„Kai pirmagimei buvo 3 mėnesiai, žmona grįžo į darbus, tad ją auginau aš. Iš pradžių stresą kėlė net tai, kaip reikia tinkamai paimti ją į rankas“, – LRT.lt pasakoja dainininkas Justinas Lapatinskas, devynmetės ir septynmetės tėtis. Tiesa, dabar pirmuosius vaiko metus jis vadina gražiausiu tėvystės etapu, kurį pakartotų, bei prisipažįsta su šiokia tokia baime laukiantis dukrų paauglystės.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę, kaip buvote auklėjamas?
– Mano tėvai išsiskyrė, daugiausia gyvenau su mama ir močiute. Nebuvau auklėjamas labai griežtai, tačiau iš tremtį išgyvenusios močiutės pasakojimų apie Sibirą, žinojau, kad gyvenime būna visaip.
Taip pat žinojau, kad turiu tam tikrų atsakomybių ir pareigų. Neatsikalbinėdavau, kai reikėdavo padėti mamai. Pavyzdžiui, norėdami papildomai užsidirbti, su mama eidavome uogauti ir grybauti (todėl dabar grybavimas man tikrai nėra mėgstamas laisvalaikio pomėgis).
Mano vaikai, sakyčiau, auga kitaip. Štai kieme prikritę kankorėžių, tad dukroms pasiūliau juos surinkti, už vieną kankorėžį pažadėjau duoti 5 centus. Nerenka. (Juokiasi.) Turbūt pats kaltas, nes per daug jas išlepinau.
Greičiausiai mes, jauni tėvai, darome klaidą norėdami vaikus apsaugoti ir jiems viską duoti, ypač auginant pirmagimį. Atrodo, kad jei vaikas ko nors užsimano, greičiau sau ko nors nenusipirksiu, bet jam – viską.
Tačiau supratau, kad taip nėra gerai, nes ir vaikas turi suvokti, jog gyvenime viskas taip lengvai nebus. Taigi gimus jaunėlei jau stengiuosi priimti kitokius sprendimus. Todėl kartais ir apsipykstame. Nežinau, ar prie gero prives, gali būti, kad su mama susitars ir sukraus man lagaminus. (Juokiasi.)
– Kokių nors griežtų nustatytų taisyklių namuose turite?
– Auginame labai laisvus vaikus, tad ir griežtų taisyklių nėra. Tikrai nesakome dukroms, kad saldumynus galima valgyti tik šeštadieniais, neturime ir griežtų apribojimų, kiek laiko jos gali praleisti prie ekranų. Jei matau, kad kažkuri jau užsisėdėjo prie planšetės, pradedu zyzti, klausinėti, ar nenori į kiemą, ar negaila taip gadinti akių ir pan. Dažniausiai savo išsizyziu. (Juokiasi.)
Iš tiesų labiausiai norisi mergaites išmokyti savarankiškumo. Kaip tik šią vasarą pirmą kartą savaitę jos praleido stovykloje, už 100 km nuo namų. Su žmona kalbėjomės, kad tai turbūt geras išbandymas joms, nes turės suktis be mūsų.
Labai norime, kad jos būtų vis labiau savarankiškos, kad grįžusios iš mokyklos žinotų, jog namų darbai yra jų pareiga ir atsakomybė, kad yra dalykų, kuriuos reikia padaryti, net jei to ir nenorime. Aš ir pats kartais ne visų darbų noriu imtis, bet prisiverčiu – žinau, kad sunku bus tik pirmas 15 min., po to įsijungs kažkoks automatizmas, visi darbai sklandžiai pasidarys ir galėsiu pasidžiaugti rezultatu.
Vaikus reikia saugoti, bet kartais reikia mokėti juos paleisti. Pvz., kai tėvai vaikus moko plaukti, kai kurie įmeta juos į vandenį ir palieka išplaukti patiems. Aš dukroms taip nedariau, bet mokydamas jas plaukti vis paleisdavau trumpam, kad suprastų, kad ir be mano pagalbos turi išsilaikyti. Kartais taip reikia elgtis ir gyvenime. Vyresniajai dukrai jau 9-eri, tad ji jau turi mokėti kažkiek savimi pasirūpinti.
Taigi, iššūkių būnant tėčiu netrūksta, bet tai ir labai labai įdomu. Žinau, kad manęs laukia ir dar įdomesni ir turbūt sudėtingesni etapai.
– Visus jaunus tėvelius aplinkiniai ramina, kad kuo vaikai vyresni, tuo lengviau...
– Sakyčiau, kad pirmi septyni vaiko metai – pats gražiausias etapas. Kadangi mano veiklos grafikas buvo lankstus, o koncertai daugiausia vykdavo vakarais ir savaitgaliais, su dukromis dienas leisdavau aš. Žmona į darbus sugrįžo, kai pirmagimei buvo 3 mėn.
Iš pradžių atrodė, kad stresą kelia net tai, kaip tinkamai dukrą paimti į rankas. Jau nekalbu apie išgąstį, kurį patyriau, kai dukra buvo paspringusi. Sunkių akimirkų tikrai buvo, tačiau buvo ir labai gražių – pvz., pamačiau, kaip mano vyresnėlė pradėjo vaikščioti.
Dabar tą laiką mielai pakartočiau. Juolab kad viską jau moku ir žinau, tad būtų gerokai lengviau. Dabar jų paauglystė mane gąsdina labiau. Net bijau pagalvoti, kas manęs laukia. (Juokiasi.) Tėvuku būti nėra taip lengva, kaip galvojau.
– Kai kurie tėvai atsakymų ir palengvinimų ieško klausydami tinklalaidžių ir skaitydami knygas, kiti mieliau kliaujasi tėviška nuojauta. Kuris esate jūs?
– Esu baigęs edukologijos universitetą, 6 metus dirbęs su vaikais, dabar jaunuoliams dėstau kolegijoje. Taigi labai daug žinių apie vaikų psichologiją ir raidą gavau studijuodamas, nemažai išmokau iš praktikos.
Žinios yra reikalingos, bet žinoti yra viena, o laiku ir tinkamai savo žinias pritaikyti – kas kita. Kai susiklosto skirtingos situacijos, dažniausiai vis tiek viskas vyksta intuityviai – nebūtinai turi laiko prisiminti, kas buvo parašyta 17-ame vienos ar kitos knygos puslapyje, antroje pastraipoje.
– Ar būna, kad jūsų su žmona požiūriai į vaikų auklėjimą išsiskiria?
– Su žmona esame visiškai skirtingi, todėl vienas kitą ir traukiame, o kartais ir susiginčijame. Mūsų požiūris į auklėjimą taip pat išsiskiria.
Aš norėjau būti šeimoje gerasis policininkas ir viską vaikams leisti, bet kai matau, kad žmona nemoka joms pasakyti „ne“, man tenka kartais būti tuo griežtesniu. Tiesa, dabar žmona dukroms sako „jei tėtis leis“, tad dabar aš tyčia joms leidžiu viską. (Juokiasi.)
– Kokių bendrų ritualų su dukromis turite?
– Kažkokių ypatingų ritualų neturime. Žmona dažniausiai skaito joms prieš miegą, o aš vis bandau išjudinti – drauge pasivažinėti dviračiais, riedučiais. Taip pat mėgstame drauge keliauti, nes kelionės padeda pabėgti nuo rūpesčių, dienos darbų ir reikalų, tad galime atsipalaiduoti, pabūti, pabendrauti, galime vieni kitiems skirti daugiau laiko ir šilumos, ko galbūt kartais per kasdienius rūpesčius nespėjame.
Tiesa, vienas nedidelis ritualas vis tik yra. Nors nepasakyčiau, kad su žmona esame pavyzdiniai krikščionys, mūsų dukros lanko krikščionišką mokyklą. Taigi dabar prieš valgį jos sukalba maldelę. Anksčiau jos viską kone ištaškydavo aplink stalą, o dabar atsirado tam tikra pagarba maistui. Vis tik tuose nedideliuose kasdienybės dalykuose yra tam tikro, subtilaus grožio.
– Kas apskritai gražiausia tėvystėje?
– Laikas kartu. Kai po sudėtingos dienos namo grįžti pavargęs ir be nuotaikos, dukros apsikabina, kažką papasakoja ir kartu užmiega. Tai man yra gražiausia...
P.S. J. Lapatinskas dalijasi žaidimu, kurio išmoko iš savo močiutės.
„Ji į stiklinę įberdavo sausų žirnių. Prieš tai suskaičiuodavo, kiek jų ten yra. Tada stiklinę pakratydavo, žirnius išberdavo ant žemės ir paprašydavo po vieną surinkti. Po trijų tokių serijų miegodavau kaip kūdikis. Tai labai senas, bet labai geras žaidimas, lavinantis atidumą, greitį, padedantis pajudėti ir išsidūkti. Tiesa, su dukromis šio žaidimo man nepavyksta pažaisti, būna ir taip, kad pats tuos žirnius turiu susirinkti“, – juokiasi atsisveikindamas J. Lapatinskas.
