„Esame tiek pat panašios, kiek ir skirtingos“, – LRT.lt tikina seserys dvynės Teresė ir Milda Andrijauskaitės, daugeliui žinomos tiesiog kaip „Baltos varnos“. Su jomis pasikalbėjome apie magišką seserų ryšį, muzikuoti įkvėpusią šeimą, laiką su antrosiomis pusėmis ir kartais chaotišką muzikanto gyvenimą.
– Dvynių ryšys neretai apipintas mitais ir legendomis. Ar jis tikrai toks magiškas?
Teresė: Kad ir kaip mėgtume kalbėti apie magiją ar mistiką, manau, atsakymas yra daug praktiškesnis – visa paslaptis yra ta, kad viena kitą tiesiog labai gerai pažįstame: vaikystėje dalijomės kambariu, augome tuo pat metu toje pačioje aplinkoje, mokėmės toje pačioje klasėje, o vėliau buvome ir bendrakursės... Kartu tiek nugyventa, kad viena apie kitą tiesiog labai daug žinome.
– Turite daugiau panašumų ar skirtumų?
Milda: Esame tiek pat panašios, kiek ir skirtingos. Nepaisant mūsų išorinio panašumo, kai kurių būdo savybių ar mus ugdžiusios aplinkos, kartais net pačios nustembame, kaip smarkiai išsiskiria mūsų požiūriai, nuomonės kai kuriais klausimais.
– Esate geriausios draugės?
Milda: Geriausiomis draugėmis savęs nevadiname, tiesiog esame sesės, kolegės, gyvenimo bendrakeleivės...
Teresė: Mūsų santykis – visai kitas pasaulis, kitoks nei geriausių draugių.
– Turite paslapčių viena nuo kitos?
Teresė: Sakyčiau, neturiu. Nors turbūt ne viską pasakoju. Tačiau ne todėl, kad noriu ką nors nuslėpti – paprastai stengiuosi viską išsakyti atvirai, tačiau galbūt ir lieka kas nors nepasakyta.
Milda: O aš turiu, turbūt visi turime dalykų, kurių niekam nepasakojame ir pasiliekame tik sau.
– Kuri vaikystėje buvote labiau patrakusi?
Milda: Teresė į vakarėlį iš namų pabėgo pirma, aš tik pasekiau jos pavyzdžiu. (Juokiasi.) Tikriausiai abi esame patrakusios, tik abi skirtingai.
Teresė: Nežinau, kuri labiau patrakusi, bet Milda tikrai yra labiau užsispyrusi, principingesnė ir konfliktiškesnė. Ji linkusi už save pakovoti ir nemėgsta nusileisti. Pamenu, kaip ji ginčydavosi su mūsų vaikystės drauge, abi kovojo už savo tiesą, o aš tyliai stovėdavau per vidurį. (Juokiasi.)
– Jūsų tėtis – etnografas, muzikantas Gintaras Andrijauskas, daugeliui žinomas kaip „Sadūnų“ kapelos lyderis. Galbūt jis ir įkvėpė eiti muzikiniu keliu?
Milda: Sakyčiau, kad mus įkvėpė ir tėtis, ir mama – nors ji labiau vizualiųjų menų atstovė, muzika jai taip pat nesvetima. Kiek prisimename, visa šeima sukomės tradicinės muzikos, folkloro pasaulyje, dalyvavome įvairių kolektyvų veikloje, daugybėje renginių, kurių mūsų mieste, Zarasuose, netrūko. Muzikuoti mus taip pat labai skatino mūsų muzikos mokytojas, raginęs kurti savo dainas. Taip, įkvėptos tėvų pavyzdžio ir mus supusios aplinkos, pasirinkome muzikinį kelią.
– Kaip jūsų kelias vingiavo atvykus studijuoti į Vilnių, toli nuo šeimos, savos aplinkos, savo krašto?
Teresė: Jau nuo paauglystės svajojau būti folksmuikininke! Taigi po mokyklos į Vilnių atvažiavau studijuoti etnomuzikologijos. Milda – taip pat, taigi bakalauro, o vėliau ir elektroninės kompozicijos magistrantūros studijų metu buvome bendrakursės.
Milda: Beje, už tai, kad pastūmėjo stoti į magistrantūros studijas, esu dėkinga Teresei. Ji sugalvojo ten studijuoti ir labai džiaugiuosi, kad įkalbėjo ir mane. Tai buvo puikus metas, turėjome labai profesionalius dėstytojus.
Tiesa, bakalauro studijose pritrūko profesionalesnės praktikos, norėjosi daugiau grojimo ir dainavimo, improvizacijų, ieškojimų, kurių su sese taip troškome. Tačiau jų netrūko mūsų dueto „Baltos varnos“ veikloje, džiugino, kad grupei sekėsi vis geriau ir visa tai mus atvedė iki čia, kur dabar esame.
– Jūsų klausantis atrodo, kad viskas klostėsi it per sviestą, be jokių sunkumų ir išgyvenimų.
Milda: Kažkaip viskas klostėsi labai natūraliai ir iš lėto. Kai atvykome studijuoti, tikrai nebuvome susistygavusios plano nuo A iki Z, kaip pasieksime savo klausytoją ar eisime į sceną. Tiesiog po truputį tobulėjome, augo mūsų techninis lygis, su laiku vis labiau išsigrynino, kas esame.
Iš pradžių labiau krypome į dainuojamąją poeziją, sulaukėme labai gražaus postūmio iš organizacijos Bardai.lt, be to, sutikau tada dar būsimą savo vyrą, kuris pradėjo rūpintis mūsų koncertais, vadyba.
Taip mažesnes svajones vis keitė didesnės, vis plėtėsi ir mūsų klausytojų ratas – ramiai, bet užtikrintai. Iš tiesų labai didžiuojamės savo publika, nes jaučiame, kad jie iš tikrųjų nuosekliai domisi mūsų kūryba, seka mūsų veiklą. Labai džiugina.
– Priminkite, ką reiškia tos „Baltos varnos“? Išsišokėlės? Kitokios?
Teresė: Tiesą sakant, jau nelabai beprisimenu, kaip ir kada gimė toks pavadinimas, apie įvairias potekstes turbūt per daug taip pat negalvojome.
Milda: Prieš tai, kai dar muzikavome su dar viena bičiule mokykloje, mūsų pavadinimas buvo „Kampas“. Vėliau internete atradome, kad jau yra taip pasivadinusi grupė, tad mums teko ieškoti naujo pavadinimo. Dabar, kai pagalvoji, būtų keista, jei mūsų duetas vadintųsi „Kampas“. (Nusijuokia.)
– Dalyvaudamos projekte „Aš esu muzika“ turite progą išbandyti įvairius muzikos žanrus. Kokia tai patirtis?
Milda: Iš tiesų kitų žanrų dainas teko išbandyti ir kituose muzikos projektuose. Kartais tenka save perlaužti, tai ne visada lengva, bet labai įdomu.
– Galbūt apskritai scenoje dažnai tenka save perlaužti?
Teresė: Kai į sceną eini su savo kūryba, nieko perlaužti nereikia – eini toks, koks esi, niekas su niekuo tavęs nelygina. Kai dainuoji kitų atlikėjų dainas, ypač visiems labai gerai žinomus hitus, žmonės tave pradeda lyginti su originalu. Tai erzina, nes atliekame tai, kas nėra mūsų kūryba, o neretai net ir tai, kas nėra mūsų stilius. Apmaudu, kūrėjas ieško savęs, savo stiliaus, o jį lygina su tuo, kas jo veikloje neegzistuoja ir galbūt yra visiškai naujas laukas.
– O koks yra jūsų kūrybos procesas?
Milda: Labai skirtingas – vieną dieną kuri prie kompiuterio, kitą – galbūt kažkur ant lieptelio, apsuptas gamtos. Tai labai skirtingos emocijos, bet ne mažiau malonios.
– Dažnai pasiginčijate?
Teresė: Tikrai būna visko – tiek pat sutariame, kiek ir nesutariame. Taigi būtų keista, jei nesusiginčytume.
Kiekviena labai tikime savo tiesa, todėl labai stengiamės ją apginti, nors aiškiai suprantame, kad nė viena nesame neteisi, todėl svarbu viską išsiaiškinti, susitarti ir surasti vidurį. Dėl to kartais kūrybos procesas gali būti lengvas ir labai smagus, kartais gali būti labai sudėtingas.
Milda: Apskritai, pagalvoju, kad dviem lyderiams, vadinamiesiems frontmenams, vienoje grupėje gali būti labai sunku ir psichologiškai, ir dėl ego dalykų. Juk tokių grupių nėra tiek daug, labai daug jų būtent dėl vidinės trinties išyra.
– Sunku įsivaizduoti jus atskirai, nors Milda yra išleidusi ir solo dainą, viena dalyvavo poroje TV projektų...
Milda: Tikrai darbuojamės ne tik dviese. Netgi sakyčiau, kad kuo toliau, tuo dažniau užsiimame skirtingomis veiklomis. Ir ant scenos, ir užkulisiuose.
Teresė: Ir mėgaujamės jomis ne mažiau, nei kurdamos ar koncertuodamos kartu.
– Panašu, kad veiklos pastaruoju metu tikrai netrūksta. Nemažai jūsų kolegų skundžiasi perdegimais, didžiuliu nuovargiu ir pan. Ar lengva užsisukus darbuose išlaikyti vidinę ašį, nepervargti ir viską harmoningai susistyguoti?
Milda: Muzikanto gyvenimas ir tvarkaraštis yra ganėtinai nepastovūs. Vieną dieną namo grįžti po pietų, kitą – antrą nakties. Būdo viską sustyguoti taip ir neatradau.
Tiesa, kai po intensyvesnio laikotarpio pasitaiko laisvesnis mėnuo, leidžiu sau bent porą savaičių apturėti rutiną – lėtus rytus su joga, sveikais pusryčiais, kavos puodeliu ir kūryba prie kompiuterio. Tai man yra atgaiva, padedanti nusėsti ir nusiraminti. Tiesa, po poros savaičių toks ritmas pradeda pabosti ir vėl pasiilgstu to beprotiško lėkimo.
Teresė: Pas mane ilgą laiką jokios rutinos nebuvo. Pirmi studijų metai buvo tiesiog chaosas – miegoti eidavau bet kada, naktimis kurdavau, kalbėdavau telefonu, keldavausi kada noriu... Tačiau atsiradusi antroji pusė išmokė mane kitaip žiūrėti į poilsį.
Tarkime, po 20 val. gali būti, kad neatrašysiu ir neatsiliepsiu į skambučius, nes tai – mano poilsio laikas. Dabar per savaitę bent dieną ar dvi stengiuosi nieko neveikti ir dėl to savęs negraužti. Juk kai pagalvoji, jei keturias dienas intensyviai dirbai, galbūt netgi būtina penktą dieną leisti sau atsikvėpti. Emocinei būklei tai labai padeda.
– O tas chaotiškas muzikanto gyvenimas negąsdina jūsų antrųjų pusių?
Milda: Mano vyras Julius yra mūsų grupės vadybininkas, tad dirbame kartu, gyvename grupės veikla, neretai kalbamės apie darbus, naujas idėjas, o po darbų namo grįžtame kartu. Iš esmės gyvename vienodu ritmu, taigi mums lengva kartu.
Teresė: Mano sužadėtinis taip pat dirba šou versle, tačiau jis dažniau dirba dienos metu, o aš – vakarais. Vis tik abu suprantame, kad mūsų ritmas yra toks, koks yra, tai priimame ir suderiname taip, kad didelių sunkumų nekiltų.
Pagrindinis skirtumas yra tai, kad jis turi kolegą, su kuriuo vienas kitą gali pakeisti ir susitarti, o manęs taip paprastai pakeisti neišeina, tad jei su sužadėtiniu sugalvojame važiuoti į kelionę, reiškia, kad tuo metu nekoncertuos visa grupė. Tenka laviruoti.
– O kaip ilsitės nuo muzikos, nuo koncertų?
Teresė: Turbūt geriausias būdas nuo visko atitrūkti – kelionės. Nors daugeliui atrodo, kad menininkas ir išvykęs nuolat kažką kuria, užsirašinėja idėjas. Galbūt kai kuriems taip ir yra, bet aš iškeliauju ir visiškai negalvoju apie muziką. Neseniai su draugu mėnesį keliavome po Japoniją, per tą laiką nesukūriau nė posmelio, nė eilutės. Atsiribojau ir nuo kūrybos, ir nuo visų darbų.
Milda: Paantrinčiau, kad kelionės, miškai, ežerai yra puikus poilsis. Taip pat ir filmai – labai daug jų peržiūriu ir man tai vienas geriausių atsipalaidavimo būdų.
– Esate kilusios iš Zarasų, garsėjančių ežerais ir užburiančia gamta. Milda, kalbėdama apie atsipalaidavimą, paminėjo ir tuos miškus, ir ežerus. Esate labiau miesto ar gamtos žmonės?
Teresė: Ir to, ir to. Negalėčiau gyventi vien kaime, nors su sužadėtiniu turime sodybą su tvenkiniu, pirtele, pievele ir lakiojančiu kaimynų šunimi. Labai mėgstu ten leisti laiką, tai buvo tobula vieta per karantiną. Tačiau taip pat labai mėgstu tuos spontaniškus išėjimus į miestą, netikėtus susitikimus su draugais, čia besivystančią mūsų veiklą, karjerą.
Milda: Ir man smagu pabūti mieste, čia įsikvėpti, patirti tą šurmulį, ir kai nuo jo pavargsti, atsikvėpti gamtoje.
– Artėja vasara, tad daugelis jau galvoja, kaip įsikvėps koncertuose ir įvairiuose renginiuose. Kas laukia „Baltų varnų“ gerbėjų?
Milda: Dar kurį laiką televizijos žiūrovai galės stebėti mūsų pasirodymus televizijos eteryje, tačiau visų labai laukiame akustiniuose, mažesniuose, jaukesniuose mūsų koncertuose. Iki vasaros tikimės išleisti naują dainą, o po to visus kviesime į savo koncertus po atviru dangumi. Planų turime daug, belieka viską suspėti.
