„Mėgaujuosi gyvenimu, kitokiu ritmu, pasaulis man dabar atrodo platesnis, o ir laiko turiu daugiau“, – LRT.lt vardija prieš pusantrų metų karjeros pokyčiams ryžęsis žurnalistas ir laidų vedėjas Ignas Krupavičius. Nors iš eterio nedingo, o darbų netrūksta, žinomas vyras sako, kad jaučiasi taip, lyg būtų išėjęs į laimingą pensiją. Kuo dabar jis gyvena?
– Kai prieš pusantrų metų atsisveikinote su laida „Labas rytas, Lietuva“, sakėte: „Atrodo, kad atverčiau paskutinį įdomios knygos puslapį su laiminga pabaiga. Tačiau lentynoje yra dar daug knygų ir atėjo metas pasiimti kitą.“ Kokia knyga, koks etapas jūsų rankose dabar?
– Pamenu, vienas mano bičiulis sakė, kad uždirbęs pirmąjį milijoną ir sulaukęs 40-ies išeis į pensiją. Nors milijono neuždirbau, paminėjęs 40-mečio jubiliejų ir palikęs „Labą rytą“, jaučiuosi taip, tarsi išėjęs į tą laimingą pensiją, kai visą laiką galiu skirti sau ir šeimai. Kas gali būti gražiau, nei pačiam būti savo laiko valdovu?
Tiesa, nors mano pensijoje nėra tokių griežtų grafikų, darbų netrūksta – nesu tas, kuris gali tiesiog binzinėti be veiklos, taigi vedu renginius, moderuoju diskusijas, dirbu su įvairiais projektais.
Labai džiaugiuosi, kad nors su LRT nebesame santuokoje, toliau tęsiame gražią draugystę, esu kviečiamas dalyvauti įvairiuose projektuose, vedu laidą „Myliu Lietuvą“, galiu kurti autorines laidas, kaip, pavyzdžiui, „Lengvai su Ignu“. Nors veiklų turiu daug, supratau, ką reiškia tokiame gražiame amžiuje galėti savo laiką dėliotis, kaip norisi.
– „Labas rytas, Lietuva“ buvo nuolatinis darbas, tam tikras užtikrintumas, stabilumas, kurio neretai stokoja įvairių televizijos projektų vedėjai ir kūrėjai. Nebuvo baisu palikti tą saugią užuovėją ir leistis į nežinomybę?
– Nežinomybės visada bijome, tad dažnas nesiryžta palikti darbo, kuris nebeteikia malonumo. Tačiau nepabandęs, nesužinosi. Laimei, manęs baimė nekankino. Darbas LRT man visuomet teikė malonumą, išėjau, nes norėjosi pažiūrėti, ką dar siūlo gyvenimas.
Dabar mėgaujuosi tuo gyvenimu, kitokiu ritmu, pasaulis man dabar atrodo platesnis, o ir laiko turiu daugiau. Tereikia jį tinkamai išnaudoti, nes kad ir kaip banaliai skamba, jis kažkada pasibaigs.
– Galbūt dabar džiaugiatės galimybe ilgiau pamiegoti?
– Įdomu tai, kad išsilaisvinus iš griežto ir sustyguoto grafiko, man pradėjo jo trūkti. Pirmuosius mėnesius tikrai varčiausi kaip silkė pataluose, gulinėdavau iki 11 val., bet ir tos dienos dažniausiai prabėgdavo ne itin produktyviai. Taigi labai džiaugiuosi, kad yra moksleivis sūnus, kurį išleisdamas į mokyklą turiu atsikelti anksčiau.
Kadangi į „Labą rytą“ turėdavau keltis itin anksti, prieš darbą negalėdavau skirti pusvalandžio ar 45 minučių jogai. Dabar, jei reikia sūnų išleisti į mokyklą, atsikeliu 6 val.
Tas laikas, kai namuose visi dar miega, o aš vienintelis nubudęs – labai nuostabus. Galiu ramiai pasimankštinti, atsigerti kavos ar arbatos ir žvelgdamas į horizontą pakvėpuoti grynu oru. Net ir keliolika minučių ramaus laiko sau gerai nuteikia dienai, įkvepia pamąstymams. Man tai labai reikalingas dienos ritualas.
– Minėjote, kad daugiau laiko galite skirti šeimai, žmonai. Neseniai socialiniame tinkle dalijotės kadrais iš Romos, atrodo, kad kažką šventėte...
– Taip, pagalvojome, kad nieko nereikia nukėlinėti ar laukti progų, jas reikia susikurti patiems ir atšvęsti. Juk nežinai, kas bus po kelerių metų ar net mėnesių...
Kadangi su Vaida esame pažįstami 10 metų, 5-erius – susituokę, norėjome pasiimti bičiulius, nuvykti į mums brangią vietą bei taip paminėti mums svarbias sukaktis.
– Kuo jums tokia svarbi Italija?
– Iškart prieš akis iškilo nuotrauka iš pirmosios mūsų bendros kelionės – mudu stovime kalnuose, o mums už nugaros – Vezuvijus.
Italija prie širdies buvo visada, matyt, ne veltui lietuvius vadina šiaurės italais. Kažkas ten yra tokio, kas mus taip traukia – kažkas paprasto, aiškaus, natūralaus, žmogiško. Ten labai gera būti.
Galbūt todėl ir pirmoji mūsų kelionė nuvedė į Italiją. Kaip tik buvo ruduo, spalio pradžia, nuo mūsų pažinties buvo praėję beveik du mėnesiai. Tada jau žinojau, kad tai rimta, todėl būtent būdamas toje kelionėje paskelbiau socialiniame tinkle, kad esame pora.
– Ar per šiuos pusantrų metų kelionių padaugėjo?
– Nežinau, ar jų padaugėjo, tačiau tikrai nesumažėjo. Ką mums tikrai pavyko įgyvendinti išėjus iš „Labo ryto“, tai pabėgti žiemoti ten, kur daugiau saulės – kai gauni daugiau vitamino D, ir metai būna skaidresni.
Taigi visą sausį praleidome Ispanijoje, šiemet taip pat galvojame apie pabėgimą kur šilčiau. Šiais laikais viskas taip arti, kad prireikus vos per porą valandų gali sugrįžti, susitvarkyti visus reikalus ir parskristi atgal.
– Koks buvo tas mėnuo Ispanijoje?
– Rinkomės ne kurortus, bet miestus, kur žmonės gyvena savo gyvenimą. Vis tik esame miesto žmonės, mums reikia kultūros, renginių, veiksmo, būti tarp žmonių. Tik ten, kur šilčiau, žmonės labiau atsipalaidavę, mažiau skuba. Ten gyvenimas, rodos, lekia lėčiau.
– Neišmokote, kaip vietiniai, dažniau sakyti „mañana“ (rytoj)?
– Ne, mañana nelabai tinka mūsų gyvenimo būdui ir ritmui. Tačiau pastebiu, kad skubu mažiau nei anksčiau, taip pat išmokau kantriau palaukti eilėje prie kasos, kol kiti žmonės pasikalba. Tas lėtesnis tempas ir mažiau streso tikrai išeina į naudą.
– Pastarieji pusantrų metų buvo ganėtinai spalvingi ir jūsų profesinėje veikloje, atsiskleidėte kaip labai įvairiapusiškas laidų vedėjas. Pirmiausia, daugelį nustebinote pašnekovus pakviesdamas į lovą...
– „Lengvai su Ignu“ gimė labai natūraliai. Pamenu, su žmona ilsėjomės Indonezijoje, buvo gal 4 ar 5 val. ryto, stebėjau kalnų fone į vandenį brendančius žvejus ir supratau, kad atėjo metas išeiti iš „Labo ryto“. Galvoje pradėjo suktis mintys, ką galėčiau daryti toliau.
Labai natūraliai kilo mintis, kad reikia kviestis pašnekovus į lovą, kur visi praleidžiame bene daugiausia laiko ir kur būname tokie atsipalaidavę. Todėl ir laidose „Lengvai su Ignu“ pašnekovai yra linkę atsipalaiduoti, atsiverti, o pokalbiai pasisuka netikėta linkme. Tereikia pasiduoti tėkmei.
– Vis tik pasukote į pramoginį žanrą – jums jau antrą sezoną patikėtas ir projekto „Myliu Lietuvą“ vairas.
– Turbūt širdyje visad buvau viktorinų vedėjas, vestuvių užkūrėjas ir giminių balių siela. Labai džiaugiuosi, kad LRT šios laidos vairą patikėjo man, nes galiu užtikrintai pasakyti, kad čia jaučiuosi tikrai kaip savose rogėse. Ir nors dabar eteryje pasirodau rečiau, nei būdamas „Labame ryte“, tiek gerbėjų vaikų ir paauglių niekada neturėjau! (Juokiasi.)
Sutinku gatvėje moksleivius, kurie pamatę mane šaukia: „Žiūrėk, gimtadienio fiestos vedėjas!“ Tai išties spaudžia šypseną ir dar labiau pakelia nuotaiką. Taigi pramoginis žanras man yra puiki saviraiška, mėgaujuosi tuo ryšiu su auditorija ir tiesiog gerai leidžiu laiką.
Tiesa, darbuojuosi ne tik su pramoginiais projektais – yra ir tokių, kuriuose galiu panaudoti savo žurnalistines žinias, patirtį – nuo Lietuvos ir pasaulio aktualijų neatitrūkstu, naujienas seku. Ta profesinė gyslelė yra ir ji niekur nedings. Netgi pagalvojau, kad per kitus rinkimus labai norėčiau vesti debatus!
– O „Labą rytą“ ar žiūrite?
– Dažniausiai! Ilgiuosi savo komandos, bet beveik kasryt su jais pasilabinu ir pabūnu prie televizoriaus ekrano. Negaliu atitrūkti nei nuo žurnalistikos, nei nuo LRT – tai yra mano šaknys, mano pirmoji profesinė meilė ir tikiu, kad ji bus amžina. Todėl džiaugiuosi, kad mūsų draugystė nenutrūksta.
– Ko dar norisi iš gyvenimo, ko trūksta?
– Anksčiau būčiau pasakęs, kad milijono, bet turbūt nežinočiau, ką su juo daryti. (Juokiasi.) Geriau pagalvojus, netrūksta nieko – visko yra, tik reikia mokėti tuo pasimėgauti. Juk tai, kad esame ir esame sveiki, jau yra daug.
