„Aš ne iš galvos visa tai parašiau, tai yra nurašyta iš gyvenimo. Pokalbiai yra tikri, bet personažai – išgalvoti“, – LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“ sako skulptorius Mykolas Sauka, išleidęs antrąją knygą, romaną „Kambarys“.
Pagrindinis knygos veikėjas visą dieną drožia skulptūras, dažniausiai antkapius, o vakare ima telefoną ir programėlėse ieško moters praleisti vakarą. Tai jo meninis tyrimas ir būdas patirti gyvenimą. Pokalbis su M. Sauka apie naują knygą ir jaunų žmonių santykius.
– Buvo be galo įdomu skaityti šį romaną. Jame – jaunų žmonių gyvenimo būdas, mąstymas, santykiai, pažinčių programėlių vienkartiniai pasimatymai. Kas tave paskatino tyrinėti šią gyvenimo temą?
– Gyvenimas ir paskatino. Pastebėjau, kad visiems žmonėms, kuriuos sutikau, ši tema buvo įdomi, visi norėjo, kad tas programėles parodyčiau, papasakočiau, kaip ten viskas vyksta. Aš supratau, kad turiu apie tai rašyti. Pažinčių programėles daug kas naudoja ar bent jau yra bandęs, galvojau, kad apie tai prirašyta labai daug knygų.
Nustebau sužinojęs, kad Lietuvoje nelabai kas parašyta. Man buvo keista. Tai yra priklausomybę sukelianti patirtis, taip programėlės yra suformuotos. Daug kas praeina šitą etapą, kai kas užstringa jame, yra, kas vieną kartą pabando, pasibjauri ir ištrina, yra, kas net nelenda tenai – laimingi tie žmonės.
– Personažas skulptorius Mykolas sako: „Aš atlieku meninį tyrimą. Kadangi dažnai drožiu antkapius, tai yra būdas patirti gyvenimą, kai padėjęs drožimo įrankius aš pasiimu telefoną ir kiekvieną vakarą ieškau moters, kad praleisčiau vakarą.“ Ar autorius Mykolas, kurdamas savo personažą skulptorių Mykolą, irgi atliko tokį tyrimą?
– Akivaizdu, kad taip. Aš ne iš galvos visa tai parašiau, tai yra nurašyta iš gyvenimo. Pokalbiai yra tikri, bet personažai – išgalvoti. Tam tikros situacijos, jausmai, frazės ir fragmentai yra tikroviški.
– Ar yra žmonių, kurie taip ir gyvena?
– Aš neabejoju, kad yra. Tai yra liūdna ir aš norėjau parašyti liūdną knygą. Ji savaime liūdna dėl tokio paplitusio santykio. Man buvo įdomus tas bendravimas ne tiesiogiai, o per programas, per susirašinėjimą, vienas kito vartojimas kaip prekės. Taip padarytos programos, daug kas net užsirašo tokį sakinį: „Atėjau pasižiūrėti, kas naujo mašinų turguj.“
Yra žmonių, kuriems iš tikrųjų sunku bendrauti gyvai, susiformavusi tokia labai keista kultūra. Ji prasideda nuo kabinimo frazių – knygoje nelabai apie tai rašau. Tai yra atskiras žanras: kaip tu užkalbini, kokia fraze pradedi pokalbį, internete galima nukopijuoti paruoštų frazių, yra visas žodynas. Kai kas frazes galvoja nuoširdžiai, bet tai yra labai keista ir juokinga.
– Tu išskiri patinų rūšis. Sigma patinas panašus į dominuojantį alfa patiną, kuris, kaip rašai, ne skeryčiojasi, koks jis galingas, bet užvaldo kambarį tyliai. Kas yra tas kambarys? Kur jis yra?
– Tai aš ir klausiu, kur jis yra. Niekada nepastebiu, kada jame atsiduriu. O jis, pasirodo, yra visur. Tai yra santykių erdvė, rungtynių erdvė, kurioje turi užkariauti. Pažinčių programos yra kambariai. Visi bando būti šaunesni: nuotraukomis, patraukti dėmesį apsinuoginimu.
Kitas įdomus dalykas – paplitęs noras pažinti save. Žmonės dažnai daro testus, kad įsitikintų, kokie yra. Ne visi yra alfos. Tada pagrindinė paguoda yra, kad aš būsiu sigma – tas tylusis alfa, kuriam nerūpi hierarchija, bet jį visi gerbia, kuris tyliai atsisėda kampe ir visi jaučia, kad jis čia yra. Tai yra Keanu Reevesas.
Romano rašymas ir darbas su medžiu – susiję.
Kambarys yra primetamas kultūrinis dalykas, kai kas jam pasiduoda. Knyga yra apie santykius, apie nenorą susikalbėti. Kartais susikalbėti gal ir neįmanoma – per dideli patirties ir amžiaus skirtumai. Bet dažnai tai yra nenoras, kuris kyla iš nebrandumo. Pagrindinis personažas atstovauja kartai ar gyvenimo etapui, kurį daug kas praeina. Turbūt ši knyga yra apie nebrandumą.
– Pirmoje tavo knygoje „Grubiai“ buvo daug autoironijos. Koks dabar yra Mykolo Saukos santykis su tekstu?
– Aš visada jaučiau pareigą rašyti, fiksuoti, kas vyksta. Jei neužfiksuoju, tai praeina veltui. Jei tiesiog drožiu skulptūras, atrodo, labai daug praleidžiu, kas vyksta realybėje, už dirbtuvės ribų. Meninis tyrimas yra tokia įdomi sąvoka, kurią sugalvojo Dailės akademija, kai reikėjo įprasminti doktorantūros studijas.
Kadangi daug kam sunkiai sekasi rašyti teorinius tekstus, buvo sugalvotas labai neaiškus terminas „meninis tyrimas“. Apie tai daryta daug konferencijų ir galiausiai išvada yra, kad mes nežinome, kas tai yra. Iš tikrųjų, tai yra medžiaga. Šito romano rašymas ir darbas su medžiu – susiję.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Laikas kultūrai“
Parengė Monika Augustaitytė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
