„Mano sprendimas išeiti tikrai nebuvo spontaniškas – ilgai jį nešiojausi, galvojau, kaupiausi“, – LRT.lt sako istorikas, knygų autorius ir laidų vedėjas Robertas Petrauskas, po beveik dešimtmečio atsisveikinęs su projektu „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Su juo pasikalbėjome apie tai, kodėl nusprendė išeiti ir kokios veiklos laukia jo horizontuose.
– Naujiena, kad paliekate projektą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, sulaukė daugybės žiūrovų reakcijų – jie liejo apmaudą, kad jūsų nebeišvys laidose, ir dėkojo už puikų darbą. Ką jums reiškia toks žmonių atsakas?
– Tai išties paglosto širdį. Vadinasi, žmonės juto, kad man „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ niekada nebuvo tik dar vienas televizinis projektas, tai buvo kažkas daugiau. Suprantu, kad prodiuseriai, komanda turi rūpintis reitingais, įvaizdžiu ir pan., bet man buvo svarbu, jog stengėmės sukurti atmosferą, kurioje vaikai jaučiasi saugiai, gerai leidžia laiką, atsiveria.
Yra ne kartą buvę, jog kolegos kiek pykdavo (ir aš juos puikiai suprantu), kad per filmavimus ilgai užtrunkame, nes su vaikais užsikalbėdavau apie daugybę dalykų, kurie niekada taip ir neatsidurdavo laidoje.
Suprantu, kad televizijos konvejeris sukasi, bet aš visada pagalvodavau apie tai, kad vaikams tai yra galbūt vienintelė diena eteryje, apie kurią jie galvojo metus, abejojo, kuriai reikėjo pasiryžti ir prieš kurią galbūt negalėjo užmigti naktį. Kai kurie į televiziją dar grįš, kai kurie – ne, tačiau nuo tos dienos priklauso jų patirtys, o gal ir likimai.
Aišku, bus žmonių, kuriems neliūdna, kad išeinu, kuriems visai nesvarbu, kas bus laidos vedėjas. Bet supratau, kad man neįdomu dirbti darbą, kuriame esu lengvai pakeičiamas, kuriame esu tik sraigtelis ir darau tai, ką gali daryti bet kas. Knygas taip pat gali rašyti bet kas, bet niekas kitas nerašo taip, kaip rašau aš.
Ir „Lietuvos tūkstantmečio vaikuose“ aš norėjau daryti kitaip, nei buvo prieš tai ar kada nors bus. Nesakau, kad tai buvo geriausia, neprilygstama ir nepranokstama, bet tai buvo taip, kaip tai supratau. Aš tą projektą vadinau oaze ir sala televizijoje, kurioje viskas ne taip televiziška. Kiekviena laida turi savo suknelę – šviesas, studiją, montažą, tačiau po ta suknele visada buvo plakanti širdis ir degančios vaikų akys.
– Su laidos žiūrovais sveikinotės nuo 2015-ųjų sausio, kodėl nusprendėte ją palikti ir ar po tiek metų darbo buvo lengva apsispręsti išeiti? Juk kartais labai sudėtinga paleisti dalykus, kurie mums svarbūs...
– Paleisti nelengva. Ir manau, kad tai – labai žmogiška. Apskritai, gyvename pasaulyje, kuriame klausdami žmogaus, ką jis veikia gyvenime, galvojame apie jo darbą. Tačiau man atrodo, kai tai ne visai teisingai klijuojama etiketė. Pirmiausia mes esame tėvai, broliai, draugai... O tai, ką darome, yra jau kitas žingsnelis.
Aš visą gyvenimą atsiduriu veiklose, kuriose paskęstu, kurioms atiduodu labai daug savęs ir kurios daug duoda man. „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ buvo viena tokių. Bet kaip ir viskas gyvenime, tai turėjo tam tikrą ritmą. Yra laikas, kai dalykai dygsta, auga, sužydi, kai reikia pagalvoti, kaip juos išlaikyti, ir ateina laikas, kai reikia priimti turbūt sunkiausią sprendimą – išeiti laiku. Kai dar esame vienas kitam kažkiek reikalingi. Mano sprendimas išeiti tikrai nebuvo spontaniškas – ilgai jį nešiojausi, galvojau, kaupiausi.
Yra žmonių, kurie gali visą gyvenimą kažką daryti. Ir tai nėra blogai, tai galimybė tapti meistru – jei tu visą gyvenimą taisai laikrodžius, galiausiai galbūt tampi neprilygstamu laikrodžių remontininku. Bet aš save pažįstu – jei mano bakas kažkiek išdega ir jei pajaučiu, kad esu užsidegęs ne 100 procentų, vadinasi, atėjo laikas pasitraukti ir užleisti vietą tam, kuris bus užsidegęs 100 procentų.
Su „Lietuvos tūkstantmečio vaikais“ taip ir buvo. Kažkuriuo metu supratau, kad mano vaikai (laidos dalyvius vadinu savo vaikais) pradeda žaisti būdami penktokai, baigia būdami abiturientai, išeina, o aš vis dar vedu... Pasijauti kaip mokytojas, kuriam labai patiko jo išugdyta klasė, ji ir patį daug išmokė, bet ateina nauja klasė ir viskas atrodo jau kažkur matyta, patirta.
Dingo atradimo džiaugsmas ir tai buvo praradimas ne tik man, bet ir laidai. Todėl tą sudėtingą sprendimą priėmiau galvodamas ne tik apie save ir naujus iššūkius, bet ir apie dalyvius, kurie nori tų degančių akių ir vedėjo, kuris džiaugiasi atradimu.
– Koks dabar etapas jūsų gyvenime? Poilsio ir įsikvėpimo ar pasinėrimo į kitas veiklas?
– Neįsivaizduoju, kaip žmonės atsiduria situacijose, kai nežino, ką jiems reikės veikti. (Juokiasi.) Aš turiu daug kūrybinių sumanymų, daug veiklų (knygų rašymas, tinklalaidžių ir audioserialų kūrimas mano kanalui ir pan.), kurios mane labai įtraukia, bet pastaruoju metu vis pagalvoju apie tai, kiek visko norėčiau nuveikti ir vis pritrūkstu laiko.
Dabar tikiuosi kiek sulėtėti, neskubėti, paskaityti knygą, tačiau atostogauti tikrai nesiruošiu – noriu savo gyvenime pasiekti būseną, kai veikiu daug, bet tik tai, kas mane iš tiesų veža, kas man yra svarbu, labai įdomu, kas kelia iššūkių ir verčia atiduoti maksimumą bei nemiegoti naktimis. Noriu išsilaisvinti iš rutininio grafiko ir išsikovoti daugiau kūrybinės chaotiškos laisvės, daugiau vietos improvizacijai.
Daug žmonių mato mane kaip televizijos laidų vedėją, bet nemato, kiek visko veikiu be to. Ir turbūt daugeliui televizijos vedėjų netinka tik vedėjo apibūdinimas.
Iš tiesų turtingi esame tų dalykų, kurie mums liktų, jei iš mūsų atimtų viską – televiziją, vardą, žinomumą, gerą algą... Ir tai, kas lieka, yra svarbiausia. Todėl noriu tame savo pasaulyje įsipatoginti ir atsisakyti išorinių dirgiklių.
– Turbūt didelė prabanga galėti sustoti ir įsipatoginti savo pasaulyje.
– Tačiau dėl to tenka kažką paaukoti. Klausimo esmė – ar tu nori gyventi patogesnį gyvenimą su mažiau laisvės, ar vis tik nori daugiau laisvės, bet mažiau komfortiško gyvenimo. Ir čia man nepritrūko drąsos apsispręsti.
Tiesiog manau, kad mūsų Vakarų civilizacijoje komfortas yra tapęs tikslu. Komfortas ir gerovė iš esmės nėra blogai, pinigai suteikia mums laisvės, bet jie ir turi būti ne tikslas, o priemonė pasiekti svarbiausius gyvenime dalykus, kažką didesnį. Negali būti tikslas tiesiog uždirbti daugiau pinigų.
Laidoje „Knygų žiurkės“ su filosofu Alvydu Jokubaičiu kalbėjomės apie darbą, kad jis tapo mūsų nauju dievu – gyvename geriau, nei prieš mus kas nors gyveno, bet ir dirbame daugiau, nei buvę prieš mus.
Mums į galvas kalama, kad mums visi keliai yra atviri, kad mes galime viską, kad jei tik darysime, užkopsime ant aukso kalno. Galvodami, kad visi ten gali užlipti, dirbame neskaičiuodami valandų, vakarais, savaitgaliais. Galbūt susireikšminame ir galvojame, kad esame svarbesni, nei iš tiesų esame. Tačiau gyvenimo pabaigoje mylimas darbas mums nepadėkos už pastangas, tavo vietą užims kažkas kitas, vis tik svarbiausias bus žmogiškasis faktorius.
Svarbu ir tai, ar jūs su komanda norėjote sukurti tik vartojamą produktą ir uždirbti pinigų, ar norėjote sukurti kažką daugiau ir dirbote kaip šeima, siekusi bendro tikslo. Tada mūsų darbai įgyja papildomą sluoksnį, kurį mato ne visi. Manau, tai buvo svarbu ir projekte „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Tie, kuriems ši laida nebuvo tik kažkoks televizinis projektas, rodomas tuo metu, kai jie nubunda sekmadieniais, tikrai tą subtilų skirtumą jautė.
