Išsiskyrusią su partneriu ir sužinojusią, kad laukiasi, Godą Klimavičiūtę apėmė ne baimė, o ramybė. LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ pašnekovė sako nuo pat pradžių norėjusi keisti žodžius „vieniša mama“ į „nepriklausoma mama“. Troškusi vaikų moteris nebijojo dukrelės auginti toli nuo gimtosios Lietuvos – Prancūzijoje, kurioje vaikus į darželį tėvai veda jau nuo 2,5 mėnesių amžiaus.
Nuo pat gimimo be partnerio dukrą Paryžiuje jau beveik dešimt metų auginanti G. Klimavičiūtė apie savo gyvenimo kelią kalba be verkšlenimų ir savigailos, o su džiaugsmu ir optimizmu. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Vieniša mama svetimame mieste – turbūt taip būtų aiškiausiai apibrėžti tavo citriną. Tavo istorija tokia, kad augini dukrą, kuriai dabar yra 9 metai. Nuo pat gimimo ją augini viena. Tavo dukra niekada neturėjo tokio tėčio, kuris dalyvautų jos gyvenime. Esi ir mama, ir tėtis.
– Ir mama, ir tėtis, ir policininkas, ir fėja – tenka vaidinti visas roles. Bet aš iš pat pradžių, kai sužinojau, kad būsiu vieniša mama, norėjau tą pavadinimą pakeisti, nesakyti „vieniša mama“. Aš sakiau – „nepriklausoma mama“.
O svetimas miestas... Per 15 metų miestas tampa savas. Aš nelinkusi keisti dalykų, tai ir tas pats butas, tas pats miestas, rajonas. Tai tampa sava ir nebėra taip svetima.
Kai jau žinojau, kad mūsų santykiai su Ievos tėčiu nesusiklostė, aš dar nežinojau, kad laukiausi, man tada buvo liūdniau, vienišiau. Bet kai sužinojau, kad laukiuosi, užėjo tokia ramuma, kad nemoku net apsakyti.
– Aš tave pažįstu, mes esame ir draugės – man visada atrodei stipri, turinti vidinio polėkio, ryžto: norėsi – padarysi, nuvažiuosi į Paryžių, prisijaukinsi tą įvairiakultūrį miestą, kuris per tuos 15 metų buvo papuolęs į sunkias situacijas, teroro išpuolius ir pan. O tu vis tiek ten likai. Kai pasijutai nėščia, tau gal ir atrodė viskas paprasta, bet tavo aplinkai taip neatrodė, tie, kurie liko Lietuvoje, sakė: sugrįžk, gimdyk čia, tu ką, gi ten viena?..
– Tokių tikrai buvo. Turbūt kai pajunti, kad kažką savyje nešioji, įgauni daugiau drąsos. Tiems, kurie yra aplinkui ar toliau nuo tavęs, atrodo žymiai sudėtingiau, tragiškiau.
– Bet nuo pirmos dienos, kai pasijutai nėščia, žinojai savo gyvenimo scenarijų, kad viena auginsi savo vaiką. Taip jau susidėliojo. Vienai lauktis kažkur tenai, kur nėra mamos, tėčio, artimų draugų... Klausai ir įsitempi.
– Kai jau žinojau, kad mūsų santykiai su Ievos tėčiu nesusiklostė, kai mes išsiskyrėme, aš dar nežinojau, kad laukiausi, man tada buvo liūdniau, vienišiau. Bet kai sužinojau, kad laukiuosi, užėjo tokia ramuma, kad nemoku net apsakyti.
Sėdėjau vakare ir skaičiau nėštumo testo instrukciją, lyg nežinočiau, kaip jį atlikti. Man paskambino pusseserė, sako, ką veiki. Sakau, skaitau pasidėjusi stiklinę, reikia nueiti pasidaryti tą testą. Sako, tai eik, daryk. Nuėjau, pasidariau ir man iš karto parodė teigiamą rezultatą. Buvo pauzė ir ji sako: o man tave sveikinti ar guosti?
Bet kai suvokiau, kad laukiuosi, mane apėmė ramybė ir laimė. Pagalvojau, kad būsiu ne viena. Pasidarė labai ramu, visi pykčiai, pavydai – viskas išsitrynė.
– Prancūzai garsėja savotišku požiūriu į šeimą, santuoką, skyrybas, gyvenimą po skyrybų, bendravimą su buvusiais sutuoktiniais ir jų šeimomis. Lietuvoje taip nėra. Čia, jei moteris išgirsta, kad laukiasi, ir žino, kad bus vieniša, ko gero, ją dažniausiai lydi baimė, o ne ramybė. Iš kur tai turi?
– Aš labai norėjau vaikų. Savo dukters aš labai labai laukiau ir nebijojau. Sunku pasakyti, iš kur atėjo ta ramybė. Mano direktorius darbe pirmiausia paklausė: kada vestuvės? Jis vyresnio amžiaus žmogus, galbūt todėl. Bet visi kiti...
– Kaip reagavo tavo tėvai, brolis, draugai Lietuvoje?
– Brolis pasakė: aš tave palaikysiu, ką tu benuspręsi. Mama iš pradžių turbūt galvojo, kad aš juokauju. Bet aš jai sakiau: mama, tu jau auginai kaime klombelę savo būsimiems anūkams, tai va, prašau – bus, labai norėjai būti močiute ir būsi. Mama, žinoma, džiaugėsi.
Kelios draugės, kurios irgi tuo metu susilaukė vaikų, sakė: kartais būna taip sunku, bet pagalvoju – Godai dar sunkiau tame Paryžiuje vienai. Galvodavau, man nesunku, bet jeigu tau taip lengviau gyventi, galvok taip.
Lietuvoje vyrai mažiau reiškia savo emocijas ir jausmus. Tėtis tiesiogiai nepasakė, kad džiaugiasi, bet matau dabar, kaip jis džiaugiasi. Gal jis to neišsakė, bet turbūt buvo klausimų, o kaip čia dabar bus – viena kažkur Paryžiuje?.. Kai išvažiavau, visada pagrindinis tėčio leitmotyvas būdavo: kada grįši? Ir aš neplanavau, kad čia taip ilgai užtruksiu. Draugė moldavė pasakė: padėsiu, turiu lovą, duosiu lovą... O Lietuvoje irgi visi džiaugėsi, nes žinojo, kad labai norėjau vaikų.
Po to buvo visokių pasakymų. Kelios draugės, kurios irgi tuo metu susilaukė vaikų, sakė: kartais būna taip sunku, bet pagalvoju – Godai dar sunkiau tame Paryžiuje vienai. Galvodavau, man nesunku, bet jeigu tau taip lengviau gyventi, galvok taip.
O vieną kartą buvau pas draugus ir jie dėl kažko nesusitarė dėl vaikų. Pirmą kartą pagalvojau: kaip gerai, kad aš viena. Gal egoistiška, bet pagalvojau: su niekuo nereikia nieko derinti, pati sau direktorė. Bet gal čia mano tam tikra charakterio linija.
– Sakai, kad labiau geri limonadą, citrina nėra tokia baisi, kaip gali atrodyti per atstumą, bet ir spaudžiant tą limonadą citrinos kauliukų pasitaiko. Papasakok istoriją, kai jauteisi pikta ir nusivylusi, kad viena augini vaiką?
– Tai istorija, turbūt kelianti visiems siaubą, nes prasideda nuo to, kad vaikus čia į lopšelį-darželį galima leisti nuo 2,5 mėnesio. Aš ir pati galvojau: kokie žvėrys, tuos mažučius vaikučius atiduoda, nemyli... Aš susidėjau visas atostogas, mokamas ir nemokamas, ir Ievą į darželį išleidau 5 mėnesių.
Kaip šiandien atsimenu tą spalio 3 dieną, kai išėjau į darbą. Buvo labai karšta, aš su vasarinėmis šlepetėmis. Pasiskaičiavau, kad 17.45 val. išeinu, sėdu į metro – pusvalandžio tikrai užteks. Žinoma, 13 linija, kuria važiuoju kiekvieną dieną, savo vardą pateisino. Tą dieną ji tiesiog nebevažiavo.
Išlipau stotelėje, autobuso nėra. Man reikia į kalną, pradedu bėgti su tomis šlepetėmis per pirštą... Žiūriu, kažkoks autobusas, kuris man visai tiktų, pasileidžiu dar greičiau, vos nenuverčiu žmogaus. Vairuotojas sustoja, bet sako: pasižiūrėk, kas viršuje darosi, koks ten kamštis. Bet atsisėdau. Žiūriu, kad niekur tas autobusas nejuda. Vairuotojas nelegaliai mane išleido, nes autobusas negali viduryje kelio atidaryti durų.
Išbėgau ir nubėgau iki to darželio – Ieva buvo likusi viena. Neturėjau laiko pykti ar savęs gailėti, bet tada supratau: viskas ant mano pečių.
Visas pokalbis – spalio 23 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
