Prancūzų aktorė Marion Cotillard sėkmės paslaptis – visiškas atsidavimas darbui. Ji sako, kad prieš sukurdama šeimą visiškai gyvendavo savo herojumi. Viskas pasikeitė tapus mama – nebeleido sau keistomis būsenomis ir nuotaikomis paveikti savo vaikų kasdienybės. Tiesa, visos šeimos kasdienybė pastaruoju metu visiškai pasikeitė – vasarą aktorė pranešė, jog skiriasi su vyru, su kuriuo nugyveno beveik du dešimtmečius.
Rugsėjo 30-ąją M. Cotillard pasitinka 50-mečio jubiliejų. „Tai didelis skaičius“, – ta proga pasirodžiusiame interviu „The Times“ sako aktorė, pripažįstanti, kad šį skaičių vis dar reikia prisijaukinti. Nors tikina suprantanti, kad prieš akis laukia daug gražių dalykų, aktorė juokiasi, kad tai pirmas kartas, kai norisi pasakyti kokį nors riebesnį žodį.
Ir neseniai publikuotame „Glamour“ interviu ji pripažino, kad minėdama 40-metį savo amžiaus visiškai nesureikšmino, tuo tarpu artėjantis 50-metis virpino emocijas: „Daugelis mano draugų šiemet švenčia 50-metį, todėl palaikome vieni kitus. Be to, kai kartais amžius atrodo šiek tiek bauginančiai, aš galvoju apie visas tas moteris, kurias gerbiu ir kurios taip gražiai priima savo amžėjimą. Aš nebandau su tuo kovoti, nes tai beprasmiška ir niekur neveda.“
Garsi aktorė įsitikinusi, kad amžėjimas yra apie santykius su savimi, taip pat apie gebėjimą nesmerkti nei savęs, nei kitų. „Tai reiškia išsilaisvinti iš nuosprendžių. Manau, kai pavyksta išsilaisvinti iš traumų, išsilaisvinti iš to, kas trukdo, ir nutinka gražus senėjimas, – svarstė M. Cotillard, pripažinusi, kad kino industrijos atstovams senti yra sunkiau. – Mums, ypač moterims, dar reikia nueiti ilgą kelią, kad priimtume šį savo gyvenimo etapą.
Gerai, kad vis daugiau moterų tampa režisierėmis, o tai atveria vis daugiau vaidmenų visoms kartoms. <...> Šiandien mes esame laimingi, kad turime galimybę pasakoti istorijas apie bet kokio amžiaus moteris, nes bet kokio amžiaus moteris yra labai įdomi ir turi daug ką pasakyti.“
M. Cotillard istorijas labiausiai patinka pasakoti savo vaidmenimis. Tai svarbi jos gyvenimo dalis, lydinti ją nuo mažų dienų. 1975-ųjų rugsėjo 30-ąją gimusi M. Cotillard užaugo viename Paryžiaus daugiabučių, labai bohemiškoje aktorės Monique Theillaud ir pantomimos aktoriaus, režisieriaus Jean-Claude Cotillard šeimoje. Kaip anksčiau aktorė pasakojo theguardian.com, jau nuo vaikystės ji buvo savotiška atsiskyrėlė, drovi vienišė, labai jautri ir melancholiška. „Jau septynerių turėjau egzistencinių dilemų, mane kamavo klausimai apie vietą pasaulyje“, – pasakojo ji.
Mokykloje keistuole laikytą mergaitę nuo mažens traukė išgalvotos istorijos, o tėvų aktorių pavyzdys įkvėpė žavėtis kinu. Juolab kad trumpus epizodinius vaidmenis scenoje jai tekdavo atlikti jau būnant ketverių ar penkerių. „Iš tiesų visą vaikystę buvau apsupta didžiulės energijos ir pasakotojų. Jau vaikystėje žiūrėdavau spektaklius, kurie nebuvo skirti vaikams. Dažniausiai tai nutikdavo tada, kai auklė negalėdavo atvykti ir mama mane su broliais turėdavo vestis į teatrą. Mes eidavome iš proto, mama – taip pat. Taigi kiek save prisimenu, visada norėjau būti aktore“, – „The Talks“ duotame interviu prisiminė ji.
Net ir žaidimai namuose dažnai virsdavo dramos pamokomis – būdamas su atžalomis tėvas dažnai juos mokydavo pantomimos, o užsidariusi savo kambaryje mažoji Marion įsivaizduodavo, kad yra Louise Brooks arba Greta Garbo.
Kai tėvas įkūrė savo teatro trupę, šeima persikėlė į La Beauce miestelį netoli Orleano. Motina tuo metu pradėjo dėstyti Orleano dramos konservatorijoje, kur paauglystėje mokėsi ir M. Cotillard. „Laikiau tai būdu pabėgti nuo savęs, bet būtent per aktorystę save atradau“, – theguardian.com pasakojo ji.
Vos aštuoniolikos Marion sugrįžo į Paryžių ir debiutavo televizijos seriale „Highlander“ ir nuo tada sėkmingai kopė karjeros laiptais aukštyn. Lūžiu jos karjeroje laikomas vaidmuo Luco Bessono filme „Taksi“, o kaip kino elito atstovei įsitvirtinti padėjo biografinė drama apie legendinę Edith Piaf „La Vie En Rose“.
Dėl pastarojo vaidmens aktorė nusiskuto plaukus ir antakius, kasdien po kelias valandas leisdavo grimo kėdėje. Natūralu, kad šis vaidmuo tiesiog apsigyveno Marion kūne. „E. Piaf tikrai atėmė iš manęs daug jėgų“, – prisipažino ji interviu „The Talks“, prisiminusi, kaip buvo sunku pamiršti šį vaidmenį ir atsiduoti kitam. Vis dėlto aktorės pastangos neliko nepastebėtos – Paryžiaus Žvirbliuką įkūnijusi aktorė susižėrė daugybę prestižinių kino apdovanojimų, tarp jų – ir „Oskarą“. Ji tapo antra prancūzų aktore, laimėjusia geriausios aktorės apdovanojimą, ir pirmąja, apdovanojimą pelniusi už vaidmenį prancūzų kalba.
„Manau, kad man tiesiog pasisekė, kad beprotiškasis režisierius Olivieris Dahanas pamanė, kad aš galiu būti E. Piaf. Jis pakeitė mano gyvenimą. Kaip aktorė, aš visada norėjau filmuotis, bet niekada nesvajojau apie filmus Amerikoje, nes nemaniau, kad tai įmanoma. Tai niekada nebuvo svajonė. Aš tiesiog norėjau pasakoti istorijas, kurti filmus. Aš jau laikau save labai laiminga, kad galiu daryti tai, ką myliu“, – „The Talks“ sakė aktorė, sukūrusi dešimtis vaidmenų ir atskleidusi skirtingas savo talento puses.
Ji ir pati neabejoja, kad prie tokios sėkmės prisideda jos atsidavimas vaidmeniui. „Prieš sukurdama šeimą, visą save paskirdavau personažui. Kuo labiau jis mane paveikdavo, tuo artimesnis man tapdavo. Bet dabar negaliu užsidaryti kitoje pasaulio pusėje – nenoriu, kad mano vaikams turėtų įtakos keista mano būsena, kai įsijaučiu į depresiją ar pan.“, – theguardian.com sakė M. Cotillard, kartu su prancūzų kino aktoriumi ir režisieriumi Guillaume Canet auginanti sūnų Marcelį ir dukrą Louise.
Ji retai pasakoja apie savo vaikus, tačiau „The Talks“ prisipažino, kad buvimas mama, net jei kartas ir keliantis daug iššūkių, suteikia jai daug naujų jėgų. Anot jos, net tada, kai gyvenime šėlsta audra, savo vaikų akyse ji randa nusiraminimą: „Klišė, bet kiekvienas tėvas žino, kad vaikai perdėlioja gyvenimo prioritetus. Tai visko, ką jaučiate revoliucija. Tai suteikia jėgų.“
Tiesa, šie metai aktorės šeimai sudėtingi – po 18 metų kartu M. Cotillard ir G. Canet pasuko skirtingais keliais.
Jiedu susipažino dar 1997-aisiais, po kelerių metų kartu nusifilmavo juostoje „Love Me if You Dare“, tačiau pora tapo tik 2007-aisiais. Nemažai kartu dirbę mylimieji apie savo santykius niekada neatviravo, todėl ilgus metus žiniasklaida galėjo tik spėlioti, ar jiedu susižadėję, ar planuoja tuoktis. Ant Marion piršto suspindę deimantiniai žiedai ne sykį pakurstė kalbas apie poros sužadėtuves, tačiau jie patys to niekada nekomentavo ir jokių kalbų nei paneigė, nei patvirtino.
Birželio pabaigoje naujienų agentūra „Agence France-Presse“ išplatino poros pranešimą apie skyrybas. M. Cotillard ir G. Canet patikino, kad siekdami išvengti nereikalingų kalbų, spekuliacijų ir netinkamų interpretacijų, apie savo skyrybas viešai niekada nekalbės ir pridūrė, kad jos įvyko apibusiu sutarimu ir gera valia.
Tačiau ir išgyvendama sudėtingą laiką, artėjant 50-mečiui M. Cotillard sako esanti laiminga: „Turiu tikrai gražų gyvenimą, gražius vaikus, gražius santykius ir sveikus žmones aplink save. Mes palaikome vieni kitus džiaugsmo ir skausmo akimirkomis, ir tai man yra svarbiausia.“
Be šeimos ir aktorystės, M. Cotillard širdyje ypatingą vietą užima jos aistra aplinkosaugai. Ilgus metus ji buvo vegetarė ir dabar stengiasi valgyti tik vietinį maistą, atsakingai rūšiuoja, ir nelieka abejinga, kai reikia jos pagalbos ar paramos sprendžiant įvairias gamtosaugos problemas
„Myliu gamtą, bet taip pat myliu žmones. Gamta mus pergyvens. Viskas, kam mes pakenksime, esame tik mes patys ir gyvūnai. Naikinti tai, kas mums leidžia gyventi, yra nesveika. Vis daugiau pradeda tai suprasti, bet tas suvokimas ateina per lėtai“, – „The Talks“ sakė M. Cotillard, raginusi susimąstyti apie pasaulį, kurį norime palikti ateities kartoms. Kaip pati sako, turbūt ši jos aistra susijusi su tais pačiais egzistenciniais klausimais, kurie jai svarbūs nuo vaikystės.
Tiesa, dabar ji jau žino, kur jos vieta pasaulyje, nors pripažįsta, kad nei šlovė, nei apdovanojimai jai nesuteikia visiško pasitikėjimo savimi ir vis dar jaučiasi atsiskyrėle, kuriai geriau vienumoje nei didelėse kompanijose.
