Prieš kelerius metus kauniečiai Edita (25 m.) ir Aidas (27 m.) Deltuvos gyveno sau kartu su dviem šunimis ir kate, ruošėsi susituokti, jis dirbo, o ji dar mokėsi – ir apie jokius vaikus artimiausioje ateityje nė negalvojo. Bet staiga situacija iš esmės pasikeitė ir jiedu tapo net dešimties vaikų globėjais. Iš pradžių buvo streso ir daug neaiškumų, bet dabar jiedu viliasi atradę savo pašaukimą.
Ši sunkiai tikėtina istorija nutiko ir globėjais jauna pora netikėtai tapo, kai 2021 m. spalio pabaigoje mirė buvusi Aido globėja Sigita.
Berniuko vaikystė buvo nelengva: mama mirė, kai jam buvo šešeri, tėtis, dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju, po netekties neatsispyrė priklausomybei nuo alkoholio, ir galiausiai, būdamas 11 m., berniukas iškeliavo į globėjos Sigitos šeimyną.
Čia jis jautėsi gerai, augo su kitais globotiniais, kuriuos vadino broliais bei sesėmis, ir jautė nuolatinį globėjos rūpestį bei meilę.
Su būsima žmona Edita Aidas čia ir susipažino – ji užsukdavo aplankyti šeimynoje gyvenusios savo klasės draugės.
Ir kai pora apsigyveno kartu, jiedu nuolat lankėsi Sigitos namuose, bendraudavo su ja ir su jos globotiniais, kartais jiems padėdavo ruošti ir namų darbus.
Kai moterį netikėtai pasiglemžė koronaviruso infekcija, dešimčiai tuometinių jos globotinių grėsė išsiskirstyti po skirtingas šeimynas ar kitas globos institucijas, juk tokio būrio vaikų kartu niekas nebūtų priėmęs.
Editai ir Aidui dėl to labai skaudėjo širdį ir galiausiai jiedu, ilgai diskutavę ir svarstę, pasiryžo tapti viso dešimtuko globėjais.
Jau pradėję rūpintis vaikais, jie baigė būsimiems įtėviams ir globėjams skirtus GIMK mokymus, taip pat susituokė – vestuvių dieninėje dalyje dalyvavo ir globotiniai.
Dabar jie visi gyvena Aido paauglystės name. Vaikams – nuo 11 iki 18 metų. Jie taip pat turi ir būrelį keturkojų augintinių.
Tiesa, iš pirmųjų globotinių, kuriuos pora „paveldėjo“ iš Sigitos, liko septyni – trys jau sulaukė aštuoniolikos ir pasuko savais keliais. Bet jų ir vėl dešimt, nes yra dvi mergaitės, priimtos laikinai globai (ši gali tęstis iki metų ar kiek ilgiau), o vienas berniukas turi laikino apgyvendinimo statusą, bet panašu, kad šis taip pat virs globa.
Tiesa, kai pradžioje pora ėmė rūpintis globotiniais, neabejojo, kad sulauks, kol jie užaugs, – ir viskas tuo baigsis. Bet jau netrukus jiems buvo pasiūlyta priimti laikinai globai vieną paauglį, kuriam nebuvo kur apsistoti, kol išsispręs jo šeimoje kilę nesutarimai, – ir ilgai nesvarstę jį priėmė. Vėliau tokių pasiūlymų sulaukė ir daugiau – juos taip pat priėmė, nes, pasak jų, gyvenimas bendruomeniniuose vaikų namuose kai kuriems paaugliams, ypač ramesniems, tylesniems, nėra tinkamiausias variantas.
„Dabar mes jau nieko nebeplanuojame ir nesakome, ką darysime toliau, o ko ne – ne kartą įsitikinome, kad bent jau mūsų atveju tikrai pildosi posakis, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – patvirtino Aidas.
Meilė – tai ne pamokų lankymas
Pasak jaunų globėjų, sunkumų buvo ir jų vis dar pasitaiko – juk faktas, kad su paaugliais sutarti ir tikriems tėvams nėra paprasta, – bet jie jau išsigrynino, kas šeimoje svarbiausia, ir dažniausiai sugeba rasti bendrą kalbą. Štai jau ketvirtas Kalėdas švęs visi kartu.
Tad kas yra svarbiausia, kai nori gerai sutarti su paaugliu? „Svarbu jį išklausyti ir nepulti ginčytis, net jei tai, ką jis sako, nesutampa su tavo vertybėmis, gal tau ir atrodo, kad jis kalba visiškas nesąmones. Paauglys turi jaustis išklausytas, priimtas ir mylimas“, – pabrėžė Edita.
Aidas pastebėjo, jog labai svarbu ir tai, kad kiekvienas vaikas gautų individualaus dėmesio. Tiesa, jo reikia kiekvienam skirtingai, daugiau – jaunesniems vaikams, o vyresnieji gali ir visai nenorėti su vienu iš tėvų eiti į kiną ar į baseiną, bet jie žino, kad panorėjus tokia galimybė tikrai bus.
Globėjus sujaudino septyniolikmetės laiškas, kuriame ji Kalėdų Senelį informavo, kad jai nieko nereikia – juk viską turi: ir šeimą, ir namus, ir drabužių.
Būna, kad globėjai su vaikais ir pasibara, tarkim, dėl pamokų nelankymo, tačiau stengiasi, kad ir tuomet nenutrūktų jų tarpusavio ryšys ir vaikai jaustųsi mylimi. Juk meilė, kaip pastebėjo Edita, – tai ne pamokų lankymas. Iš pradžių jiedu ypač norėjo, kad visi vaikai gerai mokytųsi, bet galiausiai susitaikė su mintimi, kad ne kiekvienas vienodai gabus.
Edita prisiminė, kad pradžioje, kai kuris nors paauglys užpykdavo ir užrėkdavo, kad jį paliktų ramybėje, ji dar bandydavo aiškintis, dėl ko jis taip širsta. Tačiau dabar supranta, kad tokiu atveju telieka palikti vaiką ramybėje, tik reikia jam priminti, kad visada gali ateiti pasišnekėti. „Ir paprastai jie ateina“, – pastebėjo Aidas.
Tiesa, ši taisyklė, kaip ir daugelis kitų, turi išimčių – kai vienas vienuolikmetis pyksta ir sako „nelįsk“, tai reiškia, kad jam trūksta dėmesio ir reikėtų, kad kuris nors iš globėjų pabūtų kambaryje su juo. Nieko sakyti jam nereikia, tiesiog tyliai pabūti šalia, ir jam bus lengviau nurimti.
Taisyklių niekas neskaitė
Iš pradžių, kai tik įsikraustė gyventi visi kartu, Edita labai jaudinosi dėl to, kaip reikės susigaudyti, kiek ko pirkti parduotuvėje, ir kaip pagaminti maisto tokiam vaikų būriui, bet greitai pavyko įsivažiuoti ir pajusti proporcijas. O būna ir taip, kad kuris nors iš vaikų sumano nustebinti globėjus ir paruošia jų mėgstamą patiekalą.
Šeimoje yra nemažai taisyklių – jos, kaip sako besišypsantys globėjai, ne kartą keitėsi pasikeitus situacijai ar derinantis prie naujų aplinkybių, bet visgi visi turėtų jų laikytis. „Seniau taisyklės būdavo išsamios, jų būdavo prirašyti keli puslapiai ir pakabinti ant lentos, bet paaiškėjo, kad vis tiek niekas jų neskaito, tad dabar jas pateikiame glaustai“, – pasakojo Edita.
Taisyklėse numatyta daugelis dalykų: pradedant tuo, kada kas tvarko virtuvę ir kitas bendras patalpas, baigiant tuo, kada reikia grįžti namo. Už neplautus indus dar būna atleidžiama, bet už rimtesnius prasižengimus, pavyzdžiui, praleistas pamokas, vaikui gresia netekti dienpinigių, kurių tam tikrą sumą globėjai skiria kas mėnesį.
Pašnekovai atsiminė, kad pradžioje, kai tik ėmėsi vaikų globos, galbūt elgėsi ne visai tinkamai ir bendravo su vaikais labai draugiškai – pasirodė, kad tada jie elgiasi su tavimi kaip su draugu ir visiškai neklauso, – tad globėjams teko tapti kiek griežtesniems, kad jie pajustų autoritetą.
O kaip globotiniai juos vadina? „Kai jie mums piešia atvirukus, rašo meilės raštelius – na, didesnieji taip nesielgia, bet vienuolikmečiai ar dvylikamečiai tą daro nuolatos, – mus visuomet vadina mama ir tėčiu. Taip pat arba dar švelniau, pavyzdžiui, „mamukai“, kreipiasi, kai nori kažko paprašyti. Na, o kasdieniškai bendraujant paprastai vadina mus vardais“, – pasakojo Edita.
Kai kuriems nė nereikia dovanų
Kokiomis nuotaikomis tokia didelė ir nestandartinė šeima laukia Kalėdų? Per adventą kasnakt pas juos užsuka Naminukas, kuris vaikams atneša lauknešėlį. Dažniausiai tai būna saldi dovanėlė, bet kartą buvo palikęs ir rūkytų dešrelių – tai visus labai pralinksmino. Beje, Naminuko labai laukia ir šešiolikmečiai ar septyniolikmečiai.
Jau nuo lapkričio vidurio visi vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui ir praneša, ką norėtų gauti dovanų. Bet kas bus, jei vaikas paprašys brangaus kompiuterio ar telefono? „Na, Kalėdų Senelis tikrai neprivalo pildyti visų norų, bet jo elfai stebi vaikus visus metus, tad jie nujaučia, kuo tą dovaną galima pakeisti“, – rimtai paaiškino Edita.
Štai šiemet vienuolikmetis prašė dovanų kelionės visai šeimai pas Kalėdų Senelį į Laplandiją – deja, šiam norui nebus lemta išsipildyti. Dar labiau globėjus sujaudino vienos septyniolikmetės laiškas, kuriame ji Kalėdų Senelį informavo, kad jai nieko nereikia – juk viską turi: ir šeimą, ir namus, ir drabužių.
„Tada dar pasidžiaugėme, kad nors vienas žmogus mūsų namuose turi ką apsirengti“, – nusišypsojo Edita.
Prieš šventes visi, žinoma, puošia Kalėdų eglutę ir būtinai tikrą – paskui ją sodins prie namų ir tikėsis, kad ji prigis (kol kas taip dar nenutiko).
Per pirmąsias šventes, kaip globėjai su šypsena atsiminė, jie priruošė tiek maisto, kad jo būtų užtekę iki Naujųjų metų. Dabar taip nepersistengia, bet vis tiek pradeda šventines vaišes ruošti jau gruodžio 23 d.
„Visuomet vaikams pabrėžiame, kad eglutė ar dovanos nėra Kalėdų esmė – per jas svarbiausia yra šeima ir artimieji. Paprastai vaikai gali išeiti iš namų kada nori, bet tokią dieną išeiti neleidžiame (savo draugų pasikviesti į svečius galima). Pernai su jų ir mūsų svečiais – broliais su šeimomis – pirmąją Kalėdų dieną mūsų namuose buvo net 34 žmonės. Na, ir sutilpome“, – pasakojo abu.
Rūpinasi vaikais ir dirba
Graži pora ne tik rūpinasi būriu vaikų, bet ir dirba. Aidas dirba dantų technikos laboratorijoje, o Edita nuo šio rudens tapo pradinukų mokytoja. Ji yra baigusi pedagogikos studijas, kurias pasirinko, nes labai mylėjo vaikus, nors ir nesiruošė tapti globėja.
Kaip jie patys nepervargsta? „Seniau, kai pavargdavome, vis stengdavomės atsitraukti į šoną, nueiti į jogą ar tiesiog pasivaikščioti, o dabar tiesiog stengiamės nepervargti. Labai svarbu ir gerai išsimiegoti. Vis dėlto būna dienų, kai, žiū, ir vaikai, ir mes patys suirzę, kažkuo nepatenkinti – tuomet mums tenka susiimti ir apraminti vaikus, kad nekiltų peštynių ir visiško chaoso“, – sakė Edita.
Jaunai globėjų porai ne kartą teko girdėti ir apkalbų, pradedant tuo, kad tokiems jauniems gali būti per sunku rūpintis paaugliais, juk Edita ir atrodo kaip jų sesuo, o ne mama, ir baigiant tuo, kad jie vaikais rūpinasi dėl pinigų.
„Visiems, kurie mano, kad to ėmėmės dėl pinigų, norisi atsakyti: jeigu vaikų globa – tokios aukso kasyklos, kodėl jūs to nesiimate? Tie pinigai tikrai ne tokie, dėl kurių verta imtis globos, jeigu neturi tam noro. Na, mūsų atveju tai nulėmė situacija, bet, matyt, ir to noro viduje buvo, tik gal jis būtų atsiskleidęs vėliau“, – sakė jauni globėjai.
