ar Singapūro pavyzdžiai minimi paviršutiniškai, tarsi užtektų nukopijuoti kitos valstybės švietimo sistemos modelį Lietuvai. Šios šalys kviečia mokytis, o ne kopijuoti. Dėl švietimo ateities krypties svarbus ilgalaikis nacionalinis susitarimas, kurio negalima paversti naujos politinės kadencijos eksperimentų lauku.
Mokytojo prestižas iš skambaus komunikacinio šūkio turi kurtis iš stiprėjančios mokytojo rengimo sistemos, didėjančios darbo autonomijos ir karjeros galimybių, mažėjančios biurokratinės naštos ir nuoseklios valstybės laikysenos.
Todėl kai sakome, kad švietimas yra krizėje, turime sąžiningai pridurti: krizėje yra ne tik švietimas. Krizėje yra ir mūsų santykis su viešosiomis institucijomis, ir mūsų gebėjimas pasitikėti švietimu, ir mūsų kantrybė kurti ilgalaikius sprendimus.
Kritika švietimui turi būti ne galutinis taškas, o pati pradžia. Po kiekvieno viešo pasipiktinimo turime klausti: ką darome kitaip? Po kiekvieno skandalo turime ne tik atsiprašyti, bet ir imtis procedūrinių pokyčių. Po švietimo reformos nesėkmių turi būti prisiimta atsakomybė. Po kiekvieno pareiškimo apie mokytojo profesijos prestižą turi būti priimti konkretūs sprendimai, gerinantys mokytojo darbo sąlygas.
Jeigu mokykla yra visuomenės ląstelė, kokia visuomenė norime būti ir kokią mokyklą ir švietimo sistemą norime kurti?
