Aktorė Eglė Jackaitė – dviejų sūnų, 29 m. Jokūbo ir 15 m. Elijo, mama. Vyresnėlis jau seniai gyvena atskirai, o prieš du mėnesius jo pėdomis pasekė ir jaunėlis. Eglė sako, kad, žiūrint iš egoistinės pusės, namuose be vaikų liūdna ir tuščia, jaunėliui gal dar ir per anksti buvo „nukirpti bambagyslę“, bet ji džiaugiasi savo sūnų sėkme ir laimina juos iš tolo.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokia buvo jūsų pačios vaikystė, ką gražaus iš jos atsimenate?
– Mano vaikystė buvo kitokia nei daugelio. Nesijaučiau saugi, nes šalia nebuvo mano mamos – ji išėjo ir mus su broliu paliko, kai man buvo vos dveji. Nenoriu vėl liestis prie mums su mama pačios skaudžiausios temos, deja, kartais gyvenime visaip nutinka. Tėvų skyrybos – suaugusių žmonių dalykai, bet tai labai skaudžiai paliečia vaikus.
Mes augome su mus labai mylinčiu tėčiu ir gan dažnai būdavome pas tėčio mamą, mūsų geriausiąją močiutę.
Negaliu sakyti, kad mano vaikystėje nebuvo smagių momentų, žinoma, buvo! Šėliodavom, bėgiodavom, kvatodavom, žiemą su rogutėmis nuo kalnų čiuoždavome, kai šilta, lauke su draugais žaisdavome kvadratą, „12 pagaliukų“, šokinėdavome per gumą.
Vaikystė – šviesus ir spalvingas sapnas, visko buvo, tik mamos apkabinimų, žvilgsnio, rūpesčio – ne. Tas amžinas vaiko ilgesys, laukimas – labai jautru… Saugau viską savo prisiminimų skrynelėje.
– Kaip jus tai paveikė? Gal jau vaikystėje sau pažadėjote, kad jūs tikrai būsite gera mama?
– Tą tuštumą dėl mamos nebuvimo šalia jaučiu ir dabar. Tėtis vėliau vedė dar kartą, kai man buvo aštuoneri, gimė broliukas, o jo mama netrukus susirgo onkologine liga, dažnai gulėjo ligoninėje, ir aš jau ne žaisdavau su lėlėmis, o rūpinausi savo broliu. Dar būdama maža supratau, kaip viskas trapu. Mano broliuko mama mirė, kai jam buvo tik 6 metukai.
Mano motinystės jausmas savo vaikams dėl visų skaudžių patirčių tik sustiprėjo, nes tai, ko pati negavau, ko man labai trūko, norėjau jiems duoti su kaupu.
– Tad kaip pasakytumėte, kokia jūs esate mama, kas jums auginant sūnus buvo svarbiausia?
– Man labai svarbus žmogiškumas, labai svarbu padėti kitam, girdėti, suprasti kitą, apginti silpnesnįjį, kovoti už teisybę – pati taip elgiuosi, o vaikai, rodos, perėmė mano pavyzdį.
Mes su sūnumis daug ir atvirai kalbamės, esame užmezgę gilų ryšį. Jokūbas labai išmintingas, dvasingas, talentingas – tikra asmenybė. Abiem savo vaikams besąlygiškai atidaviau ir iki šiol duodu geriausia, ką galiu. Juos apgaubiu meile, rūpesčiu, saugumu.
Tą tuštumą dėl mamos nebuvimo šalia jaučiu ir dabar.
Na, o kai kas nors nesiseka, savo sūnums sakau: „Ir tai praeis.“ Man atrodo, kad šeimoje labai svarbu vieniems kitus palaikyti, padrąsinti, pastiprinti ir leisti būti savimi, o kartais ir klysti.
Tiesa, dabar abu sūnūs yra toli nuo namų ir mes šiuo metu bendraujame vaizdo skambučiais, turime savo pokalbių grupę, kurioje susitinkame pasidalinti tuo, kuo gyvename.
– Kaip taip susiklostė, kad jūsų penkiolikmetis sūnus – jau atskirai nuo jūsų?
– Elijas, kaip ir jo brolis Jokūbas, yra labai stipri asmenybė. Juokaudama sakau: kur jį padėsi – ten jis geriausias! Jis labai rimtai nuo 5 metukų žaidžia krepšinį. Pernai dalyvavo krepšinio stovykloje Prancūzijoje ir buvo išrinktas perspektyviausiu žaidėju iš daugiau nei 120-ies vaikų, už tai sulaukė kvietimo žaisti ir mokytis Amerikoje, krepšinio mokykloje Los Andžele.
Tai didelė sėkmė, aš džiaugiuosi, kad pildosi jo svajonės. Be to, jo tėtis dažnai ten būna su juo ir labai rūpinasi, kad jam ten viskas būtų kiek įmanoma geriau: sąlygos gyventi, žaisti krepšinį ir mokytis, leisti laisvalaikį.
Kažkur giliai mano širdyje kirba mintis, kad jei Elijas rinktųsi aktorystę, tai ir čia būtų geriausias, nes tai jau įrodė: nuo devynerių įgijo patirties teatre, kine. 11-os metų jis suvaidino pagrindinį Juozapo vaidmenį filme „Drugelio širdis“ ir buvo nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui. Vėliau filmavosi seriale „Šiukšlyno žmonės“, taip pat garsino „Disney“ kompanijos filmus. Jis nuo mažų dienų savarankiškas ir uždirba iš aktorystės pinigus.
Nepaprastai didžiuojuosi ir savo Jokūbu, jis – vienas geriausių režisierių, ir ne tik Lietuvoje. Šiuo metu Ukrainoje, Kyjive, jis stato naują spektaklį „Prometėjas“, pernai už spektaklį „Nepalaidoti mirusieji“ Ivano Frankivske jį nominavo kaip geriausią Ukrainos režisierių.
Lietuvoje jo spektaklis „Storas sąsiuvinis“ buvo nominuotas net šešiose „Auksinio scenos kryžiaus“ kategorijose, tarp jų – ir geriausio režisieriaus. Jam įteikta ir metų geriausio režisieriaus „Padėkos kaukė“.
Džiaugiuosi dėl jų abiejų, jie yra mano pats didžiausias apdovanojimas. Abu jie ne tik talentingi, bet ir laisvi, žmoniški, žinantys, ko nori, ir kryptingai ir užtikrintai einantys savo keliu.
– Bet nors jūs ir džiaugiatės vaikų sėkme, turbūt skaudu, kad namuose jų nebeliko?
– Išties, vaiką, bent vieną, jei ne abu tuo pačiu metu, namie turėjau vos ne 30 metų. Dabar, žinoma, yra neįprasta ir keista… Atrodė, kad su Elijum dar yra laiko pabūti kartu, kol jis baigs 12 klasių, bet viskas susiklostė kitaip – tikiu, kad taip jam geriausia.
Būtų nebrandu ir egoistiška skųstis tuo, kad likau viena, geriau džiaugtis savo vaikų sėkme. Ką gi, dabar esu nuotolinė mama, bet juos drąsinti ir laiminti galiu ir iš tolo. Vaikus auginame ne sau, mes esame vartai į pasaulį, o vėliau vaikai savo žingsnius žengia patys. Privalome, kai ateina laikas, paleisti juos, jais tikėti, pasitikėti ir visada besąlygiškai mylėti.
Sakau sau: esu suaugusi, didelė mergaitė ir su savimi susitvarkysiu, svarbu tik, kad jiems būtų gerai.
Bet atvirai – jau labai laukiu gruodžio 22 d., kai Elijas parvyks namo atostogų, atvažiuos ir Jokūbas ir vėl būsime namie visa šeima.
– O kuriuo etapu, kai vaikai dar buvo šalia, jums buvo sunkiausia – ar tuomet, kai jie buvo visai mažiukai, ar vėliau?
– Jokūbo susilaukiau dar būdama studente, vos 21-erių. Labai norėjau pabaigti mokslus, buvau paskutiniame kurse, tad ir diplominiams spektakliams ruošiausi su juo kartu, jis ir vaikščioti pradėjo ant scenos. Nebuvo lengva viską suderinti.
Ir su mažyliu Elijuku (nors jis turbūt supyktų už tokį apibūdinimą, juk yra krepšininkas ir nori būti kuo aukštesnis) nebuvo paprasta – kai jį auginau, jo tėčio nebuvo su mumis, vos jam gimus – išsiskyrėme. Patyriau daug streso, buvo daug liūdesio, skausmo, nusivylimo – viską reikėjo išgyventi.
Man atrodo, kad šeimoje labai svarbu vieniems kitus palaikyti, padrąsinti, pastiprinti ir leisti būti savimi, o kartais ir klysti.
Pamenu, maitinau kūdikį savo pienu, pienas nuo streso beveik dingo, bet aš nepasidaviau. Dėl stiprios valios ir tikėjimo pieno vėl atsirado, maitinau vaiką dar ilgai, beveik iki 2,5 metų. Išties mes, mamos, na, didžioji dalis mamų, dėl savo vaikų galime padaryti labai daug ir net nežinome savo galimybių ribų.
Paauglystė – irgi sudėtingas metas, net kartais pagalvoju, gal ir į naudą tai, kad Elijas dabar yra Amerikoje ir labai užimtas, namo po pamokų, intensyvių treniruočių, varžybų grįžta tik vėlai vakare. Tada mažiau visokių pagundų – griežta disciplina paaugliams naudinga.
– Tad kaip jūs pasakytumėte, ar būti mama yra labiau sunku, ar labiau smagu?
– Būti mama – didžiulis palaiminimas moteriai. Mes nešiojame gyvybę savyje, gimdome, maitiname kūdikį savo pienu. Kiek mumyse švelnumo! O dar atsakomybė, globojimas, auklėjimas, pasiaukojimas, bemiegės naktys, beribė, neišmatuojama meilė… Viešpats man uždėjo karūną per mano sūnus. Tai pati brangiausia ir didžiausia dovana.
