LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svečiuose Nomeda“, dainininkė Rosita Čivilytė pasidalino, kokius jausmus išgyveno būdama 17-os metų mama ir su kokiomis gydytojų replikomis gimdymo namuose ji bando susigyventi iki šiol.
„45-erių, man atrodo pradėjau jausti pačius pagrindinius gyvenimo dalykus, tai vaikymasis ne šlovės, pinigų, bet sąmoningumo, kuris padeda balansuoti ir matyti gyvenimą visiškai kitomis spalvomis. Minčių sustojimas, kurio aš ilgai mokiausi, buvo atspirties taškas“, – pasakoja Rosita.
Nors visas jos gyvenimas praūžė ant didžiųjų scenų, ji sako, kad gyvenime kartais ateina laikas, kai tenka tenka kurpti atsarginį planą. „Griežtai sau pasakiau, kad, ko gero, šiame etape tai jau yra viskas, ką galiu pasakyti, – posūkį savo karjeroje prisiminė garsi atlikėja. – Taigi atsirado pedagoginis darbas, į kurį nėriau, rodės taip, kad ir vėl atversiu aukštumas. Tai yra antras planas ir jis man patinka. Juolab muzika yra plati, joje galima daug ką daryti – ir ketvirtame, ir penktame plane yra ką veikti“, – patikina ji.
Šiam sprendimui, prisipažįsta Rosita, įtakos turėjo ir praeities šešėliai, žiniasklaidoje nugulę skandalai ir gyvenimo mesti iššūkiai. „Turėjau daug dramų ir patirčių, kurios buvo per daug mane užėmusios. Norėjau nuraminti mintis, kad suvokčiau, kas buvo“, – teigia Rosita.
Ji į suaugusiųjų pasaulį nėrė anksti, kaip pati pasakoja, – į gimdymo namus važiavo kaip išsigandusi mergaitė, o paliko juos kaip moteris, pradėjusi naują gyvenimo etapą. „Prisimenu save, tą jauną mergaitę, kuri atėjo į gimdymo namus. Buvau pas tetą svečiuose ir staiga pajutau, kad kažkas vyksta pilve ne taip. Taip prasidėjo ne itin maloni kelionė – nebuvau gydytojų itin mėgiamas pacientas“, – sako dainininkė.
Ji prisimena, jog patirtis nebuvo šviesi, įkvepianti ar palaiminga. Ligoninėje teko patirti apkalbas ir susilaukti skaudžių replikų, lydinčių iki šių dienų. „Į gimdymo namus atėjau iš namų, kur taip pat nebuvau priimta su fejerverkais. Visada jaučiau tėvų meilę, bet jie patys pasimetė ir nesusitvarkė.
Į gimdymo namus atvažiavau su sunkiu psichologiniu fonu. Gydytojai replikuodavo: „Normalu, kad skauda, tau čia ne su berniukais voliotis... Ar imsi vaiką?“ Tą frazę prisimenu iki šiol“, – atsidūsta R. Čivilytė.
Atlikėjai padėjo mama, be jos, naujasis motinystės etapas būtų buvęs kitoks. „Visą tvarką – tiek vidinę, tiek šeimos rate, privalėjau ištaisyti, bet tam prireikė laiko. Tačiau be mamos nebūčiau susitvarkiusi, nors ji buvo pasimetusi. Tai buvo seni jos išgyvenimai, kurie atsispindėjo manyje, tačiau aš buvau kitokia nei ji – aš nejaučiau gėdos ar nepatogumo, veikiau jaučiau, kad vyksta kažkas didelio ir gausaus, ko aš dar nesu patyrusi“, – sako anksti mama tapusi atlikėja.
R. Čivilytės karjeroje taip pat netrūko sunkių patirčių, viešasis gyvenimas irgi nebuvo lengva užduotis, o dar sunkiau buvo dėl to, jog dainininkė anksti neteko savo mamos.
„Vis tik nieko nedaryčiau kitaip. Gavau daug gerų, skaudžių pamokų, dėl kurių esu savarankiška moteris, kuri gyvenimą mato gražiomis spalvomis, nelaiko pykčio, nepykstu, nejaučiu skausmo. Tik prie to reikėjo prieiti, nors kelias buvo ilgokas.
Užtrukau ir dėl to, jog mamytė mirė jauna, 55-erių. Kai laukiau savo 55-ojo gimtadienio, laukiau su šiokiu tokiu nerimu, gal galvojau, jog kažkas lyg turėtų nutikti ir man. Apie tai net pasakiau dukroms“, – prisipažįsta ji.
Ir nors prisimena, jog mamos mirtį nujautė, tuo metu negalėjo suprasti, kad taip gali nutikti iš tikrųjų. Ją pasiglemžė onkologinė liga. „Buvome nuėję sunkų, pusantrų metų trukusį gydymo kelią, bet, pamenu, kai gydytojai patikino, kad jos neišgelbėsiu, išvažiavau. Tikėjausi, kad išvažiuosi mėnesiui į Emiratus, užsidirbsiu pinigėlių, kurių man jau labai reikėjo, ir grįšiu. Atsimenu, pasižiūrėjau į mamą, ji balkone su manimi atsisveikino. Kažkas manyje suvirpėjo, kad aš daugiau jos nepamatysiu, taip ir nutiko“, – sako Rosita.
Visas pokalbis – laidos įraše.
