„Gyvenu kaip tame gražiame Cicerono pasakyme – jei turi gražų sodą ir biblioteką, turi viską, ko reikia“, – LRT.lt sako laidų vedėjas, rašytojas Robertas Petrauskas, neabejojantis, kad knygų skaitymas praturtina ir apdovanoja. Nuo rudens Robertą išvysime su nauju amplua, nes jis bandys prakalbinti knygas, kad šios papasakotų apie tuos, kurie jas skaito.
– Ar tiesa, kad nuo rudens televizijos eteryje jus matysime dažniau?
– Matematiškai išeina, kad mane matysite dvigubai dažniau, nes vesiu dvi laidas – sveikinsiuosi ir su Lietuvos tūkstantmečio vaikais, ir su naujos laidos „Knygų žiurkės“ žiūrovais.
– „Knygų žiurkės“? Ką laidoje pasakosite, ką parodysite?
– Iš tiesų laidoje apie žmones pasakos knygos. Jos kalbės apie tuos, kurie jas skaito. Manau, kiekviena knyga mumyse ką nors palieka, ką nors keičia. Knygose atpažįstame tai, kas mums svarbu, kas yra mūsų gyvenime. Ir nors yra įsitikinimas, o gal net iliuzija, kad pamirštame, ką perskaitome, kažkur mūsų širdies ar dvasios kertelėse mus paveikę dalykai pasilieka.
Taigi naujoji pokalbių laida bus labai įdomi ir, manau, ganėtinai intymi – pašnekovai mus įsileis ne tik į savo namus, bet ir į savo knygų pasaulį, o tai taip pat yra ganėtinai privati teritorija. Tikiu, kad kai kas mūsų pasikalbėjimuose galbūt išgirs kokių nors filosofinių pamąstymų, gyvenimiškų pamokymų, istorijų, o kai kas galės tiesiog pasisemti knygų rekomendacijų.
– Vieni džiaugiasi pavadinti knygų žiurkėmis, kitiems tai gali nuskambėti kaip įžeidimas, primenantis mokyklos laikus, juk bendraklasiai ne visuomet šią frazę vartodavo teigiama prasme.
– Galima galvoti, ką nori, bet man tai tiesiog gerai žinoma žodžių kombinacija, kurios reikšmės niekam aiškinti nereikia, o knygų žiurkės man – tie didieji žmonės, kurie neieško lengvų malonumų ir vietoje, pvz., „Barbės“ filmo ar dar vieno serialo ima į rankas knygą.
Žinoma, žiūrėdamas serialą gali visiškai išjungti smegenis, nes ten viskas jau sukramtyta, nepaliekama vietos interpretacijoms. O knygos reikalauja šiokio tokio darbo, įsitraukimo ir laiko, tačiau skaitydamas gali susikurti savo filmą, savitą pasaulį ir iš jo ko nors pasisemti.
Todėl manau, kad daug skaitydami žmonės viduje tampa turtingesni, apdovanoti, ne tokie kaip visi. Ir tūkstantmečio vaikai, man atrodo, yra tie skaitantys žiurkėnai, norintys daugiau, siekiantys, nebijantys, drąsūs.
Jei išnyktų kultūra ir knygų skaitymas, išnyktume ir mes, žmonės.
– O jei būtumėte ne laidos „Knygų žiurkės“ vedėjas, o pašnekovas, kokiomis knygomis papasakotumėte apie save?
– Labai džiaugiuosi, kad esu vedėjas, nes man labiau patinka savo pasaulius pasilikti sau.
– Tuomet papasakokite apie knygas. Panašu, kad esate daug skaitantis žmogus, ar didelė jūsų asmeninė biblioteka?
– Manoji galbūt ne tokia didelė, kaip tikrųjų knygų žiurkių, nes vienu metu daugiausia pirkdavau ir skaitydavau elektronines knygas, tačiau šią vasarą kažkaip vėl sugrįžau prie popierinių, tad šeimos sodyboje įrengiau naujų knygų lentynų, jos vis pildomos. Gyvenu kaip tame gražiame Cicerono pasakyme – jei turi gražų sodą ir biblioteką, turi viską, ko reikia.
Vis tik turiu prisipažinti, kad skaityti savo malonumui randu mažiau laiko, nei norėčiau, nes tam neretai trukdo knygų rašymas. (Juokiasi.) Vos tik pradedu rašyti, skaitau aplink viską, ko reikia darbui, norint papildyti žinias, patikslinti faktus, sugerti informaciją, todėl labai vertinu akimirkas, kai nedirbu, o tiesiog skaitau su pasimėgavimu.
Beje, manau, kad, norint rasti laiko knygoms, skaitymą paprasčiausiai reikėtų įtraukti į savo dienos rutiną. Aš taip ir darau – pirmoje dienos pusėje nudirbu dalį darbų, paruošiu pietus ir tada sėdu paskaityti. Bent valandėlę. Bet, kaip sakoma, valandėlė prie valandėlės ir žiūrėk, perskaitai vieną knygą, paskui kitą, dar kitą.
– Skaityti mėgote nuo vaikystės ar šis įprotis į rutiną įkrito su metais?
– Iš tiesų neabejoju, kad skaitymo malonumas gali aplankyti bet kuriame amžiuje, tačiau mama mane išmokė skaityti labai anksti – jau būdamas penkerių skaičiau pasakas, vėliau atradau ir kitokius kūrinius, jų parsinešdavau iš Gargždų bibliotekos. Kai pagalvoji, anksčiau gyventi buvo paprasčiau – galėjai perskaityti visą miestelio biblioteką, nes nors knygų joje ir netrūko, kiekis nebuvo toks gniuždančiai didelis kaip dabar. Skaičiau kone viską iš eilės, taip ir pamėgau knygas.
Paskui turbūt gyvenime buvau įsijungęs į tą visuomeninį žaidimą, kai knygoms laiko nelieka, nes yra daug neva svarbesnių dalykų – tapti sėkmingam, turtingam, užsiėmusiam, keliauti ir pan. Ir aš buvau tame pasaulyje, tačiau jau sugrįžau. Vėl skaitau.
Gyvenu kaip tame gražiame Cicerono pasakyme – jei turi gražų sodą ir biblioteką, turi viską, ko reikia.
– Sakoma, geras pavyzdys užkrečia. Ar pavyko skaitymo malonumu užkrėsti tris dukras?
– Turbūt tikrai geriausia yra rodyti pavyzdį. Juk negalime išmokyti vaikų to, ko patys nedarome. Galbūt iš tų gerųjų įpročių kas nors gero išeis ir vaikai juos perims. Kol kas sekasi įvairiai.
Nuo rudens į trečią klasę keliausianti mano jauniausia dukra skaityti dar nelabai nori, ypač knygų, kurios buvo mokyklos vasarai pateiktame sąraše. Vidurinė dukra skaito nemažai, bet ji turi savo mėgstamą žanrą ir man kol kas nelabai sekasi pasiūlyti jai ką nors kitokio. Vis tik manau, kad jei žmogus skaito, anksčiau ar vėliau jis pradės ieškoti kitokio pobūdžio literatūros. Mano vyriausioji yra baigusi psichologijos studijas, tad taip pat nemažai skaito, bet ir jai nelabai ką galiu įsiūlyti. Mano dukterims neįdomios tos knygos, kurias skaičiau ar skaitau aš. (Juokiasi.)
Apskritai susimąstau, kad šiais laikais jaunimas informaciją pasisavina kitaip, tad galbūt jiems priimtinesnės garsinės knygos, kurias gali klausytis per ausinuką ar pan. Juk nėra blogo formato pažinti kieno nors kūrybą. Ir nemanau, kad jaunimui neįdomūs klasikai – tikrai žinau, kad yra skaitančių ir istorinę literatūrą, ir filosofijos klasikus, ir dramą. Manau, kad tai neišnyks, nes jei išnyktų kultūra ir knygų skaitymas, išnyktume ir mes, žmonės.
Patirtis rodo, kad jei įdedi daug pastangų ir darbo, tau būna atlyginta.
– Jūs knygas ne tik skaitote, bet ir rašote. Tiesa, šiais laikais galima išgirsti pasipiktinimo, jog jas leidžia visi, kas netingi, – ir ką tik mokyklą baigę nuomonės formuotojai, ir pramogų pasaulio atstovai...
– Kaip atsiranda sėkmingi autoriai? Tik rašydami. Negalima nuvertinti tų, kurie bando save išreikšti. Man atrodo, kad tai yra žmogiškas noras ir jis yra tūkstantį kartų geresnis už susitaikymą, jog neverta net pabandyti. Visi gali rašyti, o skaitytojai atsirenka. Tie, kurie pardavinėja knygas tik norėdami uždirbti, nepajaučia to malonumo, kurį gauna tie tikrieji rašytojai.
– Parašėte trijų knygų seriją apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje, taip pat knygą „Poltava“. Kaip gimsta jūsų knygos?
– Turbūt kiekvienas savo knygą rašo savaip. Ir manau, nesvarbu, koks jos žanras ar tema, autoriui ji yra labai svarbus, didelis dalykas. Juk esame šio pasaulio gyventojai, bet ne tiek daug jame galime sukurti naujo, ko iki mūsų nebuvo. Dažniausiai kaip nuomininkai naudojamės šios žemės privalumais, gamta ir kitais dalykais. Parašyti knygą reiškia sukurti ką nors naujo iš to, ką šiame pasaulyje perėjai, pamatei, pajutai ir pastebėjai, perleidai per save ir perdirbai.
Tiesa, kaip kažkas teisingai pastebėjo, pradėjęs rašyti knygą jautiesi kaip jos šeimininkas – juk tu sugalvojai, kokia ji bus. Rašai ją, tačiau kažkada pajunti, kad negali jos baigti, nori viską mesti. Galiausiai paaiškėja, kad nesi knygos šeimininkas, veikiau atvirkščiai.
Visokių knygų man yra buvę, tačiau jei pajauti, kad rašomas kūrinys paveikia, kabina ir užgriebia iki pašaknų, supranti turintis du gyvenimus – tą, kuriame viskas vyksta, kaip vyksta, ir tą, kuriame verdi ir kartais nesupranti, ar tu jį kuri, ar jis tave.
Tiesą sakant, pirmąją knygą parašiau, norėdamas įveikti tam tikrą iššūkį – apie istoriją, kurią kartais žmonės laiko nuobodoku dalyku, parašyti įtraukiai ir įdomiai. Ir man pavyko. Taip knygų rašymas iš pašalinės mano veiklos tapo kone pagrindine.
Aišku, daug paprasčiau, kai esi niekam nežinomas rašytojas ir tiesiog rašai, o kai parašai vieną sėkmingą kūrinį, atrodo, kad nebegali parašyti nesėkmingos knygos. Kadangi mano knygų serija apie Antrąjį pasaulinį karą sulaukė skaitytojų susidomėjimo, nusprendžiau tarsi pabėgti nuo to sėkmingo rašytojo statuso ir pasukti į visai kitą pusę. „Poltavoje“ rašiau apie 300 metų senumo įvykius, bet, prasidėjus karui Ukrainoje, ji tapo labai aktuali.
Sakoma, kad 1 iš 10 knygų atsiperka, tačiau tai, ar knyga tapo bestseleriu, nebūtinai atspindi jos meninę vertę, todėl kai kurie kūrėjai rašo iš savo širdies gelmių ir rašo dėl savęs. Aš į savo knygas įdedu daug širdies. Rašau ilgai, renku medžiagą, tikrinu faktus, iki smulkmenų viską apgalvoju – man svarbu, kad mano tekstas būtų sklandus, jį būtų lengva ir paprasta skaityti. Į tai įdedu daug darbo.
O mano patirtis rodo, kad jei įdedi daug pastangų ir darbo, tau būna atlyginta. Ir nebūtinai materialiai – gauni malonumą, atgalinį ryšį, jausmą, kad gali prisibelsti į širdį.
