Mykolas Sauka – skulptorius, rašytojas, tyrinėtojas. Savajai kartai neabejingas menininkas tyrinėja šiuolaikinio žmogaus tapatybę – neseniai tai sugulė į jo antrąją knygą „Kambarys“. Betonines skulptūras keičia medžiu, apmąstymus drožiant ir stebint pasaulį išreiškia žodžiu – ką savo kūryba menininkas nori pasakyti mums? Mykolą Sauką LRT KLASIKA laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“ kalbina Gabija Narušytė.
– Prieš išleisdamas knygą „Kambarys“ sukūrėte parodą pavadinimu „Vaikų kambarys“. Kas tai buvo?
– Tai buvo keliaujanti instaliacija apie medį, kaip nebrandumui atstovaujančią medžiagą. Taip jau susiklostė, kad viskas, kas nebrandu, yra iš medžio: medinės vestuvės, mediniai juokai, mediniai šokiai, judesiai. Tautodailė laikoma neprofesionalia. Dalį parodos mikrokosmoso sudarė barokiniai kūdikiai, bažnytiniai elementai, kitą dalį – kiti pavidalai, mikroorganizmai.
– Menotyrininkė Monika Krištopaitytė rašo, kad jūsų skulptūros veikia labai magiškai. Parodoje matyti stiprybė, bet ten – ir mirę vaikai. Kodėl tiek skausmo jūsų mene?
– Jeigu skausmas yra, tai jis – paslėptas, užšifruotas. Ten yra kažkokios baimės. Sako, kad savo baimę reikia išdrožti ir padėti priešais – tada ji nebe tokia baisi. Buvo ir tokia šitų darbų funkcija. Aš juos drožiau kasdien, buvau gan apsėstas drožimo. Tingėdavau šluotis, man rūpėjo drožti vis naujas skulptūras, net nerūpėjo pabaigti. Manau, tai turėtų matytis parodoje. Skulptūros nebaigtos, bet ne pabaigtume yra esmė – turi matyti žaliavą. Čia taip pat, kaip ir rašyme: mūsų visų vartojami sakiniai, žodžiai kažkokiame kontekste pasidaro charakteringi.
Medis šioje parodoje pasirodo kaip medžiaga turinti savo istoriją, kultūrines nuorodas į baroką, tautodailę, bet tuo pačiu tai – gamtiška medžiaga, matai tą žievę, matai, kad radosi iš to. Knygą „Kambarys“ ir parodą jungia nebrandumo tema, tam tikra vaikų baimė, vaikiškos baimės. Kas šiaip žmonėms, ypač šiais laikais, trukdo kurti santykius. Kai kam tie vaikai – labai baisūs, negyvi. Nežinau, aš tai juos dariau mielus ir gyvus.
– Kai kritikai sako, kad vaikai atrodo negyvi, bandote įrodinėti, kad jūsų idėja yra visai kitokia ar tiesiog paleidžiate?
– Taip, paleidžiu. Nebent kažką man asmeniškai pasakytų. Bet vizualiame mene nėra teisingų atsakymų. Vienam – negyvi, kitam – gyvi, kitam tie vaikai – seni. Čia nėr ko ginčytis.
– Ar jums svarbi aplinka, kurioje gimsta jūsų menas?
– Svarbi. Aš supratau, kad svarbu turėti draugų. Bet ne toje pačioje studijoje, o už sienos. Labai svarbu kiekvieną dieną su kažkuo pasisveikinti, pakalbėti, nueiti pavalgyti, pagerti kavos. Sunku įsivaizduoti darbą visiškai vienam.
Mūsų vadinamasis kombinatas yra įdomi vieša erdvė. Link oro uosto einant Dariaus ir Girėno gatve stovi toks angaras, parašyta: „Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centras“. Ten galima užeiti, pasižiūrėti. Yra skulptūrų pieva, nedidelė parodų salytė, akmenynas, kuriame atsidavę darbui akmens drožėjai per naktis drožia. Galima pasižiūrėti, kaip jie tą daro, reta dabar tokių atsidavusių žmonių. Labai egzotiška vieta, viskas padengta baltomis dulkėmis. Rekomenduoju nueiti visiems, kam patinka Tarkovskis, Stalkeris. Nieko nekainuoja.
– Jūsų tėvai – garsūs menininkai. Jums tai yra privalumas ar trūkumas?
– Dabar jau tikrai ne trūkumas. Gerai turėti menininkus tėvus, kurie supranta, kas tai yra kūrybinės kančios. Mes artimi, pašnekame apie kultūrą. Yra, kas užaugo ne menininkų šeimoje ir tapo meninkais. Esu girdėjęs, kad būna nei šis, nei tas: ne iki galo supranta, nėra apie ką kalbėtis, kiti tikslai.
– O skulptūra kodėl?
– Na, kad ne tapyba. Kad tik kitaip.
– Skulptūra, sako, dabar ant bangos.
– Pastebiu. Manau, kad lipdymas, drožimas, keramika, molis tikrai dar labiau ateis į madą. 3D žmonėms neteiks džiaugsmo. Akivaizdu, vis tiek varva akys prie kompiuterio. Į molį malonu sukišti rankas, daug kam patinka ir kas atranda – džiaugiasi.
Viso pokalbio klausykitės LRT Klasikos laidos „Pakeliui su klasika“ rubrikoje „Be kaukių“.
Parengė Monika Augustaitytė
