„Daug kas apie sveikinimų laidas galvoja kaip apie banalybę, tačiau mes sveikiname gyvus Lietuvos žmones“, – sako Laima Kybartienė. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ televizijos laidų vedėja nukrypsta nuo įprasto šventinio formato ir dalijasi savo patirtimi apie gyvenimo netektis, žmogiškąsias kaukes ir savęs priėmimą.
– Kodėl vieni žmonės moka susitaikyti su išbandymais, o kiti žmonės – ne? Nuo ko tai priklauso?
– Yra žmonių, kurie yra labai protingi ir gabūs. Jie mėgsta savo gyvenimą ir savo gyvenimo įvykius laikyti savo rankose. Jie turi galios, yra pasiekę karjeros aukštumas, jie valdo finansus, galbūt net turi valdžios. Jie įpratę valdyti tėkmę, bet tai yra neįmanoma.
Šioje Žemėje nėra būtybės, kuri nebūtų išbandyta įvairiausiais skausmais. Vieni ištveria, kiti žūsta, o dar kiti randa logiškus sprendimus. Kaip tai padaryti? Galbūt taip stipriai nesureikšminti savo gyvenimo. Kai nieko negali padaryti – paleisk ir stebėk aplinką.
Man anksčiau sakydavo „paleisk stresą“, o aš prašydavau, kad man parašytų instrukciją, kaip tai padaryti. Griūčių mano gyvenime buvo: sugriuvo diktorės karjera, bet atėjo laikas, viskas griuvo ir ši mano gyvenimo dalis žuvo. Tapau nereikalinga, nors ir dabar esu įsitikinusi, kad diktorius nėra žurnalistas, jis yra žmogus, kuris gali sukurti intymų ryšį su žiūrovu, tai yra labai jautru ir tame yra daug tiesos.
– Kaip jautėtės netekusi diktorės darbo?
– Dvi savaites verkiau. Verkiau nuo ryto iki vakaro, skauda ir dabar, jaučiu tai. Dievas ar likimas man davė tai, kad aš labai myliu savo darbą. Aš išeinu į eterį ne todėl, kad parodyčiau savo dažytas blakstienas, man patinka nešti ten savo vidinę tiesą. Daug kas apie sveikinimų laidas galvoja kaip apie banalybę. Tačiau mes sveikiname gyvus Lietuvos žmones, gyvas, tikras močiutes, kurios turi savo vaikus ir šeimas: geras, ar negeras, bet mylimas. Meilė nežiūri, koks tavo statusas, jos turi būti gyvenime, nes be meilės ištinka mirtis.
– Kaip Jūs mokotės neparodyti savo išgyvenimų ant scenos?
– Kai tu esi artistas ir išeini į sceną, žiūrovui neįdomu. Jis gali tave užjausti užkulisiuose, bet ne scenoje. Scenoje jis nori matyti tavo kūrybingumą, nori matyti tavo nuotaiką ir tai, kas jam yra įdomu.
– Ką daryti su žmonių kaukėmis?
– Tai yra natūralus procesas. Mes esame būtybės, kurios save keičia kiekvieną akimirką (...). Aš nesidedu kietos geležinės kaukės ir neprisiimu mokytojos vaidmens. Aš perimu nuotaikas, vidines tiesas, mes visi vieni kitiems spinduliuojame tam tikrą energiją. Nereikia bijoti kaukių. Jei pajunti, kad ji netikra, nusiplėši ją.
– Ar su kaukėmis mes negyvename dviejų gyvenimų vienu metu?
– Mes gyvename tūkstančius gyvenimų vienu metu. Kaukės yra natūrali būtis, bet tai nėra blogai, yra blogai tada, kai tu, užsidėjęs kaukę, darai blogus darbus – tam, kad apgintum save, kai dalini gražius pažadus, kurių niekada neišpildysi.
Iš blogio galime pasimokyti, toks žmogus taip savimi pasitiki, kad, naudodamasis kitų žmonių primityvumu ir naivumu, juos išnaudoja.
– Ar Jums nebaisu Lietuvoje pasenti?
– Aš pati esu pensininkė, tačiau tai tik titulas, aš esu močiutė savo vaikaičiams, savo sveikinamiems žmonėms esu laidų vedėja. Aš suprantu, kodėl mano mamai liūdna, tas liūdesys atėjo su krauju iš jos mamos. Tačiau mes taip dažnai sakome, kad jų pensijos mažos, kad jie blogai gyvena, kad jie yra vargšai, jie patys tuo įtiki.
Tikrai sutinku pensinio amžiaus žmonių, kurie yra linksmi ir gerai nusiteikę. Manau, kad tai priklauso nuo jų vaikystės. Jei vaikas gavo meilės ir šilumos, nesvarbu, ar tai buvo karo laikotarpis, ar jis užaugo Sibire, kažkas juos laiko, lygiai taip pat, kaip kunigus: niekas negali sužlugdyti kunigo sielos ir dvasios. Dvasia yra stipresnė už fizinį kūną.
– Kaip susirasti savo kelią ir įgyvendinti savo misiją?
– Aš nusiraminau visai neseniai, tai niekada nėra baigtinis procesas. Aš esu ieškotoja, aš visą gyvenimą ieškojau sprendimų. Kai buvau maža mergaitė, girdėdavau, kaip ginčijasi tėvai, ir nesuprasdavau, kodėl jie nesikalba, kodėl jie neieško sprendimų. Susitarimas ateina tik tada, kai viduje turi savigarbos, pagarbos sau, savo asmenybei, savo sielai, savo būčiai ir gebėjimams.
Man kelią padėjo atrasti savęs suvokimas. Aš esu tas, kas esu. Aš gyvenu, aš išeisiu ir niekas šioje žemėje nepasikeis – milijonai žmonių gyvens toliau. Jie pyks, džiaugsis, statys, kovos, bus visko. Aš atėjau, gavau dovaną ir jei reikalausiu iš jos daugiau, nei sugebėsiu realizuoti save, bus negerai.
Aš ieškau laisvės būti netobula, nenuvertinti savęs, paleisti į atostogas savo vidinį teisėją.
– Ar Jūsų meilė kitiems atėjo iš vaikystės?
– Vaikai visada randa savo tėvams priekaištų, anksčiau ir aš taip darydavau, kol subrendau ir supratau, kad tėvus reikia gerbti. Mano siela suprato, kad ji gavo meilės, ji buvo kitokia, bet tai buvo meilė. Mano tėtis labai mylėjo visas tris savo dukras. Jis nemokėjo tos meilės parodyti, bet dabar mes suprantame, kad mus labai mylėjo. Kartą jis yra pasakęs: „Aš jus visas susodinčiau ant debesies.“ Mano tėvai nebuvo tobuli, bet jie mus mylėjo.
– Kaip priimti gyvenimo netektis?
– Reikia nepaversti savo išgyvenimo akmeniu. Skausmą reikia priimti, tai normali gyvenimo dalis – visi mes mirsime. Negailėkime to, ką sukūrėme. Mano mama dažnai sakydavo: „Kaip jūs gyvensite be manęs?“ Aš jai to niekada nepasakiau, bet norėjau pasakyti, kad mes seniai be jos gyvename, mums gera, kad ji gyvena šalia.
Mano psichoanalitikas aiškino, kad mes esame fiziologinės mūsų tėvų dalys. Kai mes netenkame rankos ar kojos, mums skauda fiziškai, tačiau tėtis ir mama yra mūsų dvasinė ir fizinė dalis, todėl kai jų nelieka, mes jaučiame tuštumą.
Savo skausmą turiu paversti debesiu. Aš mylėjau savo vyrą, jis buvo velniškai talentingas žmogus, man taip skaudėjo, kad jis žūsta, bet aš turėjau išmokti rūpintis savo gyvenimu. Aš neturėjau teisės atiduoti savo gyvenimo jo skausmui ir jo pražūčiai, nes turėjau dukras. Privalėjau išmokti džiaugtis, mylėti, būti, išgyventi, pereiti visus kalnelius.
– Ar žmonės yra geri?
– Žmonės yra egoistai, visų žmonių nagai yra nukreipti į save. Visi mes norime, kad mums sektųsi, visi norime, kad mums, mūsų valstybei ir mūsų šeimai, viskas būtų gerai. Turime priimti savo egoistiškumą, tada suprasime, kad esame turtingi, nes esame sveiki. Kartais turime priimti ir kitų žmonių negatyvą, kartais jiems nebeužtenka kantrybės būti geriems.
– Kokį sau duotumėte švelnumo pažadą?
– Yra vietelė, kurią reikėtų pamylėti. Man nesinori jos įvardyti. Mano sieloje yra vietelė, ten slypi baimė, nusivylimas, tik truputėlį giliau. Norėčiau sau leisti bijoti.
Parengė Emilija Balcerytė.
Viso pokalbio klausykite čia:
