„Be reikalo įsivaizduojame, kad viską turime daryti labai sunkiai, kaip pridera, o kai kuriuos sau išties įdomius dalykus nustumiame į šoną kaip nerimtus, palaikome kažkokia nesąmone, taip sustabdydami save nuo malonių atradimų“, – LRT.lt sako aktorė ir laidų vedėja Milda Noreikaitė, prisimindama per karantiną įvykusį lūžį karjeroje, po jo pasipylusius darbo pasiūlymus ir išaugusį žinomumą. Ji prisipažįsta, kad buvo rizika persitempti, bet pavyko laiku save pagauti. Su Milda pasikalbėjome, kas jai padeda palaikyti emocinę gerovę, kodėl taip saugo asmeninį gyvenimą ir ką laiko didžiausia prabanga.
– Kuo dabar gyvenate ir kvėpuojate? Ar išvis yra kada įkvėpti, nes atrodo, kad šiuo metu turite aibę darbų: vedate „Dviračio žinias“, projektą „Aš esu muzika“, vaidinate spektakliuose, kuriate instagramui..?
– Kvėpuoju, gyvenu ir džiaugiuosi savo veiklomis. Kadangi aktoriaus gyvenime būna momentų, kai darbų stinga, buvo laikas, kai negalėjau pasakyti „ne“ ir, neįvertindama savo galimybių, buvau prisikrovusi tiek, kad sunkiai begalėjau pakelti. Taip gali lengvai persitempti ir pervargti, tad įkvėpti tikrai gali būti sunku. Tačiau džiaugiuosi, kad dabar pavyksta krūvį paskirstyti taip, kad viskas yra pakeliama ir galiu mėgautis.
Labai svarbu turėti kažką, kas yra tik tavo, kad galėtum prisiminti, kas esanti, ir sugrįžti, kai nuvažiuoji nuo bėgių.
– Kai kurie jūsų kolegos pasakoja apie perdegimus ar pervargimus, pasibaigiančius net pas medikus. Jums teko mokytis iš skaudžios asmeninės patirties ar vis tik pavyko laiku pagauti save už rankos?
– Ir man yra buvę sunkių etapų, tačiau esu iš tų, kurie problemas nori išspręsti greitai, taip pat anksti pastebiu įspėjamuosius ženklus ir seku savo savijautą. Vienu metu tiesiog įsijungė sąmoningumas ir suveikė tam tikras savisaugos instinktas – juk visi norime jaustis gerai, norime mėgautis tuo, ką darome, o kai gerai nesijaučiame, esame pervargę, net ir mėgstama veikla gali tapti nemaloni.
Turbūt sąmoningumo prideda ir tai, kad daug metų lankau psichoterapiją. Visi turime įvairiausių minčių, jausmų, kuriuos, nenorėdami apkrauti aplinkinių, nešiojamės su savimi. Kai turi žmogų, kuriam gali išsikalbėti ir garsiai savo balsu įvardyti tam tikrus dalykus ar situacijas, daug kas paaiškėja ir palengvėja.
Be to, manau, kad dirbant tokioje srityje, terapija turėtų būti rutinos dalis ir būtinybė. Vis tik nuolat dirbame su savo emocijomis, scenoje išgyvename įvairiausius jausmus, įtemptas situacijas ar tragedijas, bet mūsų kūnas nesupranta, kad tai tik vaidyba, jis iš tiesų patiria ašaras, liūdesį, stresą ar pan. Nuo tiek skirtingų emocijų gali pavargti ir perdegti. Dėl to labai svarbu nuolat rūpintis savo emocine būsena.
– Jau atpratome, kad aktorius vaidina tik teatre, kine ar serialuose, nes šiandien norėdamas įsitvirtinti jis turi būti labai universalus – ir vaidinantis, ir laidas vedantis, ir dainuojantis, ir turinį kuriantis...
– Iš tiesų LMTA buvo akcentuojama, kad aktorius ir turi būti universalus, paslankus, greitai prisitaikantis prie aplinkybių. Sutinku, kad tai vis aktualiau, juolab kad aktorių yra nemažai, tad nuolat turėti darbo gali būti sudėtinga. Savotiškas išsigelbėjimas menininkams yra tai, kad jie gali realizuoti save ir kitokiose srityse bei uždirbti duoną iš savo gebėjimų.
Manau, kad apskritai, ne tik kalbant apie menininkus, požiūris į profesijas keičiasi – plečiasi jų ribos ir yra išeinama iš tam tikrų rėmų. Atrodo, kad jau nebūtina turėti kokios nors srities diplomo, kad galėtum save vadinti vienos ar kitos profesijos atstovu.
– Kalbant apie profesiją ir jos pasirinkimą – jūs augote su muzika, mokėtės M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Nebuvo minčių rinktis kokią nors muzikinę specialybę? Kaip nutiko, kad nugalėjo aktorystė?
– Tikrai galvojau ir apie muziką, juk menų mokykloje esame tikslingai ruošiami muzikinei kelionei. Tačiau labai aiškiai pamenu, kai su choru dalyvavome D. Ibelhauptaitės operoje „Bohema“, labai iš arti patyrėme sceną, buvimą joje su kitais aktoriais, solistais.
Man tai buvo toks nenusakomas patyrimas ir įspūdis, kad grįžusi namo mamai pareiškiau norinti būti scenoje. Aiškiai supratau, kad noriu stoti būtent į aktorinį meistriškumą, nes tai yra daug platesnė sritis – apimanti ir muziką, ir vaidybą, ir darbą su emocijomis... ir daug visokiausių burtų.
Keista, bet kai stojau, buvo didžiulis pasitikėjimas iš niekur – anksčiau jokių dramos būrelių lankiusi nebuvau, nepasakyčiau, kad labai ruošiausi, netgi vietoje eilėraščių per stojamąjį egzaminą deklamavau žinomų dainų eiles. Tiesiog ėjau su didele laisve ir paauglišku tikėjimu, kad turiu čia būti. Taip viskas pasisuko.
Tiesa, muziką taip pat visada labai mylėjau, ypač klasikinę. Mano specialybė menų mokykloje buvo chorinis dirigavimas, netgi buvau tapusi dirigentų konkurso laureate, taip pat mokiausi skambinti fortepijonu, tačiau kurį laiką iš viso negrojau.
Tik neseniai įsigijau pianiną ir dabar stebiuosi, kodėl tiek laiko jo neturėjau. Matyt, reikėjo atsitraukti, kad sugrįžčiau. Dabar labai gera prisėsti prie instrumento, pagroti, pasiimti kokį nors itin sudėtingą kūrinį, kurį sunkiai sekasi įveikti. (Nusijuokia.)
– Kai nuo vaikystės esi ruošiamas muzikiniam keliui, turbūt gali būti sunku išgirsti save, savo norus ir tikrąjį pašaukimą.
– Gali, bet manau, kad klasikinė muzika ir jos mokslai savaime ugdo emocinį raštingumą. Atrodo, kad muzika turi užkoduotus emocinius taškus, kuriuos patyrus išsiplečia suvokimas. Tiesa, muzikos mokslai nėra kūrybiškas plaukiojimas, tai – griežta disciplina, pasiruošimas, įvairios ribos, kurias turi peržengti, ir iššūkiai, kuriuos turi įveikti. Tai neretai priverčia atsisukti į save ir suprasti savo mintis, pojūčius, savijautą. Muzika, sakyčiau, yra viena didelė pamoka, ugdanti asmenybę, emocinį raštingumą, pasaulio suvokimą. Man labai tai brangu.
– LMTA vienas jūsų kurso vadovų buvo šviesios atminties režisierius Eimuntas Nekrošius, laikomas vienu svarbiausių lietuviško teatro kūrėjų. Vėliau nemažai teko dirbti jo spektakliuose. Kokių pamokų davė darbas su juo?
– Man iš tiesų davė labai daug. Nežinau, ar esu dirbusi su kitu režisieriumi, turinčiu tokią lakią vaizduotę dalykams, kurie atrodo labai paprasti. Jis visada gebėdavo atrasti naują, kitokį kampą, o aš negalėdavau atsistebėti, kaip įmanoma taip sugalvoti.
Jis vis sakydavo, kad pirmasis dalykas, šaunantis į galvą, gali būti banalus ir nevertingas, todėl verta prakrapštyti kelis sluoksnius ir prisikasti prie esmės ir originalumo. Man apskritai didelį įspūdį darė tai, kad E. Nekrošius akcentuodavo, jog kūryboje turi būti kažkas vertingo ir prasmingo.
Be to, stebėdama, kaip jis dirba, kaip pasiruošia, ir aš mokiausi konkretumo, atsakomybės. Visa tai labai prisidėjo prie mano pasaulio matymo, ugdė mano vaizduotę, emocinį tikslumą, skonį.
Šiais laikais didelė prabanga yra turėti į ką atsiremti ir ryšys su kitu žmogumi.
– Vis tik, ar galima sakyti, kad savotiškas lūžis jūsų karjeroje buvo karantinas – kai visi buvome uždaryti ir viskas sustojo, jūs ėmėtės kurti vaizdo įrašus, subūrėte armiją sekėjų, o jūsų karjera įgavo didesnį pagreitį, atsirado televizija...
– Tiesa, viskas labai įdomiai vyko. Iki karantino atrodė, kad instagramui neturiu laiko, o ir šiaip nemaniau, kad čia labai rimtas užsiėmimas. Kai per pandemiją stojo darbai, pajaučiau didžiulį kūrybinį alkį, taip pat norėjosi pasikelti nuotaiką ir pakelti ją kitiems. Pradėjus kurti vaizdo įrašus, viskas tarsi pasikeitė.
Dabar pagalvoju, kad tai buvo savotiška pamoka, kad dažnai be reikalo įsivaizduojame, jog viską turime daryti labai sunkiai, taip, kaip pridera, o kai kuriuos sau išties įdomius dalykus nustumiame į šoną kaip nerimtus, palaikome kažkokia nesąmone, taip sustabdydami save nuo malonių atradimų. Turbūt reikia įsiklausyti į vidinį balsą, nes jame slypi mūsų autentiškumas. Kai imamės to, kas mums įdomu, lengva ir džiugina, dažniausiai atsiveria mūsų duotybės.
– Šiandien daug kalbama apie socialinius tinklus, juose vaizduojamą nugludintą, nusaldintą gyvenimo pusę, kuriamas iliuzijas. Vien instagrame turite per 55 tūkst. sekėjų, ar keldama turinį susimąstote, kokią įtaką jis gali turėti aplinkiniams?
– Augant sekėjų skaičiui, auga ir atsakomybės jausmas. Jei iš pradžių dalydavausi viskuo, kas šauna į galvą, dabar suprantu, kad mane stebi daugiau žmonių, todėl prieš dalydamasi viską dar gerai apgalvoju ir pasveriu. Atsakomybė kažkiek apriboja, bet stengiuosi savimi pasitikėti – vis dėlto, svarbiausias vardiklis ir termometras, kuriuo pasitikrinu, ar tai, ką keliu, patinka man pačiai, ar man juokinga, įdomu.
– Gyvenime dažniau esate viską apgalvojanti ar labiau spontaniška?
– Sakyčiau, kad esu varginančiai daug galvojanti. Man labai sunku priimti sprendimą, viską bandau apsvarstyti iš visų pusių ir sugalvoju 100 variantų, kur tai gali nuvesti. Turbūt tai atėjo su branda, nes anksčiau buvau daug spontaniškesnė, bet su laiku to spontaniškumo vis mažėja, darausi introvertiškesnė, daugiau apmąstanti.
– Turbūt ir tai, kad tenka laviruoti tarp skirtingų darbų, priverčia daugiau planuoti.
– Ir tai. Turi viską pasverti ir apgalvoti, kad visur spėtum. Tik kai laviruoji tarp skirtingų darbų, gali pasimiršti, kas esi. Ne veltui nusipirkau pianiną, jis man labai padeda tai prisiminti. Manau, kad labai svarbu turėti kažką, kas yra tik tavo, kad galėtum prisiminti, kas esanti ir sugrįžti, kai nuvažiuoji nuo bėgių.
Kai imamės to, kas mums įdomu, lengva ir džiugina, dažniausiai atsiveria mūsų duotybės.
– Panašu, kad savo asmeninį gyvenimą taip pat esate linkusi pasilikti tik sau – neatviraujate nei savo socialiniuose tinkluose, nei duodama interviu žiniasklaidai.
– Labiau norėčiau būti žinoma ir vertinama už savo darbus bei kūrybą, o ne už tai, kaip ir su kuo gyvenu ar kokia būnu namuose, todėl brėžiu aiškią ribą bei tai palieku sau ir savo artimiausiems.
Taip pat manau, kad privataus gyvenimo viešinimas veikiau gali pakenkti, nes visuomet atsiras daugybė kritikuojančių, aptarinėjančių ir vertinančių asmeninius pasirinkimus ar sprendimus, kas gali būti labai skaudu ir sunkiai pakeliama. Žinodama savo emocines galimybes, renkuosi save nuo to apsaugoti.
– Kas jums yra prabanga gyvenime?
– Prabanga buvo nusipirkti pianiną. Ir televizorių, kurio ilgus metus neturėjau. Tikra prabanga! (Juokiasi.) O jei rimtai, tai dalykai, kurių nenusipirksi – šiais laikais didelė prabanga yra turėti į ką atsiremti ir ryšys su kitu žmogumi – tai vertingiausia, ką turime, nors surasti labai sunku.
– Vis kartojame, kad laimingi būsime tada, kai ką nors padarysime, užbaigsime, nuveiksime, turėsime... Ko jums reikia iki visiškos laimės?
– Kemperio, kad galėčiau juo keliauti! Turiu tokį norą ir svajonę, bet iš tiesų ir be jo jau esu laiminga. Visada atrodo, kad norime kažko daugiau, galbūt dėl to vis stiebiamės į viršų. Buvo metas, kai stigo darbų, reikėjo drąsos tęsti ir nepabėgti, todėl dabar esu laiminga, kad turiu mylimą darbą ir galiu daryti, ką noriu.
