Kovo mėnesį pasirodęs mini serialas „Paauglystė“ (ang. „Adolesence“) praktiškai per naktį virto sensacija, kuri verčia tėvus, paauglius, mokytojus ir internautus iš naujo įvertinti savo žodžių galią ir tai, kaip kiekvieno iš mūsų elgesys formuoja augančią kartą.
Senas posakis teigia, kad reikia kaimo tam, kad užaugintum vaiką. Kovo viduryje turinio platformoje „Netflix“ pasirodęs serialas „Paauglystė“ patvirtina ne tik šį posakį, bet ir galimą jo antonimą – nes „sugadinti“ vaiką irgi reikia viso kaimo.
Serialo siužetas – stebėtinai paprastas: jau pirmomis serialo minutėmis stebime trylikamečio Džeimio (aktorius Owenas Cooperis) suėmimą ankstyvą rytą jo paties miegamajame. Jam pareikštas įtarimas nužudžius į tą pačią mokyklą einančią paauglę.
Įpratusiems žiūrėti atkuriamąją kriminalinę dokumentiką ar panašaus žanro serialus gali pasirodyti, kad šiame seriale daugiau nieko ir neįvyksta, neatrandamas skandalingas liudininkas ar byla nepasisuka netikėta linkme. Visas keturias serialo serijas bandome suprasti, kodėl įvyko tai, kas įvyko, ir ar to buvo galima išvengti.
Drauge dėlioti dėlionę įtraukia ir kūrėjų sprendimas kiekvieną seriją filmuoti neišjungiant kameros, t. y. be jokio montažo, nes kiekviena beveik valandos trukmės serija seka serialo veikėjus be mažiausios pauzės. Serialo kūrėjai atskleidžia, kad kai kurios serijos buvo nufilmuotos iš antro, o kai kurioms reikėjo ir penkiolikos bandymų.
Tačiau gerokai svarbesnė čia ne tik istorija, bet ir tai, kas lieka nepamatyta – paauglių bendravimas internete ir ten gaunama informacija. Algoritmams negali pasipriešinti ir serialo veikėjai, kurie internete įtraukti į „vyrosferos“ (angl. manosphere) burbulą. Kas jame? Tokie skandalingi veikėjai, kaip Andrew Tate`as, kuris moko, kaip reikia „uždominuoti“ moteris, būti alfa patinu ir pan.
Greta – absurdiškos 20/80 teorijos teigiančios, kad 80 proc. moterų įdomūs tik 20 proc. vyrų. Likusieji gali imti save vadinti „inceliais“ arba tais, kurie turi laikytis nesavanoriško celibato.
Manote, kad tai tik kažkur internete, gal Didžiojoje Britanijoje, kur ir vyksta serialo veiksmas? Užtenka nukeliauti į socialinį tinklą „reddit“ ir jame esančius lietuvių forumus, kuriuose bent kartą per dieną atsiras įrašas, kuriame vienas ar kitas vyras ar vaikinas skundžiasi, kad yra visiškas nevykėlis, negali užmegzti santykių ar pan. Dažnas kaltinamasis? Moterys, kurios žino savo vertę, „kelia nepagrįstus reikalavimus vyrams“, kaltina juos nebūtais dalykais ir pan.
Tačiau kaip gyvenime, taip ir seriale – neieškoma tik vieno kaltojo ar vienos priežasties. Jos neakivaizdžiai lenda pačios į akis. Štai seriale puikų tėvo vaidmenį kuriantis Stephenas Grahamas (kuris yra ir vienas iš serialo kūrėjų) ne tik sunkiai valdo pyktį, bet ir visiškai neturi priešingos lyties draugų. Draugystė vyksta tik nedideliame vyrų burbule. Galbūt todėl vis rečiau sakome, kad „svetimo skausmo nebūna“, nes suprasti vieniems kitus darosi vis sunkiau.
Antroji serialo serija, kurios veiksmas vyksta eilinėje mokykloje – dažnam mokytojui irgi pasirodys pažįstama: patyčios, vaikai, kurių dėmesio neįmanoma gauti, o gal net ir pačių mokytojų pasidavimas. Turbūt ne veltui nužudymu kaltinamas Džeimis apklausos metu pamini, kad jo mėgstamiausias dalykas mokykloje – istorija, o apsilankę istorijos pamokoje pamatome, kad čia mokytojas tiesiog nuleidęs rankas, net nebesistengia kažko dėstyti ir leidžia klasei tiesiog daryti ką nori.
Trečioji serialo serija, Džeimio susitikimas su psichologe, tikrai skins įvertinimus prestižiniuose TV ir kino apdovanojimuose. Ko gero, šį epizodą būtų galima rodyti ir tėvų susirinkimuose. Beveik valandos trukmės serijoje stebime ne tik radikalius nuotaikos pokyčius, bet ir interneto bei auklėjimo tiesioginę įtaką vaikų pasaulėvaizdžiui ir elgesiui. Nes jei tėvas savo sukauptą pyktį išlieja grandioziniais veiksmais, kaip, pavyzdžiui, pavėsinės sugriovimu, ar turėtume stebėtis, kad ir jo vaikas surinktą pyktį panašiai išreikš?
Vieno iš tėvų dominavimas auginant vaiką – puikiai atsiskleidžia per visas serialo serijas ir subtilios užuominos tik parodo nesubalansuoto auklėjimo ydas, pavyzdžiui, nors ir kaltinamojo tėvas paskirtas jo atstovu, mamai tenka paskambinti į kalėjimą ir pranešti apie Džeimio alergijas.
Žavi, kad serialas nesistengia moralizuoti, baksnoti pirštu ar iškelti visuomenės priešą prieš akis. Priešingai – per keturis epizodus sudėliota mozaika tik parodo, kad domino efektas yra tikras: tėvai, nemokantys reikšti jausmų ir suprasti kitų, augina vaikus, kurie savo minčių ir jausmų validacijos ieško internete, ten randa naujųjų laikų etalonus ir elgesio pavyzdžius, prieš kuriuos mokytojai negali pakovoti ir t. t. Galiausiai tampame visuomene, kurioje toksiškas vyriškumas nieko nebestebina, kasdienis seksizmas abiejų lyčių atžvilgiu – realybė, o vietoje pagalbos šauksmo griebiamės peilio arba mažiau drastiškų idėjų, pavyzdžiui, irkluojame per vandenyną. Tačiau mintys ir jausmai nuo to niekur nedingsta.
Ar serialas pateikia atsakymų, kaip iš šio užburto ciklo ištrūkti? Ne. Ar tai apskritai įmanoma padaryti? Psichologai, vaikų ugdymo specialistai ir sociologai, ko gero, sakys, kad taip. Ir tai tikrai neprasidės nuo mobiliųjų telefonų draudimo mokyklose.
„Paauglystė“ patiks, jei jums patiko tokie serialai, kaip „Ginant Jokūbą“ (angl. „Defending Jacob“), „Elniukas“ (angl. „Baby Reindeer“), „13 priežasčių kodėl“ (angl. „13 Reasons Why“).
