„Išgirstos istorijos grąžina į realų gyvenimą, nes pasiklysti iliuzijų pasaulyje yra paprasta“, – LRT.lt sako keletą metų laidą „Gyvenimo citrinos“ vedanti Lavija Šurnaitė, į ekranus sugrįžtanti su nauja laida. Tiesa, pastaraisiais metais žurnalistė ne tik veda laidas, bet ir kuria namų jaukumą bei interjerus. Su Lavija pasikalbėjome apie naujus vėjus jos gyvenime, kelyje pasitaikančias citrinas ir pamokas, išmoktas iš pašnekovų.
– Po šiokios tokios pertraukos jus vėl išvysime ekrane – nuo balandžio vidurio sveikinsitės su laidos „(Ne)šuniškas gyvenimas“ žiūrovais. Nors studijoje lakios ir keturkojai, tik laida veikiausiai bus ne apie juos...
– Laida „(Ne)šuniškas gyvenimas“ – prasmingų istorijų ir šuniukų, kuriuos juokais vadiname terapeutais, sintezė. Laidos idėja kilo matant, kaip ketverius metus gyvuoja radijo laida „Gyvenimo citrinos“, kuri sulaukia didelės klausytojų auditorijos ir reakcijų.
„Citrinos“ patvirtino, kad žmonės nori girdėti tikras gyvenimo istorijas, kurios turi nelengvų, kartais, atrodo, nepakeliamų etapų. Žmonėms tai atliepia, jie išgirsta tose istorijose save, taip pasiguodžia, nusiramina ir įgauna naujų jėgų eiti per tai, ką likimas pamėtėjo. Paskutinis faktorius ypač svarbus – išeitys, būdai iš skaudžiausių nutikimų.
Šuniukai laidoje atsirado kaip šilumos, atsipalaidavimo ir geros nuotaikos palaikytojai. Šunys yra vieni socialiausių gyvūnų pasaulyje, jie dirba vedliais, gelbėtojais, talkina specialistams per įvairias terapijas vaikams ir suaugusiems.
Šuo visada paguos sergantį, liūdną žmogų – tai matau per savo šunytę, net prašyti nereikia, iškart susirango šalia ir būna neskaičiuodama laiko. Neretai ji anksčiau už mane supranta, kad blogai jaučiuosi ir jau remiasi savo šiltu šonu į mane ar deda snukutį, nuspėdama tiek fizinį sunegalavimą, tiek emocinį.
Šunų draugija per filmavimą atpalaiduoja, nuramina, pralinksmina pašnekovą, mane bei visą kūrybinę grupę. Tikiu, kad taip jausis ir žiūrovas, stebėdamas mūsų laidą.
Laida – jau mediatekoje:
– Laida turės ir dar vieną misiją – bandysite surasti šeimininkus kai kuriems studijoje viešintiems šunims?
– Per filmavimą jau sutikome daug nuostabių šunų iš prieglaudų – tiek mažylių, tiek jau ūgtelėjusių ar subrendusių. Jie gražūs, prižiūrėti, draugiški ir labai mieli. Yra mišrūnų, yra grynaveislių. Jiems tik trūksta savų namų ir žmogaus.
Įsiminė devynių mėnesių šokolado spalvos labradorė – atrodė lyg nuolat šypsotųsi – tokia meili ir draugiška. Aš labai norėčiau antro šuns, bet kol kas neturiu tam sąlygų. O štai mūsų laidos redaktorė, neabejoju, kad po kurio nors filmavimo tikrai grįš su nauja kompanija savo bigliui.
– Pastaruoju metu nuolat susitinkate, bendraujate ir padedate atskleisti istorijas žmonių, kurie patyrė likimo išbandymų ir kurie šiandien gali būti įkvėpimu kitiems. Ką jums duoda susitikimai, jūsų herojų patirtys, istorijos?
– Duoda tikrumo jausmą. Išgirstos istorijos grąžina į realų gyvenimą, nes pasiklysti iliuzijų pasaulyje yra paprasta. Galvoti, kad visi gyvena laisvi nuo bėdų, kad visiems sekasi visur ir visada, kad jų neištinka problemos ar skausmingi nutikimai. Tos istorijos nuramina, įžemina ir sustiprina tvarkytis su tuo, ką gyvenimas tau paserviruoja. Nuima nuo akių rožinius akinius, nes matyti visas gyvenimo spalvas yra prasminga, net jei skaudu.
– Kai gyvenimas pameta citriną, vieni sako išsispaudžiantys limonado, kiti – pasiskaninantys arbatą. Kai gyvenimas citriną pamėtėja jums, kokių receptų imatės?
– Jai turėčiau tokių per akimirką suveikiančių receptų – išleisčiau knygą pasauliniu mastu ir tapčiau milijoniere. (Juokiasi.) Kiekvienas mes susibrandiname limonadą, kuris turi savitą poskonį. Kiekvienam limonadui subręsti reikia ir skirtingų laiko sąnaudų: kartais užtenka vienos kitos dienos, o kartais procesas tęsiasi metų metus.
Žinau tik viena – ką išmokau ir iš savo pašnekovų – padėti sau, nors po žingsnelį, nors po truputį judėti į priekį, kartais, jeigu reikia, šliaužti, net jei tas judėjimas pradžioje bus du žingsniai į priekį vienas atgal, jau nestovėsiu vietoje. Nesilyginti su kitais, nes skausmui pakelti, problemoms išspręsti kiekvienas turi savo greičio pavarą.
– Nors daugeliui geriausiai žinoma esate kaip žurnalistė ir knygų autorė, jau trejetą metų jus galima pristatyti ir kaip interjerų kūrėją. Įsitvirtinę vienoje profesinėje plotmėje, ne visada pasiryžtame nerti į naujas sritis. Jums reikėjo drąsos imtis interjerų kūrimo?
– Ši veikla atsirado ne visai planuotai, bet labai natūraliai, kai pasitaikė progų prisidėti prie interjerų kūrimo su specialistais. Pradžioje dirbdama draugėn, vėliau supratau, kad galiu tai daryti ir savarankiškai.
Praktines žinias sustiprinau specialiomis interjero dizaino studijomis. Atsirado užsakymų, laimingų klientų ir tai tapo veiklos patvirtinimu. Į mane kreipiasi žmonės, kuriems patinka ne blankūs, blyškūs interjerai, bet norisi gyvybės namuose. Ją kuriu per spalvų paletes, apdailos medžiagas, tekstilę, dekoravimo elementus, augalus.
Skatinu nepamiršti, kad namuose yra ne tik grindys, ant kurių reikia baldus sustatyti, bet ir sienos, kurios tampa nuostabia erdve kurti savo buto unikalumą, atmosferą, jaukumą – tapetai, dekoro elementai, paveikslai, meninės fotografijos, kiti meno kūriniai, augalai ir t. t.
– Mūsų laikus dažnas vadina pertekliaus amžiumi, kaip toje informacijos, daiktų, veiklų gausoje nepasimesti ir išgirsti save, savo norus, pamatyti gebėjimus?
– Mes visi skirtingi, vienas kol neišbandys dešimčių veiklų, nenurims, kitas po vieno kito bandymo jau supranta, kas jam tinka, o yra ir tokių, kurie sykį pasirinkę, nieko nebekeičia. Ir visi mes teisūs. Nėra vieno elgesio šablono ar patarimo visiems, mes per daug skirtingi arba per gyvenimą gali keistis mūsų pačių versijos.
Man atrodo, mums trūksta paprasto įsiklausymo į save, romumo, kuris padėtų save išgirsti. Vis dar gaji baimė, ką kitas pagalvos, ypač, jei nepasiseks. Tokie demoniukai, kuriuos kasdien reik traukti į šviesą, prausti ir šukuoti, kad jie nebebūtų tokie baisūs ir neužgožtų polėkio ir gabumų, atradimo džiaugsmo.
– Kaip gimsta jūsų kuriami interjerai, nuo ko atsispiriate kurdama namų viziją?
– Pradžia yra gana spontaniška ir nenuspėjama. Užduoti toną visam interjerui gali visai nedidelis, bet svarbus dalykas. Ypatingas esamas namuose daiktas, baldas ar paveikslas. Iš svečių šalių parsivežtas jausmas, mėgstama spalva, žmogui svarbi asociacija ar prisiminimas, meno, tapybos, interjero albumai, interneto erdvėje atrastas namų fragmentas.
Svarbiausia, kad tai namų šeimininkui suveiktų kaip žiežirbos įskėlimas, kuria kryptimi judėsime. Tą impulsą sukelti visada padedu užduodama klausimus arba pati pastebėdama įdomius ir vertingus dalykus žmogaus aplinkoje.
– Koks, jūsų manymu, turėtų būti interjeras? Kas būstą paverčia namais?
– Individualu. Vienas žmogus nekenčia kilimų, kitas sluoksniais jais perdengia visas namų grindis ir pan. Jei matau, kad žmogus dėl kažkokių dalykų yra prieš tam tikrus interjero elementus, kurie man atrodo reikalingi, išsiaiškinu, kodėl taip yra. Neretai tai būna visai nepagrįstas nusistatymas. Smagu matyti, kaip žmogus nuoširdžiai ima džiaugtis tuo, kas anksčiau buvo „ne jo skonio“. Neretai tas skonis būna primetamas aplinkybių, aplinkinių arba elementaraus nepasigilinimo.
Būstą namais paverčia jo charakterio sukūrimas, kuriame atsispindi gyventojų būdas, pomėgiai, užslėptas polinkis į spalvas ar faktūras, apie kurį net patys šeimininkai nė neįtarė – pirminis prašymas „kad viskas būtų kuo ramiau“ ima nebedžiuginti jų pačių ir namuose atsiranda mėlyna sofa, margas kilimas, žalvario šviestuvai, džiunglių motyvų tapetai, retro stiliaus baldas ar šaldytuvas.
Man didžiausias komplimentas buvo iš vieno elektriko (nors jis tai sakė tikrai negirdamas (juokiasi), montuodamas elektros jungiklius ir lizdus: „Tokių per dvidešimt metų dar nesu matęs.“ O ten tebuvo retro stiliaus užapvalinti šviesos jungikliai. Kuo labiau tolstate nuo saugių ir nuobodžių namų įrengimo šablonų, tuo didesnė tikimybė, kad meilė savo namams augs, o ne mažės ir ves į nuobodulį.
– Kokie yra jūsų namai? Galbūt jie nuolat keičiasi dėl šeimininkės pomėgio ir veiklos pobūdžio?
– Jie tikrai nuolat kinta ir man tai patinka. Šiuo metu nusprendžiau stilizuoti keletą turimų baldų. Jie paprasti ir pabodę – ketinu juos perdažyti, prisukti naujas rankenėles, galbūt suteikti reljefinių detalių. Viena balta, masinės gamybos spintelė tapo neatpažįstama, kai nudažiau ją dangaus žydrumo atspalviu, išgręžiau ir įsukau baltos ir juodos keramikos dryžuotas rankenėles. Eilėje laukia knygų spinta, kuriai parinkau jūros mėlynumo atspalvį. Išskirtinumo baldui suteiksiu priklijuodama reljefinius dekoro elementus.
– Kas jums suteikia namų jausmą, be ko neįsivaizduojate savųjų?
– Lapiniai augalai, knygos, namų aromatai, kilimas, sienų dekoravimas (paveikslai ir pan.), vintažo nuotaika. Tie elementai man reikalingi, kur begyvenčiau.
– Instagrame galima pastebėti, kad turite ir nemažą knygų lentyną, su sekėjais vis pasidalijate knygų rekomendacijomis. Kas jums yra knygos – dar viena veikla, poilsis?
– Knygų neturiu daug, bent jau mano vidiniu masteliu skaičiuojant. Žaviuosi knygų sienomis iki pat lubų, ypač, jei butas yra senoviniam pastate. Visų knygų namie nelaikau – kai kurias padovanoju, kitas nunešu į knygų dalijimosi „inkilus“.
Namie stengiuosi pasilikti tik tas, kurios man tapo svarbios ir vertingos, kurias norėsiu pavartyti ar paskaityti dar sykį arba kurias dar tik perskaitysiu. Skaitymą ir knygas mėgau visada, todėl bendradarbiaudama su vienu knygynu džiaugiuosi galimybe ne tik skaityti, bet ir dalintis rekomendacijomis su kitais.
– Kai veiklų nestinga, kas padeda išlaikyti vidinę harmoniją, ką pavadintumėte savo terapija ir geriausiu poilsiu? Mokate patausoti save ir laiku pastebėti, kad trūksta poilsio ar laiko sau?
– Svarbiausia ne „multitaskinti“, tai yra velnio išradimas. Stengiuosi, kad veiklos nedubliuotų viena kitos, mėgstu atliekamam darbui atiduoti visą dėmesį. Gal ir padarau mažiau, nei versdamasi per galvą, bet tik tokiu būdu išlaikau vidinę ramybę. O jei prarandu, sąmoningai skubu grįžti į šią savo sistemą.
Naują L. Šurnaitės vedamą laidą „(Ne)šuniškas gyvenimas“ rasite čia, o visų pamėgtas „Gyvenimo citrinas“ – čia.
