Vaida Šniurevičiūtė – buvusi balerina, choreografė, verslininkė ir atsidavusi mama. Moters energija ir aistra gyvenimui tiesiog užburia ir priverčia nejučia panirti į jos įkvepiančią istoriją. Šiandien ji dalijasi savo kelione nuo baleto scenos iki savo projekto „Classic Art“ įkūrimo ir baleto mokyklų steigimo įvairiuose Lietuvos regionuose, rašoma baleto studijos „Baletas Jums“ pranešime žiniasklaidai.
– Kada pirmą kartą pajutai, kad baletas yra tavo gyvenimo pašaukimas?
– Nors šoku jau tikrai seniai, užtruko kol supratau kad baletas yra mano visas pasaulis. Baletu užsiimu nuo 10-ies, o kad tai yra mano gyvenimas, mano pašaukimas, mano sfera, kurioje aš turiu egzistuoti ir kurti, pajutau tik 29-ių.
– Ar tau svarbus pripažinimas ir žinomumas?
– Žinomumas nėra kažkas ko nenorėčiau, bet noriu būti žinoma ne už scenos vaidmenis, bet už savo darbus už scenos ribų. Nors ir visą gyvenimą šoku scenoje, nesu visiškai scenos žmogus – o tai supratau tik vėliau.
– Kaip gyvenimas mažame miestelyje paveikė tavo asmenybę ir ar jauteisi išsiskirianti iš savo bendraamžių?
– Gyvendama mažame miestelyje, Jonavoje jaučiausi balta varna. Man visuomet buvo keista, kodėl visi mokyklos koridoriuose stumdosi, yra nedraugiški ir pikti. Kai atvažiavau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, iškart pasijutau atsidūrusi savo vietoje. Per 8-is mokslo metus nemačiau jokių muštynių, ar itin agresyvaus elgesio. Baleto žmonės man pasirodė švelnūs. Turbūt visi meno žmonės yra tokie šilti ir jaukūs.
– Tikiu, kad gyvenimas internate buvo kitoks. Kaip jis paveikė tave bei tavo šokio karjerą?
– Taip, jis buvo labai kontrastingas, nuo ašarų pakalnių iki pačių geriausių paauglystės metų, kai gyveni pagaliau vienas, be tėvų, apsuptas draugų. Koridoriuose visada skambėjo klegesys, gyvenau su kambarioke – toks tikras studentiškas gyvenimas. Būdama 13-os metų pradėjau džiaugtis šia laisve. Bet iki tol, būnant vos 10-ies metų, tikrai jaučiau didelį šeimos, tėvų trūkumą.
– Ar menų mokykloje nesijautei neįvertinta? Ar visgi visada jutai, kad esi savame kelyje?
– Nuo pat savo pirmų dienų M. K. Čiurlionio menų mokykloje jaučiausi, lyg būčiau savo rogėse. Manau, kad ir dėl to ir mokykla mane priėmė. Man puikiai sekėsi tiek baletas, tiek kitos disciplinos. Patiko man viskas, nes jaučiuosi tikrai savo vietoje, neturėjau nekenčiamų mokytojų ir visada jaučiau gerą atgalinį ryšį iš jų.
– Kaip tavo akimis pasikeitė M. K. Čiurlionio menų mokykla per pastaruosius dešimtmečius?
– Galėčiau tik pagirti dabartinį mokyklos direktorių Eligijų Butkų. Džiaugiuosi bendra Lietuvos ekonomine situacija, dėl kurios mokykla tapo žymiai modernesnė. Mokykla turi visas sąlygas mokyti vaikus šokti, suteikia jiems švarią ir gražia aplinką kurti. Mokyklos pastatas yra tokio aukšto lygio, kad su juo konkuruoti galėtų nebent prabangūs viešbučiai. Aišku, svarbiausia yra ne tai, bet prisimenant vaikystę mokykloje, viskas buvo kiek kitaip. Tos lovos mokyklos bendrabutyje… viskas apleista, netvarkinga – tai tikrai prisidėjo prie slogios nuotaikos. Dabar viskas kitaip – šviesu, šiuolaikiška, modernu. Tiesiog nuostabu.
– Pradėjai naują savo gyvenimo etapą – kuri šokio spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– Teatras yra visiškai kitu principu veikianti įstaiga, lyginant su mokykla. Mokykla tiesiogiai skatina, prižiūri, esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Mokykloje visada buvome vertinami ir prižiūrimi. Na, o teatras… tai kita respublika. Tu ten dirbi, ir jeigu jau ten patekai į jį, esi labai laimingas. Tu gauni vaidmenis, tačiau už save atsakingas esi tik tu pats – visai kaip suaugęs žmogus. Ten niekas tavęs labai neprižiūri, ir jeigu pradėsi tinginiauti, nesistengsi, neatiduosi visos savo energijos, niekas tau nieko nesakys. Tu pateksi į eilės galą ir niekas į tave per daug nekreips dėmesio.
Mokykloje esi labai prižiūrimas, teatre, atvirkščiai, viskas ką tu pasieksi, priklausys tik nuo tavo asmeninio indėlio. Gal tu būsi solistas, gal kordebaleto šokėjas, gal, galų gale, išeisi iš teatro ir būsi priverstas pasirinkti kitą profesiją. Skirtumas tarp mokyklos ir teatro yra labai didelis. Man atėjus į teatrą po mokyklos, buvo šiek tiek keista: „Klausyk, čia gali daryti ką nori“. Tada teatre jaučiau, kad grįžo paauglystė: „Klausyk, čia galima neiti į pamokas. Aš neisiu. Na ir kas bus?“ Atrodo, kad būdama 20-ies, išgyvenau dar vieną savo paauglystę.
– Kas paskatino tave imtis iniciatyvos atkurti profesinę sąjungą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre?
– Turėjau garbės būti tuo žmogumi, kuris prisidėjo keičiant tuometinę, dar sovietinę LNOBT valdžią. Buvusi baleto meno vadovė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre savo pareigose buvo daugiau kaip 20 metų. Panašu, kad teatras buvo paskutinė įstaiga Lietuvoje, kurioje vis dar galiojo kažkokie sovietinio palikimo standartai. Skaldyk ir valdyk principais valdomas LNOBT, mano požiūriu, buvo priverstas keistis.
Dabar sunku būtų tiksliai pasakyti, dėl kokios priežasties įvyko konfliktas su tuometine vadove. Ji, tuomet, mane gana stipriai pabarė: „Tu esi jauna, tu tylėk, tu nieko nesugebi, tave bet kada išmesime“. Jaučiau, kad kažkas mane nori prispausti, sugniuždyti. Bet aš, laisvoje Lietuvoje augantis vaikas, tikėjau, kad taip negali būti. Tada pradėjau ieškoti būdų, kaip galėčiau apsiginti. Sužinojau, kad yra toks dalykas kaip profesinės sąjungos.
Baleto trupėje profsąjunga buvo tarsi mirusi, nes baleto trupė buvo įbauginta, kad jeigu būsi profesinės sąjungos narys, negausi gerų vaidmenų. Man atrodė, kad atėjo laikas pokyčiams, todėl atkūriau profesinę sąjungą. Tuo metu sąjungoje buvo gal 8 nariai. Man dirbant, ją išauginau iki 50-ies. Dirbau, vaikščiojau su anketomis ir popieriais, agitavau šokėjus. Maždaug puse metų dirbau tokį tarsi biurokratinį darbą, kol galų gale mums su profsąjunga ir tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės pagalba pavyko pakeisti vadovę.
– Dabar baleto paslapčių mokai vaikus. Kaip nusprendei pradėti mokyti kitus?
– Idėja mokyti vaikus baleto kilo, kai pamačiau, kiek mažai yra mokytojų ir mokyklų, mokančių baleto, ypač regionuose, kur ir gyvena mano giminės, Jonavoje, Utenoje. Žinojau, kad tuose miestuose baletas tiesiog neegzistuoja. Taip jau susiklostė, kad nusprendėme įkurti baleto studijas. Tai nebuvo kažkoks rimtas planas ar strategija, tai įvyko natūraliai. Tiesiog atsirado salė Jonavoje, o visas reikiamas sąlygas suteikė kultūros centrai. Kultūros centrų direktoriai išdavė, kad baletas čia buvo laukiamas, norinčių šokti vaikų yra visada.
Šiuo metu baleto mokome trijose baleto studijose – Jonavoje, Utenoje ir Maišiagaloje.
– Esi choreografė ir režisierė, dar ir baleto mokytoja. Kas tau labiau prie širdies?
– Šis klausimas man atrodo labiau filosofinis, nes aš tikrai neįsivaizduoju kaip bus toliau. Labiau pasitikiu savo intuicija ir visatos dėsniais – kartais būna, kad tiesiog jaučiu kryptį, ką reikia daryti. Gal šokėjams trūksta pasirodymų regionuose, gal tai tiesiog tikslas pasidalinti baletu Lietuvoje.
Jei reikės, sukursiu trupę, kuri gastroliuos po Lietuvą ir vežios savo pasirodymus. Jei mažesniame mieste nėra kur mokytis baleto, aš įsteigiu mokyklą. Beveik visos baleto studijos, kurias įsteigiau, atsirado būtent tada, kai kažkas manęs paklausė: „Klausyk, tu balerina. Mūsų mieste nėra baleto, ar galėtumėme pradėti jo mokyti čia?“. Dar užvakar gavau žinutę iš Molėtuose gyvenančios mamytės: „Ar nesiruošiate vesti baleto pamokų Molėtuose?“ Jau dabar galvoju apie tai, kad rudenį atidarysime baleto studiją ten. Panašiu principu yra gimę visi mano edukaciniai projektai.
Beveik viskas kuo aš užsiimu, įvyksta pagal poreikį. Spektakliai ir renginiai, kuriuos organizuoju, buvo pakuždėti mane supančių žmonių. Jaučiu, kad esu labiau idėjų vykdytoja, nei jų generuotoja.
– Surasti balansą tarp šeimos ir darbo nėra lengva. Kokia tavo paslaptis?
– Aš niekada neleidžiu sau galvoti, kad viskas beprasmiška. Neprisileidžiu prie savęs tokių minčių. Jaučiuosi atsakinga prieš savo trupę, prieš vaikus, kuriems dėstau, tačiau visada bėgu, kartais atrodo, kad vos vos viską spėju. Visada randu įvairių būdų dirbti, pavyzdžiui, važiuojant automobiliu aptarti darbinius reikalus su trupės nariais. Mano darbo aplinka yra visur: ir vonioje, ir automobilyje. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad per vieną dieną sugebėsiu nudirbti tiek darbų.
– Šiuo metu statai savo naują spektaklį – ar jis netrukus išvys dienos šviesą? Apie ką yra tavo ankstesnis spektaklis „New Born“?
– Pirmasis mano spektaklis – tai elektroakustinis baletas „New Born“. Taip nutiko, kad likimas suvedė su žmonėmis, kuriančiais elektroninę-klasikinę muziką, ir viską apjungėme su vizualistu, sukūrusio šokio video pagal Stasio Krasausko darbus. Šio spektaklio premjera įvyko naktiniame klube „Kablys“, o vėliau jį parodėm ir per „Loftas Fest“ uždarymo renginį. „Lofte“ aš pati ir šokau pagrindinį vaidmenį savo režisuotame spektaklyje. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Spektaklis apie tragišką dviejų žmonių meilės istoriją.
Taip jau susiklostė, kad kūryba yra visada kažkur šalia manęs. Nacionaliniame teatre jau 10 metų vyksta choreografijų vakaras „Kūrybinis impulsas“. Ten aš esu absoliuti veteranė, dalyvauju kasmet. Kai jau pajunti tą kūrybos azartą, kūrybos džiaugsmą, tai nesinori nustoti to daryti.
Kiekvienas kuriantis žmogus, greičiausiai, man pritars – baigi vieną projektą, kūrinį, tada jau iš karto galvoji koks bus kitas. O naujasis mano spektaklis, kurį pradėjau statyti prieš metus laiko, tai spektaklis apie įvairias kritines žmogaus būsenas, pavadinimu „Seansas“- tarsi terapijos seansas pas psichologą. Tai spektaklis apie gyvenimą, santykius, tėvus, vaikus ir meilę. Scenoje jis pasirodys jau labai greitai, užsukite pamatyti.
– Kas tave įkvėpė pradėti kurti choreografiją ir režisuoti spektaklius?
– Turbūt, žmogus, paskatinęs mane tuo užsiimti ir kurti, buvo Tomas Ivanauskas. Būtent jis mane ir įkvėpė pradėti statyti savo paskutinį spektaklį „Seansas“. Tomas atėjo į vieną kūrybinį vakarą, pamatė daug skirtingų žmonių choreografijų ir jam patiko būtent mano darbas. Kaip tik tuo metu vaikščiodama miške su savo vaikučiu nešioklėje, mintyse pagalvojau: „Kaip norėčiau vėl kažką sukurti“. Šias mano mintis palydėjo netikėta, iš Tomo gauta žinutė, kurioje buvo parašyta: „Kuriam trupę, statom spektaklį“.
– Nusikelkime trumpam į ateitį. Lietuvos baletas 2050-aisiais – kokią vietinės baleto scenos viziją nupieštum?
– Aš, greičiausiai, nesu tiek kompetentinga, kad kažkaip galėčiau numatyti ateitį, bet mano misija – paversti baletą prieinamu visiems. Noriu, kad baletas nebūtų kažkoks buržua reikalas, prieinamas tik 15 proc. Vilniaus grietinėlės. Noriu, kad tai taptų ne tik pasiturinčių ar kažkaip išskirtinių žmonių laiko praleidimo būdu, noriu padaryti baletą tokiu populiariu, kad niekas nebegalvotų, jog baletas yra nuobodus ar neaktualus šiuolaikiniam žmogui. Noriu, kad lankymasis balete taptų norma kiekvienam ir kad baleto šokio žiūrėjimas taptų nauja laisvalaikio praleidimo forma. Baleto meną noriu priartinti prie žmogaus, padaryti jį gerokai lengviau prieinamu, patrauklesniu. Padaryti baletą aktualiu visiems. Noriu padėti ištraukti baletą iš neteisingų stereotipų, kad tai kažkokia atgyvena, tarsi kažkoks muziejinis menas, noriu kad baletas būtų modernus ir šiuolaikiškas. Būtent tą ir darome su trupe – keliaujame po Lietuvą su profesionaliais baleto pasirodymais.
– Scenoje nuveiktų darbų tikrai daug. O kas tavęs laukia ateityje?
– Ateičiai turiu didelių planų. Sunku būtų sudėti, tai į kelis sakinius, tačiau tai po truputi vyksta. Tikiu, kad jeigu mano misija išties verta dėmesio – įgyvendinti tai, padės visas pasaulis.
