„Buvo metas, kai galvojau, kad net nekviesiu jo į savo vestuves, nes nenorėjau jo matyti, bet kviečiau“, – taip apie santykius su tėčiu pasakoja Ignas Krupavičius. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Lipt stogais su Jurga“ televizijos laidų vedėjas atveria savo vaikystės žaizdas ir laidos vedėjai Jurgai Šeduikytei pripažįsta, kad dar turi ties kuo padirbėti ir su kuo susitaikyti viduje.
– Prisipažink, kada pradėjai keltis, kai išėjai iš ankstyvosios televizijos laidos?
– Esu vyturys, bet pradėjau keltis be žadintuvo.
– Ar dažnai vėluoji?
– Stengiuosi nevėluoti, kariuomenėje disciplinos šiek tiek išmokau, nors visko pasitaiko. Tas ryto režimo pasikeitimas, atrodo, kad išėjo į gerą. Man nebuvo labai sudėtinga keltis, tą rutiną aš išmokau, bet rutina pasikeitė.
Atsimenu savo pirmuosius rytus, gulėdavau kaip silkė pataluose, nors jau šonus skaudėdavo, aš iki 11 nelipdavau iš lovos ir prašydavau, kad žmona neštų pusryčius į lovą. Ji suprato, kaip man to reikėjo. Vėliau supratau, kad man diena pasidaro prasmingesnė, kai atsibundu vienas ir esu su savimi. Tai turėdavau anksčiau, bet to nevertindavau.
Supratau, kad rytas man yra šventas, dėl to ilgai nesivartau. Stengiuosi atsikelti anksčiau, ne 5 ryto, bet dar prieš keliant vaiką į mokyklą.
– Ką tu pamatei savo laidoje?
– Aš supratau, kokie mes esame skirtingi ir kokie esame įdomūs. Pagalvojau, kad per greit žmogų pradedame teisti ir nurašyti, vertinant pagal save.
– Ką tu turi galvoje, gal turi konkretų pavyzdį?
– Nėra konkretaus, bet galvoju, kad kito žmogaus vertinimas yra labai sudėtingas dalykas ir to vertinimo turėtume atsisakyti. Amžinoji tiesa – turėtume žmogų priimti tokį, koks jis yra. Mes turime jo klausyti daugiau ir girdėti, ką jis sako, bandyti atliepti.
Per tuos metus pajutau, jog mūsų stiprybė ir bendrystė yra apie tai, kad vienas kitą papildome. Kuo toliau, tuo labiau mąstau, kad gyvename lyg žaidime – mūsų misija kažkur slepiasi, kur ta prasmė – mūsų vienas kito dėlionėje, mes turime susidėlioti.
– Esi viešas žmogus, ar buvo etapas, kai ateidavai tam, kad atrodytum geresnis, nei esi? Ar sugebėjai išlikti savimi?
– Tai yra sudėtinga, kai esi po didinamuoju stiklu ir turi atliepti kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną pasisveikinimą. Kartais net dabar matau, kad žmogus nori man kažką pasakyti, žiūri į mane, tai aš jam palengvinu tą procesą ir pats pradedu pasisveikinimą. Buvimas ant gyvenimo scenos yra sudėtingas.
Lūžis įvyko gal prieš dešimt metų. Viską mečiau, palūžau, ir išvažiavau prie savo jūros. Tame atotrūkyje supratau, kad neprivalau būti tobulas, neprivalau scenoje būti su kauke ir nuolat tik geros emocijos. Stengdavausi nevaidinti, nors to pasitaikydavo, mes ne robotai.
– Ką tu galvoji apie savo mamą, apie savo tėtį? Kaip įvyko pokytis nuo vaiko iki suaugusiojo, kai juos priėmei?
– Sukyla daug emocijų, kai kalbu apie savo amžinatilsį tėvą, kurį priėmiau tik tada, kai jo netekau. Kadangi vaikystėje neturėjome ryšio, aš jo visai ir nepažinau, tačiau supratau, kad jis mano tėvas. Tėtis gyveno Londone, kai tėvai išsiskyrė, jis skambindavo, aš nekeldavau telefono ragelio, jis būdavo išgėręs. Ta spraga – tėvo nebuvimo šalia – yra didelė. Įdomu, kad jis buvo priimtas, kai jo jau nebebuvo.
– Kaip vyksta priėmimas, kai žmogaus nebėra šalia?
– Gal garsiai visko dar nepasakiau: „Tėti, tave myliu, tau atleidžiu“. Gal dar pykstu, bet vieta jam širdyje atsirado.
Buvo metas, kai galvojau, kad net nekviesiu jo į savo vestuves, nes nenorėjau jo matyti, bet kviečiau. Ryšys neužsimezgė.
– Ką norėtum jam pasakyti?
– Turbūt pirmiausia tai paklausti, kodėl jo nebuvo šalia. Jis turėjo priklausomybių, bet man jo turbūt reikėjo.
– Kaip galvoji, ko jam trūko?
– Jam trūko mūsų palaikymo. <...> Dabar pastebiu, mano sūnui 11, jis dar prašo atsigulti kartu su juo į lovą. Dabar jis nori, kad ir Vaida su šuniuku prigultų. Mes sakome, kad kartais nėra laiko, rytoj anksti į mokyklą. Vėliau supratome, kad reikia gultis į lovą, nors nepatogu.
– Pereikime prie tavo pačios įspūdingiausios kelionės – kokia ji buvo?
– Negaliu išskirti nei vienos kelionės. Manau, kad pati nuostabiausia kelionė dar ateis. Aš jos nesiekiu, man apie ją nereikia galvoti, dėl to kiekvienoje kelionėje stengiuosi patirti džiaugsmus ir malonumus.
Kelionės yra laisvė, nepažinti jausmai ir tu pasiduodi tai tėkmei. Tai gali būti didmiestis, tai gali būti Islandijos geizeriai.
– Ar tai gali būti Vilniaus rajonas?
– Kartais iš manęs juokiasi – gyveni centre, o kartais eini gyventi į viešbutį – kam? Man patinka, tu esi Vilniuje, o atrodo, kad esi kažkur kitur, tai labai geras jausmas. Vaiko akimis pasižiūri į miestą, kuriame gyveni daug metų.
Bet man nebūtina pamatyti viso pasaulio, yra vietų, kur man tiesiog gera grįžti.<..> Pasaulis įdomus, pavyzdžiui, Afrikoje, mes pasijutome arčiausiai savo šaknų. Amerikoje valstijos keičiasi, bet iš esmės esi ten pat.
– Kas yra meilė?
– Aš manau, kad meilės nėra. Meilė yra draugystėje, ji yra susiliejusi su kažkokiu daug stipresniu ryšiu. Ji gali būti rūpestyje, džiaugsme, neapykantoje. Bet tokios meilės – jos nėra.
Pagalvoju apie mus su Vaida ir kas mus sustiprino. Mes pirmiausia pasidarėme geri draugai ir tik vėliau atsirado mūsų ryšys, meilė, santuoka ir šeima. Man atrodo, kad žmogus šalia pirma turi būti draugas, tik tada tas stiprumas gali toli nuvesti.
– O kas yra neapykantos meilė?
– Nežinau, bet tai gali būti, kai tu iš vienos pusės kažko nekenti, bet kai pasižiūri iš kitos pusės – tave tai traukia. Tai yra dramos, aistra, kartais mums reikia jų.
– Kaip jautiesi dabar?
– Smagiai.
– Reikia apie tokius dalykus kalbėti?
– Reikia, vidinė kelionė yra kiekvieno kitokia. Jeigu su savimi esi taikoje, viskas bus gerai.
– Kokį duotum sau švelnumo pažadą?
– Aš dirbu ties tuo. Manau, kad norėčiau pasižadėti daugiau džiaugtis sūnaus sėkmėmis, nei matyti jo vaikiškas išdaigas, kurios būna labai sureikšminamos. Noriu leisti jam suprasti, kad mes jį palaikome visais atvejais, nesvarbu, kokį pažymį jis gauna.
Dėl pažymių sistemos dažnai pagalvoju – kodėl ji tokia. Jis gali matyti kelintas jis klasėje, o yra azartiškas žmogus, jis nori būti tobulas. Konkurencija man nesuprantama. Būti pirmam yra gerai, bet ne visada to reikia.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
