„Viskas susimaišo: gal blakstienų reikėtų raudonajam kilimui, o su jomis moterys sėdi kasoje“, – apie šio amžiaus mados paradoksus kalba Juozas Statkevičius. Anot mados kūrėjo ir kostiumų dailininko, Lietuva vis dar ieško savo mados identiteto, kol kas jis pasimetęs tarp didžiųjų kultūros sostinių.
– Ar tavęs dažnai klausia, kas tau patinka?
– Nedažnai. Kas man patinka, pasimato per mano darbus (...).
– Ar tu savęs klausi, ko tu nori, ar klausi savo klientų?
– Aš klausiu moterų – ko tu nori? Kartais ateina svetimas žmogus, kuris nežino, ko nori, jam viskas patinka, o man svarbu, kad žmogus pasidarytų namų darbus. Žmogus gali apsirengti pasižiūrėjęs į paveiksliuką – ir labai gražiai, bet tu nežinai, kas jam yra svarbu ir aktualu. Tada, aišku, aš nuskenuoju visą jo figūrą, visus minusus bandau paversti pliusais.
– Kaip tu kuri? Kiek tu įdedi savo kūrybos ir kiek stengiesi atskleisti žmogų?
– Man vis dėlto daug apgaulės madoje ir aktorystėje, kad nėra svarbu, kreiva, šleiva ar storulė, bet tame yra daug melo. Kai rodo madų demonstravimą, tarkime, „Chanel“ kolekcijos, eina manekenės, visos lieknos, visos gražios – jas rodo, jei praeina storuliukė, ją parodo dvi sekundes. Ar čia ne melas? Melas. Kaip ir su baletu – yra baletas, kur šoka vien storuliai, bet tai ne baletas, ne estetiška (...). Visada yra dvi lėkštės ant svarstyklių.
– Kaip tu išlaviruoji tarp dviejų nesutampančių nuomonių?
– Aš gal esu senamadiškas, bet man patinka tikri dalykai, nemeluoti. Jeigu būtų tabletė, kurią išgėręs taptum plonas, tai neliktų nė vieno storulio, esu šimtu procentų įsitikinęs.
– Kodėl tada žmogus storėja?
– Nes būti plonam yra didžiulis darbas. Aš pats numečiau 15 kg tik per isteriją ir Paryžių, kai tau didžiausia įtampa ir tu nei nori, nei gali valgyti. O vėliau – atsileidi, Palanga, mama... Aš vežuosi jos pagamintą maistą į Vilnių, vėliau kurį laiką nevalgau – taip bandau išlaviruoti.
Man atrodo, kad estetika yra labai svarbus dalykas, ne visiems tai duota, o ypač mūsų kraštui, mums tolima miesto kultūra, mes ne miestiečiai, mes neinvestuosime į labai gražius drabužius ar papuošalus. Gal dabar žmonės investuoja, nes karas, reikia turėti žiedą, briliantą – jei ką, iškeis į duoną (...).
Paryžiuje mamai sakiau – tu tik pasėdėk kavinėje, o ji kalbėti nieko nemoka. Grįžtu, o ji jau sėdi su trimis senukais, šneka, kavutę geria, jau aiškina apie Sabonį. Man tai taip žavinga, nes tarp tokių žmonių nebelieka baimės. Jie pamato ponią, kuri yra jiems priimtina. Aš bijau tos dienos, kai visi bus su maišais, per dideliais drabužiais ir apie madą galėsime tik pakalbėti.
– Jeigu galėtum būti drabužis, koks būtum?
Man vis dėlto labai patinka švarkai. Nors aš jų labai mažai nešioju, bet man patinka procesas, kaip jį padaryti, kaip jį pasodinti. Dar labai svarbu, kad jis nesiglamžytų ir nebūtina naudoti vien natūralias medžiagas. Dabar niekas nenori lyginti. Tos sintetinės, geros medžiagos yra daug brangesnės nei visi šilkai. Kiek dabar yra tų šilkų, jie susinešioja labai greitai, visos siūlės išsibėgioja – išplovei ir daikto nebepažinsi. Naujos kartos daiktai nesiglamžo, jie yra amžini, tai yra labai gerai, nes gali juos nešioti 30 metų – tai yra apie tvarumą. Geriau vienas geras nei daugybė blogų.
– Ar sutinki, kad dabar vyrų ir moterų mados nesiskiria?
– Taip. Dabar kalbant apie tas 72 lytis – „marazmas“. Gerai, keturios, penkios, šešios, bet 72 jau yra absurdas. Man nieko, jei berniukai yra su perliniais karoliais ir padažytais nagais, bet jei eini į darbą – aš nenoriu karolių ir dažytų nagų, aš noriu, kad būtų vyrukas ir būtų mergaitė.
Jaunystėje galima durniuoti, kol tu jaunas, kol mokaisi Dailės akademijoje, bet kai tu jau suaugęs žmogus – kam. Aš galėčiau vaikščioti su karoliais, nes aš dizaineris, bet ateičiau į tekstilės parduotuvę Paryžiuje ir į mane tikrai pažiūrėtų su nuostaba.
Tarp „atrodyti“ ir „būti“ yra didelis skirtumas. Mergaitė bėga visa graži, nagai padaryti, ir lūpytės, ir krūtinė, nešasi „Hermes“ rankinę ir įšoka į troleibusą. Nebūna taip, niekas su „Chanel“ Paryžiuje nešoka į autobusą. Juokinga, geriau būtų „Zara“ nutrinta rankinė ar maišas.
– O kodėl taip nutinka?
– Nes jos susimaišo. Jaunos merginos tampa mamomis, o mamos nori taip, kaip dukros. Kodėl taip sunku susidėlioti į teisingas vietas. Jaunatviška mama yra labai gerai, bet neturi būti dukra. Pasižiūri tada į kasininkes su priklijuotomis blakstienomis, vos pakelia akis. Viskas susimaišo: gal blakstienų reikėtų raudonajam kilimui, o jos sėdi kasoje. Aišku, negali teisti, čia žmogaus pasirinkimas. Pardavėja nori būti aktore, o aktorė nori pasislėpti ir ateiti nesidažius – kuo natūraliau, tuo gražiau.
Mes dar tik 30 metų laisvi, mes viską griebiame iš kitur. Nuvažiavo į Ispaniją, padirbo – atsivežė, nuvažiavo į Norvegiją, padirbo – atsivežė. Lietuviai dar yra suneštinė mišrainė.
– Kas tau yra lietuvis?
– Draugiškas, labai smagus, labai darbštus, bet bijo prisipažinti, kad yra kaimietiškas. Mums užtektų auginti penkiolikos rūšių bulves, gaminti skaniausias gruzdintas bulvytes.
– Kas yra turtas? Kodėl kartais žmonės turi viską, bet yra nelaimingi?
– Tokių žmonių sutikau daug, bet aš moku padėti tokiems žmonėms, juos greitai galima pamokyti, kur išleisti pinigus. Buvau konferencijoje „Moterys ir jų pinigai“ – kaip uždirbti, kaip padaryti. Aš sakau, palaukite, jūs norite uždirbti, o aš pamokysiu jus, kaip išleisti, kaip galima gerai atrodyti, kaip save pakeisti, jei nori, dabar viskas galima. Nepatinka nosis – greitai galima perdaryti, tačiau viskas atsiremia į saiką ir harmoniją.
Kitas gali būti visas perdarytas, bet tu juo tiki, jis harmoningas, tau įdomu, tu jam atleidi. O kitas daro viską, bet niekas neišeina, galvoji – kaipgi šitaip. Tu už jokius pinigus nenusipirksi skonio ir talento. Bet yra ir protingų žmonių, kurie sako – aš neturiu skonio, nežinau, kaip, todėl jie ieško žmonių, kurie tai padaro už juos.
Viso pokalbio klausykite čia:
