Atlikėja ir vokalo pedagogė Rosita Čivilytė šiuo metu išgyvena gana gerą gyvenimo etapą, jaučiasi brandi ir suvokianti, ko nori. Kalbėdama su LRT.lt dainininkė atsiminė ir tuos laikus, kai būdama vos septyniolikos susilaukė dukrelės Agnetos ir daug aplinkinių jai sakė, kad nieko iš jos neišeis.
– Kokiomis nuotaikomis pradėjote Naujuosius metus?
– Naujųjų metų fakto aš nesureikšminu ir pažadų nedalinu, nors jeigu eini jų sutikti Katedros aikštėje kartu su daugybe kitų žmonių, pajunti aplink tvyrantį džiugesį. Sukirba ir viltis, kad Naujieji metai duos kažką geresnio, ypač kalbant apie pasaulį, kuris, mano manymu, šiuo metu nuvažiavęs nuo bėgių.
Aš pati šiuo metu išgyvenu gerą gyvenimo etapą, nors būna visko – daugelio muzikantų gyvenimas emociškai banguotas, jie – jautrūs aplinkai žmonės ir linkę kreipti dėmesį į detales. Taigi būna įvairių jausmų, bet taip gyventi įdomiau.
– Ant scenos dabar lipate nedažnai, tik ypatingomis progomis?
– Einu, kai pakviečia ten, kur man tikrai norisi rodytis, norisi dalintis su žiūrovais savo dainomis ir naujomis idėjomis.
Kai pagalvoju, esu gimusi labai seniai, visai kitoje santvarkoje, dabar net atrodo, kad kitoje valstybėje – juk dabar gyvenimas Lietuvoje visai kitoks nei mano vaikystėje.
– Atrodote labai jaunatviškai, bet rudenį jums sueis 60 m. Ar tokia sukaktis nekelia nerimo?
– Ne, nors būdama kokioje išvykoje kartais suvokiu, kad kūnas jau nebe toks, kaip seniau, ir mąstymas gal ne toks greitas – rodos, esi sulėtėjusi, kai šiuolaikinis pasaulis sukasi vis greičiau.
Tas ramesnis, sėslesnis gyvenimas, kai niekur neleki, turi privalumų. Pats intensyviausias mano gyvenimo etapas buvo maždaug nuo 25-erių iki 40 metų, kai vyko daugybė visokių koncertų, renginių – reikia jų ar ne. Atrodo, net nespėdavau pagalvoti, ar tikrai noriu kažkur eiti ir dainuoti pagal man pateiktą dainų sąrašą. O dabar jau aiškiai suvokiu, ką aš darau, kodėl einu į vieną ar kitą koncertą ir ką noriu daryti – ir toks brandaus žmogaus gyvenimas man patinka.
Tokį jubiliejų galima vadinti ir nuosprendžiu, bet jis vis tiek ateis. Nemažai tokio amžiaus žmonių jau mąsto apie plastines operacijas, bet tai ne man, aš nesuprantu, kam to reikia, juk 60 metų sukaktų ir po operacijos.
– Dabar daug Lietuvos žmonių gyvena „Eurovizijos“ nuotaikomis, o jūs ar negalvojote apie dalyvavimą šiame konkurse?
– Ne, nors „Euroviziją“ stebiu, man ji patinka tuo, kad joje dalyvauja daug talentingų įvairaus amžiaus žmonių, įdomu paklausyti, ką kuria šių dienų atlikėjai ir ko klauso žiūrovai. Be to, šis konkursas mūsų šalies atlikėjams yra kaip olimpas, kur sudalyvavus atsiveria platesnės galimybės. Žiūrėdama dar ir savo mokinių kartais pamatau.
Pati prieš keliolika metų irgi esu dalyvavusi atrankoje, bet pasigailėjau – kažkas paragino pamėginti, nuėjau, bet su visai netinkama daina ir likau nepatenkinta savo pasirodymu.
– Esate pasakojusi ir apie tai, kad vienu metu pasijutote perdegusi ir kuriam laikui pasitraukėte nuo scenos…
– Tai buvo jau seniai, gal prieš dešimtmetį – tada atrodė, kad nebeturiu ką pasakyti. Nors dabar galvoju, kad visuomet turėsiu ką pasakyti muzikos kalba, tik nežinia, ar klausytojams dar būsiu įdomi.
Visiškai nuo scenos pasitraukusi nebuvau, bet kažkiek nuo jos nutolau tada, kai ėmiausi pedagoginio darbo. Pedagogės diplomo neturiu, bet muzikinio rašto mokiausi nuo penkerių, keturiolika metų muzikos mokykloje grojau pianinu, mokiausi ir teorijos. Su mokiniais tiesiog dalinuosi savo patirtimi, tą darau jau beveik 20 metų.
– Ar dirbdama su vaikais jaučiatės savo stichijoje?
– Mokau muzikos ir suaugusiuosius, bet daugiau pas mane lankosi vaikai, kuriuos tenka užauginti, pavyzdžiui, nuo 8-erių iki 16 metų, ir paleisti į gyvenimą.
Aš žiūriu į muziką kaip į didžiulę vertybę, kuri gali labai praturtinti gyvenimą, ir noriu tai perduoti kitiems. Dainuoti gali ir vidutiniokai, neturintys puikios klausos ar balso, – gal sąlytis su muzika įkvepia juos, nes jie jaučia jos vertę.
Jei turi sąlytį su muzika, ji gali prabangiai skambėti ne tik „Eurovizijos“ scenoje, bet ir duše.
– Kokia jūs esate pedagoginiame darbe – ar griežta, ar atlaidesnė mokytoja?
– Priklauso nuo žmogaus – būna, kad ateina labai jautrus žmogus ir tu supranti, kad negali kalbėtis su juo taip, kaip su kai kuriais kitais. Ir jeigu žmogus ateina pervargęs, kai kuriuos dalykus išaiškinti jam sunkiau.
– Daugelis mokytojų sako, kad dabartiniai vaikai labai išlepę ir sunkiai sukalbami – ar ir jums taip atrodo?
– Na, tikrai ne visi yra nusiteikę mokytis – daugelis šiuolaikinių vaikų tiesiog pripratę gerai leisti laiką, nesiimdami atsakomybės, jie nenusiteikę įdėti darbo, daryti kažką daugiau nei tapšnoti telefoną ar klaviatūrą. Bet kas kaltas, kad mes jiems suteikėme tokias galimybes, kurios juos sudomino?
Tačiau kai kurie įsisąmonina, kad daug repetuodami pasieks norimo rezultato, ir įsijaučia į mokymąsi.
Apskritai dabartiniai vaikai man atrodo protingesni, labiau subrendę nei mūsų laikais. Jei tokį vaiką visgi sudomini, jis tau atveria savo vidines gelmes, iš kurių eina ir kūryba, ir stiliaus suvokimas, pasaulėžiūra. Man atrodo, kad mano misija ir yra tai atverti.
Šiuolaikiniai vaikai linkę su manimi ir pasiginčyti, bet man tai patinka – būna, vėliau abu pasijuokiame iš tų savo diskusijų.
– Dar sakoma, kad šiuolaikinių vaikų tėvai labai daug reikalauja iš mokytojų...
– Na, pasitaiko (šypsosi). Arba būna tėvų, kurie vaikystėje kažkuo grojo, dainavo, ir savo praeitį tarsi perkelia vaikui ant pečių, bando jį versti savimi vaikystėje.
Būna, nustembu, kai septynmetis ar aštuonmetis, paklaustas, kokios muzikos klausosi, atsako, kad Stasio Povilaičio ar kažko panašaus – tą jis, žinoma, perima iš aplinkos. Toks vaikas nustemba, kai bandau parodyti, kad jis gali pasirinkti visai kitokią muziką.
– Minėjote, kad su muzika susidurdavote jau nuo 5-erių – gal ir jūsų tėvai buvo muzikantai?
– Mano mama labai gražiai dainavo, ji tą darė savo darbovietės moterų ansamblyje – labai gerai prisimenu, kaip maža sėdėdavau jų šventėse ir su pasididžiavimu klausydavausi savo mamos, vilkinčios labai gražia suknele. Tad gal šis pavyzdys ir suformavo manyje viziją, norą prisiliesti prie pianino.
– Visgi septyniolikos jūs jau susilaukėte savo vaikelio – turbūt tuomet buvo žmonių, kurie sakė, kad nepilnametė mama tikrai nieko gyvenime nepasieks?
– Taip, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Nors buvo ir žmonių, kurie mane suprato, norėjo paguosti, juk pati dar buvau pasimetęs vaikas, kuriam teko gyventi kitokį gyvenimą – aišku, pati jį sau ir susikūriau.
Ir, aišku, girdėjau kalbų, kad nieko iš manęs nebus. Nors tų kalbų girdėjau ir tada, kai dar neturėjau savo pirmagimės Agnetos – taip man (ir daugeliui kitų) sakydavo mūsų lietuvių kalbos mokytoja, mėgusi tik pirmūnus ir pataikūnus. Tais laikais buvo tokių despotiškų mokytojų, kurie jautėsi labai svarbūs, iš pradžių kitus pažeminę. Jautresnius mokinius tai tikrai galėjo traumuoti, o aš atsilaikydavau.
– Bet kaip jūs, ta pasimetusi septyniolikmetė mergaitė, sugebėjote tapti žinoma dainininke?
– Tiesiog man reikėjo užsidirbti sau ir dukrytei pragyvenimui ir po kelių kitų darbų, būdama dvidešimt kelerių, pradėjau dainuoti naktiniame bare. Ten daug ko išmokau, įskaitant anglų kalbą, kurios visai nemokėjau, o dainuoti angliškai reikėjo.
Tas dainas galėjau naudoti įvairiuose uždaruose vakaruose, kai mane pradėjo ten kviesti. Paskui susipažinau su Stasiu Povilaičiu, kitais žinomais to meto atlikėjais ir palengva pati tarsi atsidūriau jų gretose.
– Gal buvo ir metas, kai susirgote vadinamąja žvaigždžių liga?
– Ne, žvaigždės – tai kažkas nepasiekiamo, o čia mes visi apsiperkame tuose pačiuose prekybos centruose. Nors gal kažkam atrodė, kad aš esu išpuikusi, kai būdavau kitiems nepatogi, tarkim, atsisakydavau dainuoti tam tikras dainas.
– Kuriam gyvenimo etapui jaučiate didžiausią nostalgiją?
– Mano gyvenimas eina tokia kreive, kaip darant kardiogramą, – tai aukštyn, tai žemyn. Pakilimas, žinoma, suteikia džiaugsmo, o nuopuolis – tai pamoka, iš kurios gali gauti informacijos ateičiai.
Pastarąjį dalyką aš suvokiau visai neseniai. Ir nieko nebenorėčiau gyvenime keisti, tik nenorėčiau sutikti kai kurių žmonių, kurie galbūt juto mano naivumą ir mane stipriai bei giliai sužeidė – po to reikėjo daugelio metų, kad galėčiau atsigauti ir jaustis taip, kaip dabar.
Tad dabar aš rami, išmokusi daug pamokų. Ir kai auginau mažytę Agnetą, buvo labai sudėtingas, bet vertingas metas, metams bėgant atradau savo motinišką pradą, kuris buvo tikrai stiprus.
– Minėjote tą kardiogramos kreivę – kokia ji dabar?
– Šią akimirką aukštai, bet štai laukia koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje ir Kauno filharmonijoje, „Lietuvos balso“ finalas, kur jaudinsiuos dėl savo favoritų, tad kreivė gali ir nusileisti.
– Bet gal metams bėgant ji rimsta ir išlieka arčiau viduriuko?
– Manau, ramybė ateina tada, kai tavo protas nedega, kai tu aiškiai atskiri, kur yra sąmonė ir kur – pasąmonė. Ne paslaptis, kad sovietiniais laikais apie psichologiją mums niekas nepasakojo, bet metams bėgant suvokiau, kad savęs pažinimas tikrai palengvina gyvenimą.
Tarkim, supratau, kad kai žmogus sako „Tu labai gerai / prastai dainuoji“, turi atsirinkti, kas tau tai sako ir kokiu tikslu. Būdama jauna atsirinkti nemokėjau – tai ir vadinu degančiu protu.
Ir asmeniniai santykiai ne visuomet klostydavosi gerai vien dėl to degančio proto, bet kadaise tarsi paspaudžiau raudoną mygtuką ir pasakiau „gana“, viską apmąsčiau ir sudėliojau į lentynas. Tarkim, supratau, kad tie vyrai, su kuriais buvau kartu, buvo geri, tiesiog mes susipykome ir pasukome savais keliais. Matyt, viskas turi laiką ir vietą.
Save pristabdžius ir permąsčius nueitą kelią, gyvenime lengviau susivokti nei gyvenant nesibaigiančiame lėkime.
