„Eurovizijos“ užkulisiuose „Eurofan House“ organizuojamame atlikėjų susitikime Lietuvos atstovas didžiajame dainų konkurse neslėpė džiaugsmo, aplankiusio patekus į didįjį finalą. Anot Lion Ceccah, jo pasirodymo paslaptis – gilus išgyvenimas ant scenos, kuris įprasmina gyvenimišką dualizmą ir nesiekia tobulumo.
Viso pokalbio su Lion Ceccah klausykite čia:
https://www.youtube.com/watch?v=m5RtUwfAcEQ– Kaip jauteisi laukdamas pusfinalio rezultatų?
– Pirmą kartą leidau sau jausti emocijas. Buvau nervingas, tačiau manau, kad numeris 9 yra mano laimingas skaičius.
– Kaip jauteisi po pirmojo pasirodymo šių metų „Eurovizijoje“? Ar viskas praėjo taip, kaip tikėjaisi?
– Nežinau, manau, kad mano vokalas galėjo skambėti geriau. Per repeticiją ryte tikrai pasirodžiau stipriau, tačiau emociškai perteikiau viską, ką norėjau, leidau sau išjausti momentą, išgirsti viską – tokia buvo mano vizija, ji nėra apie tobulą pasirodymą, bet apie tikras emocijas.
– Ar jautei publikos palaikymą?
– Taip, jaučiau ir girdėjau jų palaikymą. Eidamas scena girdėjau jų šūksnius.
Jaučiuosi kaip vaikščiojantis meno kūrinys.
– Koks jausmas ant scenos vilkėti riterio, kovotoją primenantį kostiumą? Ar tau jis suteikė jėgų?
– Norėjau, kad sceninis kostiumas būtų dar didesnis, tačiau ką padarysi – užteko ir tokio. Negaliu pasakyti, kad jaučiuosi labai patogiai jį vilkėdamas, tačiau tai yra menas, jaučiuosi kaip vaikščiojantis meno kūrinys.
– Ką tu nori papasakoti savo daina ir pasirodymu?
– Niekada apie tai nepagalvojau. Manau, kad ant scenos noriu būti rimtas, bet ne per daug rimtas, noriu sukurti dramą, bet ne per didelę, noriu sujungti komediją ir tragediją – toks mano tikslas. Mano pasirodymai yra apie gyvenimą, o gyvenimas toks ir yra – nesibaigianti komedija ir tragedija, vykstanti vienu metu.
Supratau, kad visi mes jaučiame tą patį, visi mes esame pasimetę, kuo tikėti, ko tikėtis iš gyvenimo – manau, apie tai ir yra mano daina, apie tą gyvenimą tarp dviejų polių.
Rašydamas dainą galvojau apie save – apie nežinią, apie gyvenimą Lietuvoje, gal turėčiau daugiau keliauti, o gal daugiau dainuoti, šokti. Supratau, kad visi mes jaučiame tą patį, visi mes esame pasimetę, kuo tikėti, ko tikėtis iš gyvenimo – manau, apie tai ir yra mano daina, apie tą gyvenimą tarp dviejų polių.
Aš nenoriu rinktis vieno polio, aš noriu išlikti savimi ir susikurti savo religiją.
– Ar Lietuvoje kada nors jauteisi nepritapėliu?
– Tokiu jaučiuosi ir dabar. Visada blaškausi tarp dviejų polių, esu nei popse, nei kažkur paribiuose.
Aš visuomet buvau labai drovus, vis dar toks esu (...). Ilgainiui muzikoje įgavau pasitikėjimo savimi, manau, kad tam daugiausia įtakos padarė mano draugai ir mano komanda, ypač pritariančioji vokalistė Greta. Kartu studijavome, buvome puiki komanda ir vis dar tokia esame. Manau, kad kiekvienam yra svarbu rasti savo žmones, savo gentį, tada gali išskleisti sparnus ir būti stipriausia savo versija.
– Kodėl savo pasirodyme nušvinti sidabrine spalva? Ar ši spalva tau kažką reiškia?
– Mes sukūrėme šią formulę „Eurovizijai“, tai yra slapta formulė, paslaptis.
– Tavo komandoje yra vienas ypatingas žmogus – tavo kūrybos ir gyvenimo partneris. Kaip jautiesi turėdamas jį savo komandoje?
– Jis yra mano mylimasis ir mano vadybininkas.
– Kaip jauteisi praėjusiais metais, nepatekęs į „Eurovizijos“ konkursą?
– Manau, kad tuo metu žmonės manė, kad esu per daug meniškas, praradau nemažai užsakymų, turėjau sugalvoti, kaip iš naujo pakelti save ant kojų. Nusprendžiau dar kartą pabandyti „Eurovizijoje“. Šį kartą man pavyko praeiti nacionalines atrankas.
