Gabrielė Nečejauskaitė (29 m.) šiuo metu gyvena iš kuklių pašalpų bei pinigų vaiko išlaikymui, bet tikisi, kad netrukus situacija pagerės: ji turi naujo verslo planą ir dega savo idėja. Verslą Gabrielė jau yra turėjusi, bet jis baigėsi apmaudžiai, tačiau LRT.lt moteris sakė, kad neabejoja, jog savo vietą atras dar kartą, ir tam tikrai nesutrukdys tai, kad dabar viena augina 2,5 m. dukrelę Libertę.
Gabrielė pasakojo, kad mintys apie verslą kirbėjo dar vaikystėje – jos mama dirbo samdomą darbą ir nuolat jausdavosi pavargusi, o tėtis turėjo savo įmonę ir atrodė daug labiau patenkintas savo veikla, tad šių skirtingų pavyzdžių buvo įkvėpta ateityje imtis nuosavo verslo.
Vienas iš pirmųjų jos darbų buvo veganų restorane, ir jis buvo lemtingas – bedirbant ilgas valandas ir gimė pirmojo verslo idėja.
Būdama vos 20-ies ji sukūrė ir į rinką paleido savo produktą – veganiškus sūrelius (dabar rinkoje žinomus kaip tofu desertai), kurių tuo metu rinkoje nebuvo. Nuo pirmos akimirkos ši prekė sulaukė didelio susidomėjimo. Prekybos pradžia buvo sėkminga, pirkėjų netrūko, viskas ėjosi kaip per sviestą.
Sulaukusi užklausų dėl produkto tiekimo iš didžiųjų prekybos tinklų, Gabrielė ėmėsi ieškoti partnerių, kurie turėtų reikiamą įrangą ir užtikrintų nuolatinę gamybą, nes smulkiam gamintojui su darbo krūviu susidoroti būtų buvę per sunku, o investuotojų pasiūlymus priimti jautėsi dar nepasiruošusi.
Ir tada, pasak Gabrielės, tai, kas atrodė labai gražu, tapo nebegražu: „Gal ir aš buvau pernelyg naivi ir pasitikėjau žmonėmis. Buvo pasinaudota tuo, kad tam tikrų dalykų paprasčiausiai nežinojau ar nesupratau iki galo – ir žmonės, kuriuos laikiau partneriais, mano verslą tiesiog pasisavino.“
Prasidėjo teismo procesas dėl verslo vagystės ir prekės kokybės sugadinimo, kuris užtruko beveik trejus metus. Prasidėjus kovido pandemijai ir procesams sulėtėjus Gabrielė, pasikonsultavusi su įvairiais teisininkais, išgirdo, kad procesas dar gali užtrukti iki penkerių metų.
„Manau, būčiau laimėjusi teisme ir gavusi tuos keliasdešimt tūkstančių eurų už sutarties pažeidimus, bet supratau, kad nenoriu dar kelerius metus gyventi tokiame strese, kaip iki šiol, tad inicijavau taikos sutarties pasirašymą ir palikau viską karmos rankose su mintimi, kad tuos teisme nelaimėtus pinigus užsidirbsiu“, – sakė mergina.
Teko tapti pavežėja
Pasibaigus teismams ir išnaudojus visas santaupas advokatės paslaugoms, Gabrielei teko kažkaip stotis ant kojų. Pandemijos metu ji pradėjo dirbti pavežėja.
Darbas nebuvo blogas, ypač atsižvelgiant į per pandemiją smarkiai išaugusią pavėžėjimo paslaugų paklausą. Dirbant teko sutikti įdomių, palaikančių žmonių, kurie padrąsindavo, kad ne jai pirmai Lietuvoje taip nutiko su verslu.
Pasaulyje pilna porų, kurios metų metais negali susilaukti vaikų, o štai mes, gavę tokią dovaną, turėtume ją utilizuoti?!
„Tuo metu vis matydavau reklamą apie finansų konsultantų karjeros galimybes, jomis pasiūliau pasidomėti draugei, kuri tuo metu ieškojosi darbo – o su ja kalbėdama susimąsčiau, kad galbūt man pačiai tai būtų įdomi veikla“, – atsiminė Gabrielė.
Taip ji iš pavežėjos tapo finansų konsultante, šioje pozicijoje išdirbo kiek daugiau nei trejus metus.
Teko rinktis: vyras arba vaikas
Vos pradėjusi savo naująją karjerą mergina susipažino su būsimu savo dukros tėčiu, iš Karibų kilusiu Prancūzijos piliečiu, kuris lankėsi Vilniuje darbo reikalais.
Poros santykių pradžia atrodė daug žadanti ir, pasak pašnekovės, vis dar besitęsiant medaus mėnesio fazei ji sužinojo esanti nėščia. O tada viskas apvirto aukštyn kojomis – vyras sakė, kad vaikui jis tikrai nepasiruošęs, nes pats buvo bepradedantis lipti piloto karjeros laiptais, o jo planus pristabdė pandemija. Jis sakė, kad jei mergina nori toliau su juo bendrauti, telieka nėštumą nutraukti.
„Nėra žodžių perteikti skausmui, kurį išgyvenau. Po tokių jo žodžių negebėjau blaiviai mąstyti su visais staigiai prasidėjusiais hormoniniais pokyčiais, tad ėjau ieškoti pagalbos, kad galėčiau išgirsti save ir priimti sau teisingą sprendimą. Rezervavausi watsu terapijos sesiją, kurios metu iš valandos laiko maždaug 45 min. mano visas kūnas drebėjo – tokia didelė buvo jame susikaupusi įtampa.
Kai drebėjimas liovėsi ir mane užliejo ramybė, supratau, kad ši mano kūno reakcija buvo pasipriešinimas tam, ką siūlė dukros tėtis. Mano galvoje nebuvo net minties apie abortą, tai jis ją ten norėjo įsodinti, įtikinti mane, kad tai logiškas ir teisingas sprendimas. Bet ne viskas gyvenime gali būti logiška. Pasaulyje pilna porų, kurios metų metais negali susilaukti vaikų, o štai mes, gavę tokią dovaną, turėtume ją utilizuoti?!“ – pasakojo Gabrielė.
Taip ji praktiškai nuo pat pirmos dienos, kai sužinojo, kad laukiasi, tapo vieniša mama, bet dėl savo sprendimo niekuomet nepasigailėjo.
Rado vaistų nuo vienatvės
Pašnekovė pasakojo, kad vienai vaikelį auginti nėra labai sudėtinga fiziškai, galbūt sunkiau psichologiškai, nes, jei visą laiką būsi viena su vaiku, gali pradėti „važiuoti stogas“. „Man labai pasisekė dėl to, kad dukrytė visą laiką gerai miegojo, neteko patirti bemiegių naktų – esu jų turėjusi seniau ir puikiai suprantu, kaip prastai jautiesi, kai neišsimiegi“, – pastebėjo pašnekovė.
Ji svarsto, kad gal prie ramaus dukrytės elgesio prisidėjo tai, kad vaikai perima mamų emocijas, o ji labai stengėsi išlikti rami ir neišgyventi dėl taip susiklosčiusių aplinkybių, neprarado tikėjimo, kad dukros tėtis susipras ir parodys tas gerąsias savo savybes, kuriomis ji draugystės pradžioje ir susižavėjo.
„Pirmosios žiemos metu auginant dukrelę draugė pastebėjo, kad man negerai, galbūt reikėtų pagalbos. Ji rekomendavo programą „Drauge“ (jos iniciatoriai – tie patys, kaip ir labiau girdėto projekto „Niekieno vaikai“). Į šią programą gali kreiptis tėvai, kuriems reikalinga emocinė parama, taip pat ir savanoriai, galintys ir norintys skirti savo laiko tiems, kuriems jo reikia – o tada koordinatoriai tuos žmones suveda ir jie tiesiog susitinka kartą per savaitę pabendrauti. Programos koordinatorė man parinko moterį, kuri pati viena augino vaiką (tiesa, ji buvo išsiskyrusi), ir tas bendravimas tikrai pagyvino rutiną bei leido pasijusti išgirsta be teisimo ir vertinimo“, – pasakojo pašnekovė.
Dar vienas smūgis
Augindama dukrytę moteris toliau dirbo finansų konsultantės darbą, tiesa, mažesnėmis apsukomis, kai netikėtai 2023 m. rudenį kompaniją, kuriai ištikimai atstovavo, supurtė didelis skandalas. Tuomet iš veiklos pasitraukė jos vadovas ir moteris liko be galimybės uždirbti. Nuo tada tenka verstis iš kuklios valstybės išmokos.
Tiesa, vaiko tėtis, dabar gyvenantis užsienyje, jau domisi dukrele ir kas mėnesį skiria kelis šimtus eurų jos išlaikymui. Jis taip pat atsiprašė Gabrielės, kad pradžioje negražiai elgėsi ir ragino vaikelio atsikratyti, sako, kad džiaugiasi, jog turi dukrą.
„Sakyčiau, kad mūsų valstybėje sistema vienišiems tėvams labai nepalanki – pavyzdžiui, kol su vyru nebuvau susitvarkiusi vaiko išlaikymo klausimų, nė negalėjau gauti kompensacijos už šildymą, nors pajamos tikrai buvo labai mažos, o tuos reikalus su užsienyje gyvenančiu vyru susitvarkyti užtruko beveik metus“, – pastebėjo ji.
Nauja veikla – jau pavasarį
Nors pastaruosius metus ir teko gyventi susiveržus diržus arba, kaip pati Gabrielė sako, išlikimo režimu, dabar ji jaučiasi atsitiesusi ir turi naujos veiklos planą.
Likusi be galimybės užsidirbti, ji kreipėsi į Užimtumo tarnybą ir sužinojo, kad šiuo metu yra skiriamos subsidijos verslui kurti. Pateikusi paraišką ji pateko į sąrašą asmenų, kuriems subsidija bus skirta – tad jau nuo pavasario ji nusiteikusi kibti į darbus ir pradėti konsultuoti apie garbanotų plaukų priežiūrą bei spręsti plaukų slinkimo-atsiauginimo problemą, mat pati yra su tuo turėjusi vargo.
„Kai laukiausi dukrytės, pradėjau daugiau domėtis plaukais ir jų priežiūra, jaudinausi dėl to, nes nežinojau, kaip sužais gamta ir genetika. Beje, jos plaukučiai pasirodė dar kitokie nei mano ar jos tėčio, bet neišvengiamai garbanoti. Dėl to ir mano naujo verslo pavadinimas – „Garbanotos“, – pasakojo Gabrielė.
Po gimdymo ji susidūrė ir su opia plaukų slinkimo problema: jie pradėjo slinkti tiesiog kuokštais, o tai kėlė dar daugiau streso. „Taip, po gimdymo taip nutinka gana dažnai, bet mano atveju praėjo jau daugiau nei dveji metai ir plaukai tebekrenta kuokštais…“ – sakė Gabrielė.
Tačiau ji nusiteikusi, kad jau netrukus baigusi mokymus galės padėti ir garbanotų plaukų savininkams, ir tiems, kurie susiduria su plaukų slinkimo problema.
Kai feisbuke ji atvirai aprašė savo gyvenimo istoriją ir kelią iki naujosios veiklos, jos įrašas susilaukė didžiulio susidomėjimo ir jau yra potencialių klientų, kurie nusiteikę užsukti, kai tik ji bus pasiruošusi juos priimti.
Gabrielės dukrelė pati nuo mažų dienų prašo leisti šukuoti mamos plaukus ir sako, kad bus mamytės asistentė.
Moteris patikino, kad pasakodama savo istoriją ji neieško paguodos – atvirkščiai, ji mano, kad patirti iššūkiai tvirtina stuburą, o jos istorija gali įkvėpti ir kitas moteris nepasiduoti ir neprarasti tikėjimo, kai, regis, yra nepakeliamai sunku ar baisu.
